Nors Karolis Kauno kolegijoje baigė rinkodaros mokslus ir dirbo mieste, jauną veiklų vyrą paviliojo rami kaimo aplinka. 2006-aisiais atsikraustęs gyventi į Aleksandrūvkos kaimą, esantį Kaišiadorių rajone, daug laiko jis praleisdavo gamtoje, ypač miške.
Pradėjęs domėtis ir rūpintis laukiniais gyvūnais ūkio šeiminkas apsisprendė daugiau laiko skirti šiai veiklai. Prieš tai rūpindavęsis prie namų besiganačiomis stirnomis, neseniai nusprendė įrengti aptvarą perliniams danieliams.
Žavūs gyvūnai
Šiemet Karolis įkūrė viešąją įstaigą „Perliniai danieliai“, kuriai pats šiuo metu ir vadovauja.
Šiuos elnių šeimai priklausančius gyvūnus K.Kanapeckas pasirinko ne šiaip sau. Jam įspūdį darė gyvūnų charakteris, – liepos mėnesį atvesti jaunikliai būna neįtikėtinai meilūs. Žavėjo ir jų grakštumas, ir kailio spalva, kuri nuo pat gimimo pasipuošia šviesiomis dėmelėmis, atrodančiomis lyg perlai.
Būtent pirmasis aptvare besiganančių danielių atvestas jauniklis, pavadintas Bembiu, ir paskatino Karolį padidinti aptvarą.
Noras rūpintis šiais gražiais gyvūnais viro į verslo įdėją – padidinti bandą ir juos veisti. Ir šiuo metu kuriamame perlinių danielių parke gyvena apie šimtą šių gyvūnų.
„Perliniai danieliai į Lietuvą buvo atvežti iš Irako. Nereiklūs, atsparūs ligoms, drąsūs ir žingeidūs gyvūnai atrodo kilmingai. Tarsi savaime atsiranda ryšys su jais, norisi juos prisijaukinti“, – apie sprendimą auginti perlinius danielius pasakoja Karolis.
Visus ūkio darbus Karolis atliko parts, pats ir toliau viskuo rūpinasi: prireikus pataiso įrengtą aptvarą, pasistatė gaudyklą, grūdų saugyklą. Darbų – gausybė, tad pastaruoju metu vyras ėmė svarstyti, kad laikas būtų pasitelkti pagalbą.
Šokiai ir žaidimai – rudenį
Nors perliniai danieliai yra gerokai mažesni už „gimines“ – tauriuosius elnius (perliniai danieliai sveria 60 – 100 kg, tuo tarpu taurieji elniai gali sverti ir apie 500 kg), tačiau rujos metu patinai padaro pakankamai daug žalos aptvaro tinklui.
Aptvare užverda gyvenimas antroje rudens pusėje, kai paauginusios ir nustojusios žindytį jauniklius patelės pradeda šokti meilės šokius.
Patinai ima kautis bandydami išsiaiškiti, kuris yra stipresnis, o laisvė pajutę 3–4 mėnesių jaunikliai s pradeda šėlioti, laigydami po aptvarą.
„Didžiausi triukšmadariai bandoje – tai jauniklius žindančios patelės. Tuomet, kai trisdešimt patelių vienu metu ima garsiai šaukti savo mažuosius, kyla nemažas triukšmas. Lankytojams tai tikra egzotika,“ – apie išskirtinius potyrius pasakojo parko įkurėjas.
Reikia papildomai pašerti
Nors danieliai yra laukiniai gyvūnai ir naturalioje gamtoje maisto susiranda patys, aptvare juos reikia šerti papildomai. Net ir vasarą, kai apstu šviežios žolės, danieliai mėgsta pakramsnoti ir ėdžiose laikomo šieno.
Taip pat ištisus metus danieliai gauna avižų, o šaltuoju metų laiku ir pakankamai daug daržovių, ažniausiai morkų. Jie noriai nužievina medžių šakeles, kurių jiems parūpina šeimininkas.
Anot Karolio, mėgstamiausių medžių šakeles jie nuskuta lyg skustuku nepalikdami žievės nė lopinėlio.
Maitinasi danieliai pagal griežtą hierarchiją: pirmiausia pasisotina patinai, tuomet patelės ir – galiausiai – jaunikliai. Silpniausiems maisto gali pristigti, todėl ir reikia nuolat stebėti augintinius.
Taip pat, kai ir dauguma kitų gyvūnų, danielių bendrystė su žmonėmis užsimezga juos šeriant. Paklaustas, kokius skanumynus Karolis nešasi į aptvarą norėdamas prisivilioti ir prisijaukinti savo danielius, jis atsakė: „Kukurūzų burbuoles“.
Nuolatinė priežiūra
„Pradėjęs auginti gyvūnus norom nenorom tapau ūkininku. Dirbi reikia ištisus metus: remontuoti aptvarus, rūpintis pašarais, užuovėja, aptvarų kaita, jauniklių saugumu,“ – veiklas vardino Karolis.
Danieliais domsi ir vyresnysis sūnus Rokas. Pasak Karolio, triukšmingos vaikų emocijos paprastai šiek tiek gąsdina gyvūnus, tačiau Roką jie mielai priima. Berniukas juos pažįsta – žino, kurio koks vardas.
Pradedančiam danielių augintojui K.Kanapeckas patartų apsišarvuoti kantrybe. Reikia laiko aptvarams įrengti, paruošti pašarų laikymo vietai. Be abejo, teks įvykdyti ir nemažai griežtų tesiės aktų reikalavimų.
Šiuo metu jo danielyne yra įrengti keturi aptvarai, kurie turi ir skirtingas savo paskirtis.
Viename aptvare daugiau medžių, tad danieliai jame mieliausiai leidžia laiką per lietų arba kaitriomis vasaros dienomis slepiasi pavėsyje. Kitame, saulėtame, šiltuoju metų laiku būna daug žolės.
Atskiro aptvaro reikia suaugusiems patinams atskirti rujos metus, dar vieno – kai reikia viename iš aptvarų užauginti aukštą žolę. Joje ne tik pasklinda augalų sėklos, tai ir ideali vieta patelėms, kurios liepą atsiveda jauniklius. Pievoje mažylius jos palieka, ir ateina 3–5 kartus per parą juos pamaitinti. Beje, vadoje paprastai būna vienas jauniklis, o du mažyliai – jau retas reiškinys.
Arčiausiai namų esantis aptvaras jauniklius saugo ir nuo lapių.
„Vilkų šiose apylinkėse nesu matęs nuo 2006 metų, tad aptvaruose besiganančių danielių jie negąsdina ir pavojaus nekelia,“ – patikino Karolis.
Žiemą, esant storai sniego dangai, iki žemės neprisikapstę ir sniege įsitaisę danieliai gali peršalti ir susirgti, tad šeimininkas turi pasirūpinti, kad aptvare netrūktų kraiko.
Augintojų gausėja
Paklaustas apie danielių ūkio „buhalteriją“, Karolis išvardino šių žvėrelių auginimo privalumus.
Nemažą paklausą turi šių gyvūnų ragai. Gražiausiais ragais puikuojasi šešiamečiai danielių patinai. Skirtingai nuo kai kurių kitų kanopinių žvėrių, danielių ragai yra pilnaviduriai, tad jais domisi juvelyrai, amatininkai.
Kol kas Karolio šeima ragus renka ir sandėliuoja, o ateityje planuoja rengti edukacinius – meninius užsiėmimus.
O va mėsai vyras dar nepardavė nė vieno danieliaus ir to daryti nesirengia, – gaila pjauti tokius mielus gyvūnus.
Danielių mėsa dėl savo maistinių savybių yra vertinama ir kulinarų, ir gurmanų, tad yra ir prekiaujančiųjų skerdiena. Lietuvoje yra apie 400 ūkių, aptvaruose auginančių įvairių veislių elnius arba danielius. Vien tik Kaišiadorių rajone tokių ūkių – apie 40, ir dalis ūkių, tikėtina, plės mėsinę gyvulininkystę.
Tuo tarpu retus perlinius danielius veisiančių ir auginančių ūkių Lietuvoje – tik keletas, tad jie daugiausia dėmesio skiria tolimesniam šių gyvūnų veisimui. Gražiai nuaugęs patinas gali kainuoti ir iki 1 tūkst. eurų, patelės – apie 500 eurų.
Jauniklių veisėjai stengiasi nepardavinėti: anksti nuo motinų atskirti mažyliai būna silpnesni ir sunkiau auga. Be to, Karolis, kaip ir kiti tokių ūkių savininkai, planuoja gauti pajamų ir iš parko lankytojų. Juk nemažai pinigų tenka išleisti gyvūnų pašarams.
„Galvojame ne tik apie danielių parko plėtrą, bet ir apie tai, kad būtų galima auginti ir kitokių gyvūnų. Tačiau viską reikia gerai apgalvoti, numatyti, suplanuoti. Gyvūnai turi jaustis komfortiškai, o tai užtikrinti nėra paprasta,“ – sakė danielyno šeimininkas.
Vasarą Karolis planuoja įrengti bent vieną medinį lankytojų taką. Mat tėvams su mažais vaikais vežimukuose ar su neįgaliais vaikais sunku judėti per miško paklotę. O apsilankyti ten verta: savo akimis pamatyti tai, ką žmogus su artimųjų pagalba per keletą metų pavertė realybe.
