Šiandien jis kartu su tėčiu Stanislovu Bačiuliu prižiūri 1 tūkst. hektarų ūkį Ventoje, Akmenės rajone.
Su Gitanu sodyboje pas jo tėtį susitinkame jau vakarėjant. Vyras po dienos darbų prisėda pokalbiui ir iškart papasakoja, kad darbai ūkyje jam niekada nebuvo svetimi ir nors jis dažnai padėdavo tėčiui darbuotis, jo svajonė buvusi kita – žaisti krepšinį.
„Aš visada svajojau sportuoti, buvau labai aktyvus. Dar mokykloje pradėjau lankyti krepšinį, eidavau į treniruotes“, – pasakojo jis.
Baigęs mokyklą sportininkas įstojo į Lietuvos sporto universitetą, o bestudijuojant sulaukė netikėto pasiūlymo – žaisti krepšinį su profesionalais.
„Dvejus metus žaidžiau Mažeikių miesto komandoje, o po to dirbau treneriu, mokiau vaikus“, – sakė jis, tačiau aiškiai prisiminė ir tą dieną, kuri buvo lemtinga.
„Vieną dieną susėdome su žmona prie stalo ir pradėjome kalbėti, ką darome: ar gyvename taip, kaip dabar, ar bandome pakeisti savo gyvenimą ir gyventi kitaip. Tada nusprendėm imtis ūkinikavimo, taip ir tapau ūkininku“, – atsiminė jis ir pridūrė, kad priimto sprendimo tikrai nesigailintis.
Tiesa, Gitano žmonai, kaip pasakojo pats ūkininkas, priimti permainas sekėsi sunkiau.
„Ji visą gyvenimą gyveno Kaune, o aš ją išsivežiau į kaimą. Nors taip sakyti neteisinga, nes nors dirbu Ventoje, šiuo metu mes gyvename Mažeikiuose. Tai buvo mūsų kompromisas“, – sakė Gitanas.
Pradėti ūkininkauti jam nebuvo sunku. Gavęs Europos Sąjungos jaunojo ūkininko paramą Gitanas nusipirko reikalingos technikos: traktorių, naują sėjamąją, barstytuvą ir iškart ėmėsi įgyvendinti idėją.
Šiandien jis augina javus, rapsus, žirnius ir kviečius. Turi apie 200 hektarų žemės.
„Dar turiu mėsinių galvijų bandą. Pradėjau nuo 13-os gyvulių, dabar jau yra apie 50. Bendrai su tėčiu turime 1 tūkst. hektarų“, – skaičius vardino jis.
Kaip atrodo jo diena? Ūkininkas pasakojo kartais dirbantis net naktimis.
„Jei ne darbymetis, ji prasideda 8 val ryto, tačiau tikslaus darbo laiko pabaigos nėra. Dirbu, kol saulė nusileidžia, o būna, kad pakyla, o tu dar dirbi“, – kalbėjo buvęs krepšininkas.
Paklaustas, ar nepasiilgo krepšinio, jis sakė, kad šiandien nėra labai nuo jo nutolęs: „Dažnai sportuoju savo malonumui. Profesionalaus žaidimo nepasiilgau, nes tai yra kitas gyvenimas: turi būti režimas, atitinkamas maistas, poilsis.
Būdavo, kad visa savaitė jau suplanuota į priekį. Ir, tarkime, galima turėti tik vieną vakarienę, kai tu gali valgyti ką nori. Dažniausiai tai – šeštadienio vakaras po varžybų. Taip gyventi reikia norint turėti gerą rezultatą, gerą formą“, – profesionalaus krepšinio žaidimo laikus atsiminė jis.
Gitano tėtis, Stanislovas, taip pat ūkininkas. Vyrai šiandien darbuojasi išvien ir vienas kitam padeda.
Kol kas pats Gitanas su šeima gyvena Mažeikiuose ir sakė dar svarstantis, kur statyti namą: „Man reikėtų arčiau ūkio, bet galvojame ir apie Mažeikius“.
