Pasirodo, ši mergina – viena iš gražaus būrelio, kurias R.Ališauskienė mokė lietuvių kalbos praėjusiais mokslo metais. Ar prasitęs šis projektas ir nuo rugsėjo 1-osios – kol kas nežinia, nes neaišku, kiek ukrainiečių mokysis Alytaus gimnazijose.
R.Ališauskienė lietuvių kalbos nuo nulio metus laiko mokė aštuonias Adolfo Ramanausko-Vanago ir Jotvingių gimnazijos mokines, pasitraukusias su tėvais nuo karo Ukrainoje.
„Mano mokinės manęs niekada neklausė, kodėl jos turėtų mokytis lietuvių kalbos. Tai joms buvo savaime suprantama, nes jos norėjo integruotis, kai kurios jau tvirtai siejo savo ateitį su Lietuva. Mokytis lietuvių kalbos joms buvo labai didelė motyvacija, o man – iššūkis.
Esu mokiusi daugybę kartų abiturientų, bet mokyti lietuvių kalbos užsieniečius – visai naujas iššūkis. Prisipažinsiu, buvo ir nemigo naktų, mąstant, kaip tai daryti“, – pasakoja mokytoja.
Sulaukusi Adolfo Ramanausko-Vanago direktoriaus Virginijaus Skroblo prašymo mokyti ukrainietes ji ilgai nedvejojo, nes užimtumas padėjo įveikti neramias mintis, emocijas dėl prasidėjusio baisaus karo ir tapo tikra atgaiva. Su mokinėmis bendrą kalbą rado labai greitai, tačiau – ne apie įvykius Ukrainoje.
Pagal nerašytą tarpusavio susitarimą šių temų lietuvių kalbos pamokose nelietė.
Metodikos taip pat ieškojo pati – mokytoja Rita pasirinko teminį mokymą, kad ukrainietės greičiau galėtų sukaupti įprastoje aplinkoje reikiamą žodžių bagažą. Jos taip pat nuotoliniu būdu tęsė mokslą savo mokyklose Ukrainoje, o lietuvių kalbos pamokas lankė ir papildomai.
R.Ališauskienės mokinė Liza (sutrumpintas Yelizavetos vardas) šiemet jau abiturientė – nuotoliu baigė savo, iki karo pradžios lankytoje mokykloje Ukrainoje baigiamąją 11 klasę, tačiau kai kurių dalykų pamokas lankė Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje, mokėsi lietuvių kalbos.
Mokytoja sako, kad ši mokinė ypatingai imli, ji per kelis mėnesius jau gebėjo susikalbėti lietuviškai kasdienėse situacijose.
Šią savaitę Liza su mama užsuko į svečius pas mokytoją Ritą papasakoti, kaip jai sekasi ir kokius mokslus pasirinko.
„Įstojau toliau mokytis Ukrainoje, tačiau planuoju kitąmet bandyti stoti į aukštąją mokyklą Lietuvoje, tai galiu daryti su ukrainietišku atestatu. Metų pertrauka man reikalinga tam, kad gerai išmokčiau lietuvių kalbos“, – sako Liza. Jai sekasi puikiai, nors, ne paslaptis, kalba tikrai sunki.
Mergina pastebi, kad išmokti lietuviškai Ukrainoje jai būtų buvęs kur kas didesnis iššūkis, o Lietuvoje padeda viskas – lietuviškai kalbantys draugai, kasdienė aplinka, kurioje viskas lietuviškai. Liza sako jau susidėjusi ir lentynėlę lietuviškų knygų, kurias labai nori perskaityti, kai tik žodžių bagažo užteks.
„Turbūt taip ir yra, kad Lietuvoje ir Alytuje man labai patinka, o ir kalbos mokytis sekasi gerai, nes daug padėjo mano pažintis su nuostabia mokytoja Rita, kuri ne tik mokė lietuviškai, bet ir labai palaikė“, – sako Liza.
Į Alytų ukrainietė atvažiavo su mama, jos gyveno milijoniniame Dnipro mieste, kuris nuo bombardavimų labai nukentėjo nuo pirmųjų karo dienų. „Iš pradžių sunkiausia buvo tai, kad nemokėjau lietuviškai, nes kalbėti gatvėje, ko nors paklausti rusiškai labai drovėjausi ir nenorėjau kalbėti šita kalba…“ – sako Liza, nuo pirmųjų dienų Lietuvoje tvirtai pasiryžusi išmokti lietuvių kalbos.
Mergina džiaugiasi, kad jos su mama pasirinko gyventi Alytuje, kur sulaukė daug pagalbos, visiems tiems žmonėms, kurie padėjo, palaikė ji sako „ačiū“.
„Alytus man yra ypatingas. Iki šiol man neteko matyti, kad gyventojai taip gražiai atsilieptų apie savo miestą, kaip alytiškiai. Viskas čia buvo gerai, renginių labai įdomių teko aplankyti, gražiai tvarkomas, švarus miestas. Bet man rodos, kad svarbiausia yra gyventojų požiūris“, – sako Liza.
Baigusi mokyklą ji dabar gyvens Vilniuje, tačiau Alytuje lieka mama, kuri čia turi darbą, atvažiavusi aplanko ir savo mokytoją Ritą.
