Žurnale „Reitingai“ skelbiama, kad vienokių ar kitokių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų šalyje yra per 70 tūkst., iš jų daugiau nei 65 tūkst. jau mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, o virš 2 tūkst. vaikų yra lavinami specialiose ugdymo įstaigose.
Kol mokyklos įrenginėja specialias tokiems vaikams reikalingas erdves ir suka galvą, kaip surasti taip trūkstamų su jais galinčių dirbti padėjėjų, logopedų, psichologų ir socialinių darbuotojų, specialiųjų mokyklų vadovai grūmoja pirštu ir sako, kad tokiai reformai nepasiruošta, o ir patiems vaikams gali kilti nemažai bėdų.
Vis dėlto yra ir manančių, kad tokia reforma reikalinga.
Kai kuriems gali būti net žalinga?
Klaipėdos specialiosios mokyklos–daugiafunkcio centro „Svetliačiok“ direktorė Marina Korinevskaja abejojo, ar šalies švietimo sistema jau pasiruošusi įtraukiojo ugdymo reformai.
„Manau, tai apsunkins gyvenimą tiek direktoriams, tiek mokytojams, o labiausiai – vaikams. Dabar daugiausia dirbame su didelių spec. poreikių turinčiais vaikais, anksčiau turėjome vaikų ir su lengvais intelekto sutrikimais.
100 proc. pritariau, kad fizinę negalią, cerebrinį paralyžių turintiems vaikams, kurių intelektas yra geras ar yra šiek tiek problemų su atmintimi, dėmesiu, nereikia atskirų mokyklų. Taip pat vaikai, kurie gali būti su asistentu, kuriuos galima adaptuoti, gali būti klasėse.
Tačiau kiekvienais metais daugėja vaikų su autizmo spektro sutrikimais, o tai yra didžiulė problema – net jeigu ir yra intelektas, jie juo negali pilnai naudotis. Tokie vaikai turi daug socialinių ir emocinių sferų problemų, todėl patys jausis blogai didelėje klasėje su daug dirgiklių.
Kažkas reaguoja į garsą, kažkas – į šviesą, kažkas – į kvapą, jiems reikia duoti visiškai trumpas instrukcijas. Kai pamokoje mokytojas nuolat kalba ir aiškina, jie pasimeta, ir joks asistentas tada nepadės“, – portalui lrytas.lt kalbėjo M.Korinevskaja.
Mokyklos vadovė pabrėžė, kad esant netinkamoms sąlygoms ugdymo procesas neduoda jokios naudos, o klasėje bus jaučiama didžiulė įtampa tiek mokytojui, tiek vaikui.
„Praeitais metais pas mus buvo delegacija iš švietimo ministerijos, jie bendravo, klausinėjo, apžiūrinėjo mokyklą, paklausė nuomonės apie reformą.
Tada lygiai taip pat pasakiau – gerai, tegul tokie vaikai su autizmu būna bendrose mokyklose, bet padarykite jiems atskiras klases, nesodinkime jų kartu.
Jei jis yra bendroje klasėje, tai čia jo teisės jau išsaugotos? Tai nesąmonė. Jei vaikui blogai, jei vaikas nekalba ir jo komunikacijos priemonė yra agresija, galima prikalti suolą, jį pririšti, užklijuoti burną ir džiaugtis, kad yra šimtaprocentinė inkliuzija“, – ironizavo pašnekovė, sakydama, kad, jos nuomone, tai yra vaikų teisių pažeidimas.
M.Korinevskaja pridūrė, kad tokiems vaikams reikia daugiausiai dešimties mokinių klasės su pedagogu ir asistentu.
„Pas mus klasėse sėdi šeši vaikai, tačiau buvo atvejis, kai autizmo spektrą turintį vaiką dėl elgesio problemų turėjome izoliuoti.
Negana to, bendrosios mokyklos neturi ir sąlygų. Bendrauju su vienos Klaipėdos progimnazijos direktore, klausiau, ar jiems davė papildomų logopedo etatų. Ji atsakė, kad ne, toks specialistas mokykloje vienas, niekas nekalba ir apie atskiras klases – tam nėra laisvos vietos“, – dėstė specialistė.
Kad šalies švietimo sistema nepasiruošusi vykdyti įtraukiojo ugdymo reformos mano ir Šiaulių „Spindulio“ ugdymo centro vadovė Eglė Mikelėnė. Pasak jos, tai vyksta per greitai.
„Reikia įvertinti tai, kad Lietuvoje buvo sukurtos atitinkamos bazės, kaip ugdyti spec. poreikių vaikus, jos aprūpintos specialistais, priemonėmis ir aplinka.
Jei dabar tuos vaikus paimtume ir staigiai patalpintume į tūkstantines bendrojo ugdymo mokyklas, kur reikia išeiti ir tam tikras programas, gerai nesijaustų ir tų mokyklų bendruomenės.
Kiekvienas vaikas yra individualus ir mes specialioje mokykloje prie jų prisitaikome, žiūrime, koks tai sutrikimas, kaip vaikas reaguoja į aplinką, klasės draugus, mokytojus, specialistus.
Mes turime daugiau galimybių ir erdvių su tuo vaiku padirbėti individualiai, turime reabilitacijos, ergoterapijos, kineziterapijos galimybes“, – vardijo E.Mikelėnė.
Neramina tėvų požiūris
M.Korinevskaja paminėjo ir kitą nerimą keliančią problemą – kai kurių specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvų nesupratingumą.
„Kai kurie supranta ir pas mus ateina sakydami, jog jiems baisu pagalvoti, kad vaikas turės eiti į bendrojo lavinimo mokyklą. Tačiau kiti atvirkščiai – jie nenori pripažinti, reikalauja, kad vaikai nebūtų ištirti ir gautų krūvį kaip visi. Čia irgi yra nesąmonė. Tėvai nenori priimti vaiko tokio, koks jis yra.
Augalų taip pat negalima pasodinti vienodai. Vienam reikia smėlio, kažkam – saulės, kažkam – pavėsio. Negalime bandyti ananasų užauginti Norvegijoje. Čia yra tas pats – norima pasodinti visus kartu ir laukti, kas bus“, – lygino mokyklos vadovė.
Savo ruožtu specialiosios Kauno Jono Laužiko mokyklos direktorė Salomėja Ratkevičienė palietė ir kitą svarbų aspektą – esą bendrųjų mokyklų mokinių tėvai nepriima vaikų su spec. poreikiais.
„Tokie vaikai tai būna agresyvūs, tai pyksta, tai niūniuoja, linguoja. Tam mokykla turi būti pasiruošusi. Kai ateina kitoks vaikas, viskas priklauso nuo visos bendruomenės ir tėvų – jie ir nuteikia savo vaikus. Yra tokių tėvų, kurie nenori, kad vaikai bendrautų su „kitokiais“. Esame turėję tokių problemų.
Dabar labai gražiai bendraujame ir su kitomis mokyklomis, jie buvo nustebę, sako: „Kokie faini jūsų vaikai, kiek daug jie moka“, tačiau pasitaiko įvairių situacijų – tėvai apie tokius bendradarbiavimus savo vaikų buvo paklausę: „Ko tu eisi pas tuos durnius?“ – dalijosi specialistė.
S.Ratkevičienė akcentavo, kad specialiųjų poreikių vaiką reikia suprasti. Pasak jos, jie labai nuoširdūs ir geri, gerai jaučia specialistą, todėl, jei žmogus šio vaiko nemylės, jis jo ir nepriims.
Ragina pradėti nuo „lengvesnių“
Tuo tarpu apie pačią reformą S.Ratkevičienė laikėsi kiek kitos nuomonės – pasak jos, ji yra reikalinga.
„Mes, mokyklos, labai stengiamės, einame į visuomenę. Klausimas tik tas, kiek yra pasiruošusios bendrojo lavinimo mokyklos. Jeigu tokių vaikų daugės, ten dirbti gali eiti ir mūsų mokyklos specialistai.
Kai kurie vaikai yra labai sunkūs, gal jie ir turėtų likti specialiose mokyklose. Pirmiausia į bendrojo lavinimo mokyklas būtų geriau priimti vaikus su lengvesniais, vidutiniais, nežyminiais poreikiais.
Nepaisant to, mokyklose vis dar trūksta specialistų, ten yra per didelės klasės. Jei mokosi 30 vaikų ir 1–2 su spec. poreikiais, šalia turi būti spec. pedagogas ir padėjėjas“, – dėstė S.Ratkevičienė.
Specialistei pritarė ir Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos–daugiafunkcinio centro direktorius Gražvydas Groblys. Pasak jo, toks siekis yra gražus, reikalingas ir akivaizdžiai matoma jo nauda.
„Kiek matau, tam labai atsakingai ruošiasi visi, yra dedamos didelės pastangos.
Tėvelių požiūrį būtų galima taip pat suskirstyti į dvi grupes. Vieni tikrai mato galimybes, yra labai suprantami argumentai, kad tokie vaikai mokysis tarp bendraamžių, kurių gebėjimai yra didesni, todėl tėvai mano, kad taip jų vaikai pasieks geresnių mokymosi rezultatų.
Jei tokių atvejų yra, mes juos tik skatiname ir džiaugiamės. Tai vertiname kaip savo gero darbo rezultatą – jei kompensuojame, sumažiname vaikų turimus sutrikimus ir jie gali pereiti į bendrą ugdymą, labai džiaugiamės.
Taip pat yra ir tokių tėvų, kurie yra linkę likti specialioje mokykloje. Jie argumentuoja, kad čia visi specialistai turi tam tikrą patirtį, pažįsta mokinius, yra įpratę, pergyvena ar nebus patyčių“, – vardijo G.Groblys.
