Vitas Kučiauskas agronomo specialybę įgijo dar prieš 36 metus ir niekada nuo žemės ūkio nenutolo. Tačiau jau dešimtmetį jis užsiima ekologiniu ūkininkavimu.
Būtent 2008-aisiais dugną pasiekusios pieno supirkimo kainos Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnijos ūkininkui padėjo apsispręsti.
„Pieno kainos nuo 1,15 lito (0,33 euro) už kilogramą smuko iki 0,35 lito (0,1 euro). Rankos nusviro. Žmonių pasamdyti nebegalėjau, sumokėti algų – taip pat. Darbininkai ėmė traukti į užsienį. Tiesiog vieną dieną vairuotojui iš supirkimo įmonės pasakiau, kad nebesuktų pas mane pienvežio.
Iššvaisčiau kone dvidešimt gražiausių savo metų pienininkystei ir viską nukirtau. Bet tai – jau praeitis“, – ūkio virsmo priežastį pasakojo V.Kučiauskas.
100 melžiamų karvių ūkį jis tarsi iššlavė. Geriausias, pieningiausias karves pardavė žmonėms, prastesnes – mėsos perdirbėjams. Gavęs pinigų patraukė į Prancūziją, kur nusipirko keletą šarolė veislės mėsinių galvijų – bulių bei telyčaičių ir pamažu ėmė auginti bandą. Dabar ūkininko pievose ganosi per 60 karvių žindenių ir jų prieaugis.
Lietuvoje nieko nelieka
Pernai lapkritį ūkininkai, auginantys gyvulius, ilgokai svarstė apie nelaimę, kai 60 galvijų į Turkiją gabenęs lenkų vilkikas pateko į avariją. „Tik neseniai sužinojau, kad ir mano telyčaitės juo buvo gabenamos į Turkiją. Širdį suskaudo“, – atsiduso V.Kučiauskas.
Viskas, ką šis ūkininkas užaugina, yra išvežama iš Lietuvos. Izraelis, Egiptas, Turkija – tai valstybės, į kurias, talkinant pietiniams kaimynams, išgabenami iki metų ūgtelėję veršeliai bei telyčaitės. Nors šie gyvuliai auginti ekologiškai, turkai juos ima šerti taip, kad kuo greičiau priaugtų svorio. O tada pasiskerdžia.
Ekologiškos avižos, rugiai, kviečiai, žirniai taip pat atsiduria užsienyje, dažniausiai – Vokietijoje, tarpininkaujant grūdų prekybos įmonei.
Anot ūkininko, ekologiškų produktų lietuviams vis dar reikia nedaug, nes kainos dažnam neįkandamos. Jei greta lentynoje stovi miltai, kurių pakelis kainuoja 2 eurus, žmogus netiesia rankos link ekologiškų, užtat trečdaliu brangesnių.
„Buvome pradėję tiekti ekologiškai užaugintus buliukus vienam prekybos tinklui. Žinojau, kurias parduotuves mėsa pasiekia. Bet paklausa buvo menka. O mėsa juk ne šaldyta, tik atvėsinta, ilgai neišbūna nesugedusi. Teko sumanymo atsisakyti“, – pasakojo V.Kučiauskas.
Dirba keturios šeimos
Vis dėlto V.Kučiauskas ekologų gretas smarkiai sustiprino. „Įkūrėme tris antrines įmones“, – nusijuokė žemdirbys. Mat šiuo metu savarankiškai ūkininkauja jo dukra Kristina Didjurgė, sūnus Egidijus bei žentas Audrius Driaučiūnas.
„Visus juos ekologija išgelbėjo nuo emigracijos. Nors abu žentai yra baigę universitetus, vienas – teisę, kitas – informacines technologijas, pasirinko darbą kaime. Ir nesigaili“, – tikino ūkininkas.
Jo paties ūkininkavimo pradžia siekia kolūkių griūties ištakas. Kaišiadorių rajono Beloniškių kaime V.Kučiauskas nusipirko ištuštėjusius kiaulių komplekso pastatus ir pamažu juos ėmė gaivinti.
„Buvau tas žmogus, kuriam teko dalyvauti draskant kolūkius. Kuriam laikui buvo sukurta pora žemės ūkio bendrovių, bet jos sunyko.
Taip ir turėjo būti, nes tik privati nuosavybė gali būti pažangi. Žmogus, dirbdamas sau, iš savęs nevagia. O bendrovėje tai tepalą, žiūrėk, traktorininkas parduos, tai degalų kanistrą nusuks“, – pasakojo ūkininkas.
Anot jo, dabar kartos jau pasikeitusios, o su jaunais žmonėmis dirbti sunkiau, bet įdomiau. Aplink V.Kučiausko šeimos valdas yra ir daugiau stiprių ūkių, tačiau su jų savininkais susitarta, kad darbuotojų vieni iš kitų nevilios.
„Kaime taip būna, kad geresnius darbininkus kiti bando suvilioti didesnio atlygio pažadais. Nesielgiame taip.
Nebent pačiam žmogui kas nors nepatinka ir jis išeina“, – tikino ūkio savininkas.
Plėtra yra ribojama
200–230 hektarų žemės – tiek, anot V.Kučiausko, pakanka šeimos ūkiui ir dar porai samdomų nuolat dirbančių žmonių išlaikyti. Sezono darbams nuolat ieškoma ir mechanizatoriaus. Mat kai ūkininkaujama nenaudojant augalų apsaugos priemonių ar piktžoles naikinančios chemijos, tenka ypač stropiai įdirbti žemę.
Nors ekologiniai ūkiai tarsi skatinami, iš esmės jų plėtra apribota – mokama tiesioginių išmokų tik už ekologinius plotus, nustatytus ankstesniu ES finansiniu periodu.
Pasak V.Kučiausko, nors už įsigytus hektarus jis ir negauna tų išmokų, vis tiek perka žemę, kad pamažu paverstų ją ekologine ir sertifikuotų. Be to, galvijų banda didėja, tad reikia ir daugiau pievų. Šiuo metu ganykloms skirta apie 100 hektarų.
„Apmaudu, kad ekologinių ūkių plėtra yra varžoma išmokomis. O būtent jos sukuria pelną, kurį galima investuoti į techniką ar įrenginius. Mat pajamos už grūdus bei gyvulius tik padengia išlaidas“, – pasakojo ūkininkas.
Pasitelkė matematiką
Ekologiniuose ūkiuose grūdų derlius yra maždaug perpus menkesnis nei įprastiniuose. Tad koks motyvas verčia ūkininką išsižadėti sotesnių pinigų? Pasak V.Kučiausko, vienas jų – pasaulėžiūra, kitas – matematika. Juk sudėjus visus privalumus ir trūkumus vieni atsveria kitus.
Antai grūdinės kultūros superkamos maždaug trečdaliu brangiau. Pavyzdžiui, per javapjūtę už kviečių toną vidutiniškai buvo mokama 210 eurų, už ekologiškų – 280 eurų.
Ekologiškų grikių tonos supirkimo kaina šiemet, ko gero, suksis apie 300, įprastinių – apie 200 eurų. Be to, ji apskritai taip smarkiai nesvyruoja kaip kitų javų.
„Be to, šįmet vidutinis javų derlius buvo nedidelis – grūdų iš hektaro byrėjo apie 4,5–5 tonas, ekologiškų – apie 3–3,5 tonos. Tad skirtumas ne toks ir didelis. Manoji ekologinė išmoka už žemę prilygsta įprastinių grūdų tonos kainai – sukasi apie 200 eurų.
Be to, nereikia išlaidų augalų priežiūros chemijai ir cheminėms trąšoms. Tiesa, tenka pirkti organinių trąšų, nes pasėliams vien mėšlo nepakanka. Į dirvą įbertus grūdus būtina pamaitinti“, – aiškino V.Kučiauskas.
Kasmet didėja poreikis, bet ne kainos
Saulius Daniulis
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas
„Padėtis jau palankesnė, nes ekologiškų produktų poreikis kasmet auga. Pavyzdžiui, Ukmergėje šiemet pradėtas projektas, kurio metu dviem vaikų darželiams jau imta tiekti tik ekologišką maistą. Norime paskatinti tokio maisto tiekimą, todėl svarbu, kad skelbiant viešuosius pirkimus produktų kaina būtų atskirta nuo logistikos ir paslaugų kainos.
Pats ekologiškai ūkininkauju nuo 2000-ųjų, todėl matau, kaip kinta rinka. Akivaizdu, kad „Auga“ grupės atėjimas į ekologiją padarė didelį proveržį per trumpą laiką. Atsirado ekologiškų maisto prekių gausa, ėmė augti ir jų poreikis. Juk visa Europa gręžiasi į ekologiją.
Lietuvoje pagaliau gausėja ekologiškų grūdų perdirbėjų – ir smulkių, ir stambesnių. Šiuo metu jie taip pat stengiasi mokėti už ekologišką žaliavą tiek pat, kiek atseikėja eksportui ekologiškus grūdus superkančios įmonės. Juk jei nenupirks, tai neturės žaliavos.
Bet yra ir keistų dalykų. Pavyzdžiui, Vokietijoje reikalaujama, kad ekologiškų kviečių baltymingumas nebūtų mažesnis nei 12,5 proc. Tuo metu Lietuvoje standartų kartelė taip iškelta, kad net įprastiniu būdu užaugintų kviečių baltymingumas turi būti ne mažesnis nei 14 proc.
Ekologiškas maistas lentynose, jei parduotuvėms tiekiamas tiesiai iš gamintojų, yra už įprastą brangesnis 20–25 proc. Bet jei įsiterpia tarpininkas, kaina iš karto pašoka 60–70 proc.“
