2022–2023 m. kampanijos tęstinumas orientuotas specifiškai į atviros darbo rinkos proceso, darbdavių, viešųjų ir privačių paslaugų teikėjų skatinimą, o artinantis 2024 metams, kuomet Lietuvoje įsigalios įtraukiojo ugdymo modelis, pagal kurį vaikams, turintiems įvairių ugdymosi poreikių, atsivers visos bendrojo ugdymo įstaigos, kampanija „Jokio skirtumo“ orientuojama į įtraukiojo ugdymo proceso skatinimą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siekiamybė – mokinių, turinčių negalią, ugdomų įtraukiuoju būdu, ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir bendrojo ugdymo mokyklose, proporcingas didėjimas: 2024 – 65 proc.; 2025 m. – 85 proc.; 2030 m. – 90 proc..
Su ar be negalios, svarbu – kartu
Įtraukaus ugdymo poreikis padės kurti visavertę, pažangią visuomenę. Skaičiuojama, kad nuo 2024 metų rugsėjo bendrojo lavinimo mokyklų bendruomenes papildyti turės galimybes apie 3000 vaikų su negalia. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija daro viską, kad užtikrintų šio proceso darbą. Neįgaliųjų reikalų departamentas, savo inicijuojama kampanija, siekia atkreipti dėmesį, kad vaikams jokio skirtumo, ar jų bendramokslis yra su ar be negalios. Būtent todėl šių metų „Jokio skirtumo“ kampanija orientuota į įtraukaus ugdymo sklaidą.
Padėti vienas kitam
Kampanija „Jokio skirtumo“ tiki, kad bendrojo lavinimo įstaigose besimokantys vaikai gali padėti bendraamžiams, turintiems negalią. Tam, kad procesas būtų sklandus, lygiavertiškai mokymosi procese dalyvaujantys įvairių ugdymosi poreikių ar vaikai, turintys negalią, be abejo turėtų sulaukti ir jiems, ir mokytojui klasėje ar grupėje padedančio specialisto. Tokio pobūdžio įtrauktis ugdytų ir vaikų bei paauglių sąmoningumą apie negalią ankstyvame amžiuje. Tai yra galimybė pažinti įvairias negalias turinčiųjų fizines galimybes ir suprasti patiriamus iššūkius. Būtent toks žingsnis yra kelias į tolerantiškesnę ir supratingesnę visuomenę.
Į širdis per vaizdinius
Tiesa, reikia pripažinti jau dabar, kad įtraukaus ugdymo procese netrūks iššūkių ir tai natūralu. Vis dar vyrauja visuomenės baimės ir įsisenėję, pasaulėžiūrą kaustantys stereotipai bei įsitikinimai, jog asmenys su negalia negali būti pilnaverčiais visuomenės nariai. Pastaraisiais metais sąmoningumas didėja ir sparčiai perimama išsivysčiusių šalių praktika įtraukios visuomenės klausimais. Įtraukiuoju ugdymu siekiama kuo labiau amortizuoti asmenų su negalia atotrūkį, kurį jie patiria nuo mažens, jei yra neįtraukiami į pažangų visuomenės ugdymą.
Kampanija „Jokio skirtumo“ į visuomenės širdis skverbiasi per vaizdinius. Viešojo transporto stotelėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje jau galima pamatyti užfiksuotas išskirtines vaikų bendrystės akimirkas. Tokiais vaizdiniais siekiama priartinti įtraukaus ugdymo idėją ir mažinti nepagrįstas visuomenės baimes. Neįgaliųjų reikalų departamento nešama žinutė yra, jog įtraukusis ugdymas turėtų būti ne baimė visuomenei priimti, bet noras pažinti kitokį žmogų. Tik tokiu būdu siekiama atkreipti dėmesį, jog vaikams iš esmės jokio skirtumo, turi bendraklasis negalią ar ne, visi jie yra unikalios asmenybės.
Fotosesiją plakatams stotelėse organizavo modelių, turinčių negalią, agentūra „Hero talents“. Anot jos atstovių Emos ir Indrės, agentūra yra įsipareigojusi ne tik kurti įtraukią darbo aplinką, bet ir prisidėti prie iniciatyvų, kurios prisideda prie vaikų, turinčių negalią, įtraukties. „Mes suprantame, kad kiekvienas žmogus savo individualumu kuria unikalią visuomenę, nepriklausomai nuo jo fizinių ar psichosocialinių gebėjimų. Ši kampanija atspindi mūsų įsipareigojimą kurti įtraukią aplinką. Mes norime jaustis vaikų, turinčių negalią, gerovės bei sėkmės dalis“, – sako Indrė. Jos asmeninė patirtis – tai įrodymas, kad vaikai, turintys negalią, nėra pakankamai įtraukiami į visuomenės gyvenimą, tad „Hero talents“ agentūra turi tikslą ir norą padėti ir keisti įsisenėjusius stereotipus. Šios kampanijos metu susipažinta su vaikais ir jų tėvais, kurie įkvėpė ir supažindino su kylančiais iššūkiais, pamokančiomis situacijomis ir džiugino plačiomis šypsenomis. Agentūros atstovėms tai didžiausias paskatinimas kurti šiems vaikams šviesią ateitį.
Vaikai, išbandę įtraukųjį ugdymą
Toks ugdymo modelis nėra naujiena. Dalis vaikų, turinčių negalią, jau sėkmingai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir mielai dalinasi įspūdžiais. Kuomet 12-metės Emos, turinčios Dauno sindromą, mamos paklausėme, kaip dukrai sekasi bendrojo lavinimo mokykloje, ji papasakojo, kad kol kas daug kas priklauso nuo mergaitės nuotaikos, net mėgstamiausia pamoka nuolat kinta: vienądien patinka muzika, kitą – kūno kultūra, tačiau mergaitė visada noriai eina į mokyklą. Po pamokų noriai padeda mamai šeimininkauti virtuvėje, turi ateities svajonių.
12-mečio Rapolo, turinčio Dauno sindromą, mėgstamiausios pamokos – lietuvių, geografija ir muzika, tačiau už jas mielesnės yra pertraukos, kuomet galima bendrauti su bendramoksliais. Berniukas puikiai žaidžia badmintoną. Mama sūnų apibūdina kaip laisvą, savarankišką ir itin visuomenišką vaiką. Paklausta apie įtraukaus ugdymo naudą ir perspektyvas, mama sako: „Itin svarbus yra pedagogų noras domėtis, pažinti kitokį vaiką ir nuolatinis bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojai, vedantys pamokas, turėtų nepamiršti, kad ne mažiau nei įgyjamos žinios yra svarbios amžinosios vertybės – empatija, tolerancija, atsakomybė.“
9-metis Kristianas turi veido deformaciją, užaugęs svajoja dirbti gaisrininku. Jam patinka moksleivių bendrystė, kuomet niekas neskirsto vaikų į turinčiuosius negalią ir jos neturinčius. 8-metis Tauras gyvena su kojos protezu ir ateityje sako būsiantis režisieriumi arba teatro vadovu. Emos, turinčios Dauno sindromą, mama Regina sako, kad didžiausias iššūkis besimokant bendro lavinimo mokykloje vis dar yra mokytojų kompetencijų trūkumas, dirbant su įvairių ugdymosi poreikių turinčiais vaikais: „Apmaudu, tačiau vis dar gajus požiūris, kad vaikas, turintis Dauno sindromą, turėtų mokytis specialiojoje mokykloje.“ Dukra jau šeštokė, tad mama drąsiai sako įžvelgianti socializacijos pliusus, mat specialiųjų ugdymo įstaigų dukra nelankė nei dienos. „Ne tik dukrai bendrojo ugdymo darželis ir mokykla išėjo į naudą, bet ir grupiokams, klasiokams, pedagogams, būnantiems šalia, bet kokia negalia neatrodo tokia baisi ir atgrasi“, – sako mama Regina.
9-metis Paulius gyvena su stuburo išvarža, o mokykloje labiausiai patinka matematika ir anglų kalba. Užaugęs svajoja tapti archeologu ir jau dabar domisi kristalais, tyrinėja uolienas. Jo mama sako, kad svarbiausia vaikui sulaukti specializuotos, individualios pagalbos bei mokytojų, bendruomenės geranoriškumo. Paulius eina į privačią mokyklą, yra apsuptas empatiškų žmonių ir jam itin pasisekė, kad ir mokyklos vadovybė, ir mokytojos yra labai geranoriškos bei ieškančios tinkamiausių sprendimų. Visgi prieš pradėdami mokytis ir apėję daugiau mokyklų, yra ne kartą išgirdę ciniškai sakant: „Taip, jums priklauso, bet praktiškai gauti neįmanoma“. Mama įžvelgia naudą visiems vaikams mokytis drauge, nes vaikai, kuriems Paulius ne kartą atsakė į visus klausimus apie negalią, ją traktuoja kaip visiškai normalų faktą, o ne anomaliją.
Papildomos pajėgos
Įtraukiojo ugdymo plane numatyta, kad kasmet, atsižvelgus į poreikį ir pasiūlą, bus steigiamos papildomos švietimo pagalbos specialistų pareigybės mokyklose ir pedagoginėse psichologinėse ar švietimo pagalbos tarnybose, kad kiekvienas mokinys gautų jam reikalingą pagalbą. Įtrauktis švietime nėra baigtinis procesas ir nė viena pasaulio šalis nėra pasiekusi šimtaprocentinės įtraukties. Tai nuolatinis procesas. Neįmanoma iš anksto nuspėti, koks vaikas su kokiais poreikiais ateis į mokyklą ir būti pasiruošus visiems atvejams. Dažnu atveju, konkrečius sprendimus dėl ugdymo organizavimo papildomų kompetencijų įgijimo reikia priimti jau turint informaciją apie konkretaus vaiko ugdymosi poreikius. Neįgaliųjų reikalų departamentas tiki, kad tokie pokyčiai turės teigiamos įtakos ugdant bendruomeniškus vaikus ir empatiškesnę visuomenę.
