Kaip informavo savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Vilma Dobrovolskienė, prie įspėjamojo streiko prisijungė 54 darbuotojai: 28 Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos mokytojai ir 26 pedagogai iš Kėdainių šviesiosios gimnazijos.
Norėtų, kad streiko nebūtų, bet kitos išeities nebėra
Tiek Šviesiosios gimnazijos, tiek J.Paukštelio progimnazijos direktorės vieningai sakė, kad norėtų, kad tokio dalyko, kaip mokytojų streikas, nebūtų. Tai – kraštutinė priemonė, sukelianti rūpesčių tiek mokyklų vadovams, tiek, svarbiausia, mokiniams.
Tačiau jos abi sako – situacija tokia, kad pedagogai kitos išeities, kaip tik streikuoti, tiesiog nebeturi.
„Pirmos ir antrosios pamokos nebuvo. Dalis streikavusių mokytojų kontaktinių valandų šiandieną visai neturėjo, tarkime, lietuvių kalbos mokytojai. Tad bendrai ugdymo nuostolis dėl streiko yra šį kartą menkas. Ugdymo turinio nenutraukėme, buvo kitos veiklos – mokiniai į mokyklą ėjo“, – sako Šviesiosios gimnazijos direktorė Violeta Liutkienė.
Visgi ji pridūrė, kad mokytojų streiko priežasčių suprimityvinti nedera. Netikslu būtų sakyti, kad mokytojai streikuoja tik todėl, kad nori didesnių atlyginimų ar mažesnio darbo krūvio. Problemos, kurios slepiasi po šiais dviem garsiausiai sakomais reikalavimais, yra gerokai gilesnės, platesnės, ir besitęsiančios ilgus metus.
„Be abejo, svarbus yra ir atlyginimas. Be abejo svarbus darbo krūvis. Tačiau po tuo dideliu darbo krūviu slepiasi kiti dalykai, kurie labiausiai liečia vaikus. Tiek daug kalbama apie kaimiškųjų mokyklų ir gimnazijų naikinimo. Tai yra tiesioginis mokinių skaičiaus klausimas. Tas mokyklas panaikinus, kitų mokyklų mokytojams darbo krūvis iškart didėja.
Mokytojai streikavo dėl to, kad kaimo gimnazijos išliktų, kad nereikėtų jų ardyti. Mokytojai streikavo dėl to, kad ugdymo turinys būtų apgalvotas ir būtų pilnai pasiruošta jį dėstyti.
„Tiesiog prisikaupė tiek, kad reikia kažką daryti“, – tęsė gimnazijos direktorė.
Šviesiosios gimnazijos mokiniai ir jų tėvai streikui pritarė.
Juozo Paukštelio progimnazijos vadovė Tereza Sotnik antrino, kad ugdomoji veikla vyko, o mokytojų protestas, nors ir nėra tai, kuo galėtų džiaugtis mokyklų vadovai, buvo, panašu, neišvengiamas.
„Mokiniams vyko edukacinių filmų peržiūros, pokalbiai su socialiniais darbuotojais, psichologais, taip pat organizavome šokių repeticiją. Dvi pamokas vaikai buvo užimti, na, o nuo trečiosios pamokos viskas vyko, kaip visada.
Norėtųsi, kad švietimo sistemos klausimai spręstųsi be streikų. Tokia priemonė man neatrodo priimtina, bet esant tokioje situacijoje, kokioje esame, kitos išeities ko gero ir nėra“, – kalbėjo J. Paukštelio progimnazijos direktorė.
Švietimo problemos tapo nebepakeliamos
Nepaisant gresiančio pedagogų streiko, naujasis ŠMSM ministras Gintautas Jakštas, kalbėdamas su žurnalistais, konkrečiai įvardijo, kad šiais metais algos mokytojams tikrai nedidės, norint sumažinti klasėse vaikų skaičių, papildomai reikėtų apie 10 tūkst. pedagogų, kas yra visiškai nerealu ir pan. Todėl, anot ministro, streikai nieko nepakeis. Tačiau profsąjungos pirmininkas vis dėlto teigia tikintis streiko galia ir viliasi, kad toks būdas padės išjudinti aktyvesnes diskusijas.
„Aš manau, kad šį kartą bus tikrai daugiau streikuojančių mokytojų nei prieš penkerius metus, nes vien mūsų organizacija, vienijanti mokytojus yra dvigubai išaugusi, todėl manome, kad ir streike proporcingai turėtų padaugėti dalyvaujančių“.
„Be abejonės, streikai suaktyvina derybas ir atkreipia visuomenės dėmesį į ilgalaikes problemas, kurios yra nesprendžiamos. Kai streikavome prieš penkerius metus, taip pat buvo sakoma, kad nėra tikslo, bet tada po streiko buvo suformuluoti tikslai, atsirado siekiamybės, Vyriausybė, partijos susitarė dėl uždavinių, 130 VDU (vidutinio darbo užmokesčio).
To tikslo link judama, tačiau labai lėtai, vangiai, – streikų naudą kalbėdamas su „Rinkos aikštės“ žurnaliste įvardijo A. Navickas. – Dėl pasakymo, kad tai nerealu ir to nepasieksime, galėčiau pasakyti, kad ši Vyriausybė trejus metus nieko nedarė tikslams pasiekti ir po trejų metų sako, kad per sunkios užduotys, jų neįmanoma įgyvendinti, tai vien dėl to, kad jie nieko nedarė, nereiškia, kad mes neturime reikalauti ir išreikalauti to, ką esame visi susitarę.
Todėl manome, kad dabartiniai reikalavimai yra visiškai realūs. Mes nesitikime, kad jie bus išspręsti ir įgyvendinti per vieną dieną, mes ir toliau tikimės, kad bus pasiekta ilgalaikių susitarimų ir rezultatų, kuriuos ir planavome.“
