Lituanistės teigimu, šiandien pedagogų bendruomenė yra itin vieninga ir stipri, o rugsėjį įvyksiantis mokytojų streikas tai puikiai įrodo. Pati R.Galdikienė jame dalyvaus jau trečią kartą.
Iš Klaipėdos kilusi mokytoja pripažįsta, kad jai yra ypač svarbūs santykiai su savo moksleiviais, todėl ji siekia ne tik jiems išdėstyti mokymo medžiagą, bet ir ieškoti kuo daugiau gyvenimiškų pavyzdžių bei nuolat kartu diskutuoti.
Tiesa, net ir tada, kai užplūsta niūresnės mintys, pedagogę įkvepia ir nuramina viena buvusio JAV prezidento Barako Obamos mintis.
„Kad ir ką darysite, to nepakaks, bet vis tiek stenkitės. Ir man ramu. Nes tu ne viską gali ir ne visi viską gali, bet darau tai, ką tuo metu galiu geriausio“, – pabrėžia R.Galdikienė.
Įvardijo esminę mokytojų stiprybę
Klaipėdoje R.Galdikienė lietuvių kalbos ir literatūros moko 11–12 klasių moksleivius. Tiesa, paklausta, ar su džiaugsmu, ar labiau su nerimu pasitinka Rugsėjo 1-ąją, mokytoja leido sau ir kiek pašmaikštauti.
„Kai praėjusiais mokslo metais susidūriau su „Chat GPT“ (pokalbių roboto programa, atsakinėjanti į raštu užduotus klausimus, – aut.past.) sukurtu rašiniu, pagalvojau, kad ir man reikėtų su juo pažaisti. Įvedžiau savo vardą, pavardę, ir paklausiau, kas aš tokia esu.
Mano pagalbininkas, dirbtinis intelektas, išsamiai apibūdino, kad esu viena žymiausių savo laiko aktorių, atsidavusi savo darbui. O turint galvoje tai, kad jaunystėje kurį laiką svajojau būti aktore, suprantu, kad „Chat GPT“ beveik teisus.
Tai jaučiuosi kaip prieš premjerą – ir laukiu, ir džiaugiuosi, ir nerimauju“, – portalui lrytas.lt pasakojo R.Galdikienė.
Visgi, šiemet šventinę mokslo metų pradžios nuotaiką kiek aptemdo artėjantis pedagogų streikas – įspėjamąjį protestą švietimo bendruomenė planuoja jau rugsėjo 15 dieną. Klaipėdietei R.Galdikienei tai jau trečiasis mokytojų streikas per beveik 30 darbo mokykloje metų.
„Jungsiuosi prie protestuojančiųjų ir šiemet, nes, kaip aš suprantu, galimybė ginti savo teisę pretenduoti į kokybiškesnes darbo sąlygas yra kiekvienos demokratinės valstybės piliečių privilegija, ir labai džiaugiuosi, kad mes tokią privilegiją turime.
Mane žavi ir įkvėpimo teikia Norvegija, kurioje labai stiprios, vieningos ir įtakingos yra profesinės sąjungos, tad kiekvienas pilietis turi galimybę pats prisidėti prie savo gyvenimo gerovės“, – aiškino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Keliose mokyklose dirbanti pedagogė prisipažįsta, kad ypač daug motyvacijos ir galimybių jai suteikia būtent šių mokyklų vadovės, todėl iš esmės daug priežasčių streikuoti ji nematytų.
Tačiau nerimą R.Galdikienei kelia esą „nuo realybės atitrūkę“ politikų sprendimai, kurių nepastebėti sunku.
„Dirbu ir privačioje, ir valstybinėje gimnazijoje, tai abi vadovės tikrai stengiasi gerinti mokytojų darbo sąlygas. Ką turiu omenyje – juntamos ir mokinių skaičių grupėse, ir popierizmo mažinimo pastangos, kuriamas palankus mikroklimatas.
Šitoje srityje tarsi man ir nėra prieš ką protestuoti, tačiau demotyvuoja atitrūkusių nuo realybės švietimo strategų ir valdžios atstovų atsainus požiūris į mokytojų darbo kasdienybę.
Dirgina netiesa, manipuliavimas skaičiais, visuomenės klaidinimas. Valdžia labai smarkiai nutolusi nuo realybės, nepajaučia pulso, kokį darbą, su kiek žmonių ir kokias atsakomybes mokytojas turi kasdien. Čia yra kosmosas“, – svarstė R.Galdikienė.
Pasak jos, iš šono gali susidaryti toks įspūdis, kad mokytojų bendruomenė nėra pakankamai vieninga – pavyzdžiui, yra net kelios pedagogus jungiančios profesinės sąjungos, nesutariama ir dėl to, ar tikrai rugsėjį verta streikuoti. Tačiau esą būtent pedagogai visuomenei demonstruoja pavyzdinį ryžtą ir tvirtybę.
„Drįstu manyti, kad mokytojų padėtis šalyje yra skirtinga, ir ką aš pastaruoju metu stebiu – intensyvų mokytojų judėjimą iš vienos ugdymo įstaigos į kitą, iš švietimo sistemos į kitas sferas arba į niekur, ir jau pradeda judėti net ta vyresnioji, vadinamoji „sėslioji“ karta. Jie jau mokosi ir drįsta ieškoti geresnių darbo sąlygų.
Gaila, kad ugdymo įstaigos netenka didžiausią patirtį turinčiųjų, bet su tuo reiškiniu yra susijusi ir viena pedagogų bendruomenės stiprybė. Mano manymu, tai yra optimizmas. Kodėl taip galvoju? Vis dėlto, geresnių darbo sąlygų siekio dar nepakerta jokios valdžios atstovų manipuliacijos, kurios būtent ir skaldo tą pedagogų bendruomenę.
Nors formaliai gali atrodyti, kad mokytojai nevieningi, nes vieni elgiasi vienaip, o kiti – kitaip, per tris nepriklausomybės dešimtmečius būtent mokytojai ir parodė, ką reiškia susiorganizuoti ir veikti, nes tokių masinių streikų tik mokytojai yra susiorganizavę.
Manau, mokytojai geba vienytis, jungtis, rodome pavyzdį visuomenei“, – kalbėjo R.Galdikienė.
Gyvenimo kelią padiktavo išskirtinis žmogus
Beveik prieš 30 metų mokytojos keliu žengusi klaipėdietė prisipažino, kad jaunystėje apie šią profesiją negalvojo – svajojo ir apie aktorystę, ir apie žurnalistiką. Tačiau tolimesnį gyvenimo scenarijų padiktavo sutikta mokytoja, kuri tuomet dar abiturientę Ramunę itin sužavėjo.
„11 klasėje kas antrą trečiadienį važinėdavau į Vilnių – į jaunųjų korespondentų universitetą, nes noras būti žurnaliste buvo labai rimtas. Puikiai pabaigiau tuos kursus ir tai buvo labai gera praktika, nes supratau, kad aš nenoriu ir negaliu būti žurnaliste.
Galiausiai 12 klasėje pasirinkau mokytojavimo kelią, nes turėjau autoritetą – savo klasės vadovę Loretą. Ji man parodė, kaip turi dirbti, kaip turi atrodyti ir gyventi mokytojas“, – prisiminė R.Galdikienė.
Sovietmečio mokykloje tokia pedagogė, pasak jos, išsiskyrė viskuo – tai buvo jaunatviškai ir madingai besirengianti jauna moteris, o tai klasėje sėdėjusių mergaičių negalėjo nežavėti. Mokytoja buvo tarsi laisvės pliūpsnis.
„Antra – ji leido sau būti netradiciška. Pavyzdžiui, kartą ji suorganizavo vakarinį mūsų, vienuoliktokų, pasibuvimą su į Klaipėdą atvykusia indų jūreivių įgula. Mes turėjome tokią vakaronę, jog aš net ir dabar atsimenu jos kvapą. Tas vakaras man įsirėžė visam gyvenimui, tačiau po šito vakarėlio mokytoja gavo griežtą papeikimą.
Apie tai sužinojome tik baigę mokyklą, ji apie tai nepasakojo. Pasirodo, mokytoja tos vakaronės nesuderino su vadovybe, nepaklausė jos leidimo. Tai buvo Sąjūdžio laikai, 1988–1989 metai, tada mokytojas dar negalėjo būti toks laisvas“, – pasakojo R.Galdikienė.
Paklausta, kas ją pačią šiandien motyvuoja likti mokykloje, pedagogė iš Klaipėdos svarstė, kad ypač daug įkvėpimo jai teikia pačios pamokos ir kartais netikėta linkme pakrypęs jų scenarijus. Tačiau labai svarbu ir tinkamai pailsėti.
„Visų pirma, pagrindas yra geras poilsis – turiu galimybę atitrūkti nuo miesto, būti gamtoje, ir sodininkystė labai padeda įžeminti susikaupusią neigiamą energiją, nuovargį. Auginu gėles, kepu pyragus – man tai yra poilsis. Toliau, tarkime, yra netikėtai, intriguojančia linkme kryptelėjusi pamoka. Tai man visada yra puikus įkvėpimas.
Ranka rašytas „tiksliuko“ abituriento laiškas irgi yra puiki motyvacija. Tokie dalykai mane ir motyvuoja – neplanuoti, nenumatyti santykių su jaunais žmonėmis kryptelėjimai“, – prisipažino R.Galdikienė.
Tiesa, su savo mokiniais ji bendrauja ne tik mokykloje – turi ir bendrą „Messenger“ pokalbių grupę, kur taip pat su jaunuoliais palaiko ryšį. Anot pašnekovės, dažniausiai tik nuo paties mokytojo priklauso, ar pavyks pelnyti vaikų pasitikėjimą.
„Visas žmogaus gyvenimas yra taikymasis vieniems prie kitų, tad taikytis turime visi – ir mokytojai, ir mokiniai. Svarbiausia mokytojui nusileisti iš savo, kaip dalykininko, dramblio kaulo bokšto.
Pavyzdžiui, kai išgirdau, kaip aistringai mano vienuoliktokai diskutavo apie kažkokias futbolo rungtynes, galvojau, kad, progai pasitaikius, tikrai paorganizuosiu tokią pamoką. Ta proga pasitaikė, tiesa, liūdna – mirus futbolo legendai Pele surinkau iš žiniasklaidos vaizdo, garso informaciją apie šios garsenybės gyvenimą.
Išklausėme, diskutavome apie tai, ką gali vienas žmogus, kodėl žmogui reikia autoritetų, kodėl svarbu siekti savo svajonės, koks gali būti individo ir visuomenės santykis, ar išbandymai yra dovana, ar bausmė.
Ieškodami konkrečių pavyzdžių žvaigždės gyvenime, jauni žmonės mokėsi svarstyti probleminius klausimus, nes čia yra ne kas kitas, o rašinių temos. Tai svarbu yra prisitaikyti, girdėti, matyti, jausti ir įsijausti į kitą – tokį patį kaip ir aš“, – kalbėjo pedagogė.
Įkvėpė buvusio JAV prezidento žodžiai
Tai – ne vienintelis pavyzdys, kai jaunus žmones R.Galdikienė pamokose bandė sudominti gyvenimiškais pavyzdžiais. Su mokiniais ji gvildeno net ir daug diskusijų pastaruoju metu sulaukiančią poeto Justino Marcinkevičiaus asmenybę ir jo nuopelnus Lietuvai.
„Galbūt frazė „ruošiu mokinius egzaminui“ skamba labai neekspertiškai, nes juk reikėtų juos ruošti gyvenimui, bet aš labai puikai suprantu, kad nuo tų egzaminų rezultatų priklauso tai, kokie keliai atsivers jaunam žmogui.
Kita vertus, darbe labiausiai vadovaujuosi kadaise rašytojos Vandos Juknaitės pasakyta mintimi, jog svarbiausia yra santykiai, o ryšį gali užmegzti įsiklausydamas į tai, kas yra svarbu jaunam žmogui.
Su literatūra ir stengiuosi būti labai arti gyvenimo. Pavyzdžiui, rašytojo J.Marcinkevičiaus kūrybą analizuojame ne norėdami nuteisti, o suprasti. Su mokiniais nagrinėjame skirtingų laikotarpių poeto eilėraščius, aiškinamės, kaip tokia laikysena susijusi su istoriniu kontekstu.
Kritiniam mąstymui lavinti paskaitome provokatyvių straipsnių ar interviu, tarkime, Nerijos Putinaitės, Dariaus Kuolio, Kristinos Sabaliauskaitės, pažiūrime senos laidos įrašą.
Ir tada mokinių prašau argumentuotai pasamprotauti apie tai, kas ir kodėl yra vertas arba nevertas atsidurti ant pjedestalo. Svarbiausia, jog mes užbaigiame diskusiją pagarba argumentuotai mokinio pozicijai – kad ir kokia ta pozicija bebūtų, svarbiausia, kad ji būtų argumentuota“, – įsitikinusi R.Galdikienė.
Naujuosius mokslo metus šalies pedagogai pasitinka ir su nemažu nerimu, kaip pavyks dirbti pagal atnaujintas bendrojo ugdymo programas. Mokyklų dar nepasiekė ir atnaujinti vadovėliai, tad švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas pedagogus ragino pasitelkti ir savo kūrybiškumą.
Klaipėdos licėjaus ir „Aukuro“ gimnazijos mokytoja prisiminė, kad per jos pedagoginę karjerą šios programos keičiasi jau ketvirtą kartą, tačiau pokyčius R.Galdikienė jau seniai priima ramiai – mat ugdymo medžiagą puikiai sugeba kurti ir pati. Tereikia tik didelio noro ir fantazijos.
„Jaučiuosi laisva ir galinti nemažai improvizuoti ugdymo procese. Mane įkvepia ir kartu ramina buvusio JAV prezidento Barako Obamos mintis: kad ir ką darysite, to nepakaks, bet vis tiek stenkitės. Ir man ramu. Nes tu ne viską gali ir ne visi viską gali, bet darau tai, ką tuo metu galiu geriausio.
Mokytojas turi ir pats labai norėti dirbti, o jei netenkina atlygis – ieškoti galimybių. Prieš maždaug septynerius metus pati išsiėmiau individualios veiklos pažymą, dirbu individualiai, dvejose mokyklose.
Aišku, nėra lengva, bet aš rinkausi tokį kelią. Nebijau dalintis savo sukurta medžiaga bei patarimais ir nemokamai, pandemijos metu su kolege Lilija kūrėme virtualias pamokas, tai vis tiek turi mėgti šitą darbą ir mėgti kurti pamokas.
Per 30 metų niekada nebuvo taip, kad atnaujinama programa ir iš karto atsiranda vadovėlis. Esu pratusi pati ruošti medžiagą, o jos yra ir popierinės, ir virtualioje aplinkoje. Nesakau, kad taip turi būti, nes mokytojas turi ir būti mokytojas, o ne turinio kūrėjas. Bet taip yra.
Dėl to man nebėra baisu, kad mes neturime vadovėlių ir reikės tą medžiagą kurti patiems“, – sakė R.Galdikienė.
