Jei antradienį Seimas palaimins Miškų įstatymo pataisas, į vienas rankas nebegalės patekti daugiau nei 1,5 tūkstančio hektarų miško. Taip neva ginamasi nuo jo supirkėjų, už kurių stovi stambusis kapitalas iš Skandinavijos.
Tačiau, anot mokslininkų, tokiu atveju miškuose ir iš to pragyventi geriausiu atveju galės nebent smulkusis šeimos verslas, o ne bent vidutinio dydžio įmonės.
Be to, įvairios institucijos jau įspėjo, kad tokios pataisos pakenks konkurencijai tiek su Valstybinių miškų urėdija (VMU), tiek su šiuo metu jau gerokai didesnius plotus supirkusiais savininkais. Mat pastariesiems šie apribojimai atgaline tvarka negalės būti taikomi.
Paskyrė kitą komitetą
Bandymų nustatyti didžiausią plotą, kokį gali turėti vienas savininkas, būta jau anksčiau. Iš pradžių Seime buvo įregistruotas pasiūlymas, kad riba būtų 500 hektarų (tiek pat, kiek galioja žemės ūkio paskirties žemės atveju). Vėliau kartelė buvo pakelta iki tūkstančio hektarų, o dabar – dar pusantro karto daugiau.
Tokią idėją jau anksčiau svarstė Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, bet jo nariai tam nepritarė.
Tuomet buvo sumanytas kitoks manevras – valstiečių parengtos pataisos perduotos Kaimo reikalų komitetui, kuriame pagrindiniais smuikais griežia būtent šios partijos atstovai. Todėl komitetas nesunkiai sugebėjo jas palaiminti.
Nori nukreipti ugnį?
Anot Seimo nario liberalo Simono Gentvilo, tokios iniciatyvos kilo praėjusiais metais, kai paaiškėjo, kad anksčiau priimtas žemės saugiklių įstatymas realiai neveikia.
„Pasiūlymai buvo įregistruoti tada, kai tapo žinoma, jog Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis per savo vaikus ir giminaičius toliau supirkinėjo žemes apeidamas jau priimtą saugiklių įstatymą.
Tuomet reikėjo, kad kas nors nukreiptų dėmesį nuo kilusio skandalo, todėl ir atsirado tos pataisos dėl plotų ribojimo miškuose“, – „Lietuvos rytui“ sakė S.Gentvilas.
Pateikė daug pastabų
Vyriausybė kartą, kai buvo siūlymas riboti miškų valdas iki tūkstančio hektarų, pateikė neigiamą savo išvadą. Vienas iš argumentų – tai užkirstų kelią darniam ir efektyviam ūkininkavimui privačiuose miškuose, pakenktų jų būklei bei šio sektoriaus konkurencingumui.
Konkurencijos taryba įspėjo, kad taip būtų proteguojama VMU, kuri verstųsi prekyba mediena be jokių žemės valdymo apribojimų. Įžvelgta ir kitokių grėsmių. „Seniesiems savininkams būtų sukurtos palankesnės sąlygos veikti rinkoje, jie būtų apsaugoti nuo potencialios konkurencijos su naujais, siekiančias patekti į šią rinką asmenimis“, – teigiama Konkurencijos tarybos išvadose.
Dėl to paties pataisų rengėjus įspėjo ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kuri atliko antikorupcinį vertinimą.
STT rašte teigiama, jog lydinčiuosiuose dokumentuose nepateikta duomenų apie asmenis, kurie jau dabar yra įsigiję didesnius miško plotus, bet jeigu tokių yra, tai projekte numatytos nuostatos nedidelėms interesų grupėms užtikrintų išskirtinę padėtį, o tai jau gali būti vertinama kaip korupcijos rizikos veiksnys.
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos duomenimis, šiuo metu daugiau nei po tūkstantį hektarų valdo vos 25 savininkai. Jiems priklausantis bendras plotas siekia apie 75 tūkst. hektarų – maždaug 8 proc. visų privačių miškų, kurių šalyje yra 921 tūkst. hektarų.
Liktų tik šeimos verslai
Parlamentaro S.Gentvilo nuomone, įvedus tokius apribojimus privačiuose miškuose, su juos viršijančiais stambiaisiais savininkais turės konkuruoti tik šeimoms priklausantys verslai.
„Mišką galima kirsti vidutiniškai kas 70 metų. Kai turi 1500 hektarų, kasmet gali iškirsti apie 20. Iš kiekvieno gaunama apie 300 kubinių metrų medienos, kurių vieno vidutinė kaina, tarkime, bus 50 eurų. Tai geriausiu atveju pajamos siektų 300 tūkst. eurų, tačiau reikia atmesti išlaidas tiek miško darbams, tiek jam atsodinti. Lieka tiek, kad nei technikos normalios pats neįsigysi, nei darbuotojų pasamdysi“, – aiškino Seimo narys.
Jam pritarė ir Lietuvos miškininkų asociacijos pirmininkas Edmundas Bartkevičius: „Pusantro tūkstančio hektarų šeimos verslui išgyventi pakaktų, tačiau bet kokiai įmonei tiek tikrai per mažai. Privačių miškų verslui tai būtų stabdys.“
Pataisų priešininkus stebina ir tai, kad su valstybiniais miškais dabartinis Seimas pasielgė priešingai – jie buvo sutelkti vienose rankose. Tuomet buvo argumentuojama, kad net ir po 22–25 tūkst. hektarų valdančios mažosios urėdijos yra per smulkios, kad galėtų tinkamai verstis ūkine veikla.
„Jei jau jos per mažos, tai ką kalbėti apie savininką, kuris turės tik 1,5 tūkst. hektarų? Kita vertus, kaip privatininkams konkuruoti medienos pardavimo rinkoje, kai VMU, turinti apie milijoną hektarų, bus už pavienius miško šeimininkus kone tūkstantį kartų didesnė?“ – klausė S.Gentvilas.
Siūlo kitokių išeičių
Tiesa, nemažai yra ir manančių kitaip. „Seniai reikėjo tokio įstatymo. Dabar tai jau pavėluotas reikalas, nors durys dar neužtrenktos. Stambusis kapitalas iš Skandinavijos labai agresyviai veržiasi į miškus, o mes tikrai neturime tiek apyvartinių lėšų, kad konkuruotume su jų investiciniais fondais“, – teigė Kėdainių rajone miškininkyste besiverčiantis Algminas Rimdeika.
Jo šeimai priklauso beveik 500 hektarų miško. A.Rimdeika neslėpė, kad prabangiai gyventi iš tokio ploto tikrai nepavyksta, tačiau suktis įmanoma. „Konkurencija didelė, daug dirbti tenka pačiam. Juk šiame versle greitos apyvartos nebūna“, – sakė miško savininkas.
Tuo metu Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis neseniai savo komentare aiškino, kad siekdama pažaboti miškus perkančius užsieniečius valstybė geriau pasektų Švedijos pavyzdžiu.
Šioje šalyje dar nuo 1903 metų galioja nuostata, kad didžiosios kompanijos negali valdyti daugiau kaip 25 proc. bendro miškų ploto. Jei jos nori įsigyti naujų, tuomet turi pirmiausia parduoti jau turimus.
„Tai būtų aišku, skaidru ir neiškraipytų miško žemės rinkos. O tiesioginio apribojimo nuosavybėje turimo miško plotui niekur nėra“, – aiškino A.Gaižutis.
Išvados liko be dėmesio
Paklaustas, ar tikrai toks apribojimas nekirs normaliai ūkinei veiklai privačiuose miškuose, vienas pataisų rengėjų parlamentaras valstietis Aurimas Gaidžiūnas tvirtino taip nemanantis: „Tegul tuomet kooperuojasi keli savininkai. Kodėl nenori? Juk kartu galėtų įsigyti, pavyzdžiui, technikos.“
Anot jo, įstatymo projektas susijęs tik su tuo, kad kai kas labai nori supirkti visus Lietuvos miškus. Tuo metu Vyriausybės ir kitų institucijų išvadas Seimo narys iš esmės laiko niekinėmis.
„Jos pateiktos dėl kitų projektų, kai buvo kalbama apie 1000 hektarų. Dėl 1500 hektarų ploto tokių nėra“, – aiškino A.Gaidžiūnas.
Tačiau STT antikorupcinio vertinimo išvadoje minima, kad buvo išnagrinėti visi trys pasiūlymai – ir dėl 500, ir dėl 1000, ir dėl 1,5 tūkstančio hektarų.
Teisininkas įžvelgė daug svarbių spragų
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius, žinomas teisininkas Vytautas Nekrošius valstiečių stumiamame projekte pastebėjo nemažai formuluočių, kurios gali prieštarauti tiek Konstitucijai, tiek kitiems įstatymams.
„Valstybė, koncentruodama visus valstybinio miško pramonės pajėgumus vienose rankose, siekia skaidyti ir mažinti tuos pačius pajėgumus privataus miško savininkų atžvilgiu. Tokia situacija galimai sukelia nelygiavertes konkurencijos sąlygas tarp valstybės ir privačių asmenų, kurie veikia toje pačioje verslo srityje“, – Privačių miškų ir žemės savininkų asociacijai pateiktose išvadose aiškino V.Nekrošius.
Projekte numatyta, jog 1,5 tūkstančio hektarų yra riba ne tik vienam savininkui, bet ir su juo susijusiems asmenims – nepilnamečiams vaikams ar tėvams. Tačiau, kaip ir žemės saugiklių įstatymo atveju, tai nesunkiai apeinama, kai vaikai tampa suaugę ir gali toliau plėsti tos pačios šeimos valdas.
„Vaikams tapus pilnamečiams jie jau nebebus laikomi susijusiais asmenimis. Ką jau kalbėti apie kitus tiesiosios ar šalutinės linijos giminaičius. Apeinant susijusių asmenų sąvoką bus tiesiog sukurta ribojimų regimybė ir apribota konkurencija su jau dabar esančiais stambiaisiais miško žemės savininkais“, – teigė teisės profesorius.
Dar daugiau klausimų kilo dėl nuostatos, kad iš reikalavimus pažeidusio miško pirkėjo atitinkamas plotas turėtų būti perimtas ir perduotas valstybės nuosavybėn, atlyginus paimto sklypo įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, jei ji yra mažesnė.
V.Nekrošiaus nuomone, pirmiausia pats toks sandoris, prieštaraujantis įstatymui, jau būtų niekinis ir negaliojantis, todėl reikėtų taikyti dvišalę restituciją. Antra, Konstitucijoje nurodyta, kad už nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams turi būti teisingai atlyginta.
„Kyla abejonių, ar pasirinktas mažesnės kainos atlyginimo kriterijus atitinka teisingo atlyginimo imperatyvą“, – aiškino teisininkas.
