Tačiau Paula sako, kad nors JAV iš tiesų yra svajonių šalis, jos pačios planas kitas – savo svajonę įgyvendinti ne ten, o dirbant Lietuvos žemės ūkyje.
Todėl netrukus mergina grįš namo ir kibs į agronomijos magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje.
„Kelionės, nauji įspūdžiai, platus draugų ratas, kurių keliaudama vis naujų ir susirandu, man gyvenime labai svarbu. Tačiau ne mažiau svarbu įgyvendinti ir savo svajonę dirbti gimtos šalies agrosektoriuje.
Sakyčiau, mano profesijos mokytojai buvo netgi ne tėvai, o seneliai, kaimiškai gyvenę bei ūkininkavę Kupiškio ir Kauno rajonuose. Pas juos leisdama vasaros atostogas ir supratau, kad mano vieta ten, kur žalios pievos ir laukai.
Pati esu baigusi Kauno A. Smetonos gimnaziją, įsikūrusią viename Kauno daugiabučių mikrorajonų. Tad mano pareiškimas, jog ketinu studijuoti agronomiją, ant miesto grindinio užaugusiems klasiokams sukėlė nuostabą. Išgirdau ir replikų, esą visą gyvenimą būsiu „traktoristė“ su guminiais auliniais.
Iš tiesų šis stereotipas yra absurdiškas, nes tiek pasaulyje, tiek ir pas mus, Lietuvoje, agrosektorius yra viena sričių, kurioje itin aktyviai diegiamos pažangiausios technologijos. Ir tai nestebina, nes žmonėms visur reikia maisto, žaliosios energetikos išteklių“, – argumentuoja šį pavasarį agronomijos bakalauro studijas baigusi Paula.
Ji prisipažįsta, kad stimulą siekti šios profesijos aukštumų jai prieš ketverius metus suteikė ir agronomais dirbančių tėvų bičiulių pora ir priduria, kad klasės susitikimo metu po dešimtmečio ir paaiškės, kiek klydo skeptiškai į merginos apsisprendimą sureagavę buvę bendraklasiai.
Šiandien Paula neabejoja, kad iš tiesų sėkmę nulemia ne studijų programos vieta reitingų lentelėje, o tai, kiek ši programa atitinka asmeninius žmogaus pomėgius ir tai, kiek pozityvi yra bendruomenė, kurioje tenka mokytis.
„Mano atveju studijų aplinka pranoko visus įmanomus lūkesčius. Galite įsivaizduoti Lietuvoje auginamų daržovių parodą, kurios eksponatus dėstytoja atsineša į paskaitą vos pavilkdama krepšį? Arba ant auditorijos palangės stovintį stiklinį avilį, kuriame dūzgia bitės?
Visi mūsų dėstytojai buvo tikri savo darbo fanatikai, dėję pastangas mus, studentus, uždegti tuo, kuo dega patys. Stebino ir tai, kaip nuoširdžiai čia priimami naujokai. Tarkime, aš stodama į universitetą neturėjau nė vieno pažįstamo žmogaus.
Truputį net pavydėjau tiems, kurie yra iš vienos mokyklos ar netgi klasės. Bet tuoj pat buvau pakviesta į fuksų stovyklą, į kurią vėliau dar du kartus važiavau jau kaip Studentų atstovybės narė ir vadovė“, – prisimena Paula, prisipažįstanti, kad dar vieną laimingą bilietą ištraukė tuomet, kai antrame studijų kurse apsisprendė vienam semestrui išvažiuoti mokytis į Italiją, į Palermo universitetą.
Šiandien mergina teigia kiekvienam abejojančiam, ar verta dalyvauti studentų mainų programoje ar nerimaujančiam dėl tokiu atveju neišvengiamų kai kurių dalykų akademinių skolų, turinti vienareikšmį patarimą – išvažiuoti pastudijuoti svetur būtina.
„Pati Sicilijoje neblogai pramokau italų kalbos, išmaišiau visą regioną. Šiandien turiu draugų ne tik pačioje Italijoje, bet ir ten, iš kur buvo atvažiavę kiti bendramoksliai – Indijoje, Meksikoje. O ten, kur turi draugų, visada norisi nukeliauti“, – su šypsena kalba pašnekovė, jau spėjusi aplankyti bent dešimtį užsienio šalių ir, jos pačios žodžiais, „smagiai pakvatoti iš ten gyvenančių bičiulių pokštų“.
Paklausta, kas didžiausią įspūdį jai daro Jungtinėse Amerikos Valstijoje, Paula teigia, kad įdomu viskas – ir pasižvalgyti nuo didmiesčių dangoraižių, ir apsilankyti prie Niagaros krioklio ar Mičigano ežero.
Tačiau labiausiai merginą žavi tenykščių žmonių tarpusavio santykiai, amerikiečių dėmesingumas vieni kitiems.
„Ten darbo rinkoje niekas nenurašo šešiasdešimtmečių ar netgi septyniasdešimtmečių. Priešingai – į tokius darbuotojus, dirbančius, pavyzdžiui, kavinėse, žiūrima su ypatinga pagarba. Ir to mums, lietuviams, tikrai verta mokytis“, – neabejoja pašnekovė, prisipažįstanti, kad svečiuose jau nekantrauja ir laukia rugsėjo 1-osios, kada kibs į mokslus ir toliau „kurs savo vizitinę kortelę“ būsimiems Lietuvos darbdaviams.
Įmonių grupės „Dojus“ generalinis direktorius Donatas Dailidė:
„Neretai tenka išgirsti klausimą, ar agroverslo įmonėje dirbančiam darbuotojui tikrai reikalingas magistro išsilavinimas. Vienareikšmiai atsakau, jog žinių niekada negali būti per daug.
Pirmojoje, bakalauro studijų pakopoje, studentai įgyja bendrųjų žinių. O studijuojantieji magistrantūroje labiau specializuojasi, jų žinios sufokusuotos į tam tikrą konkrečią sritį, o tai labai sustiprina jų kaip specialistų poziciją įmonėje.
Savo įmonių grupėje nuolat turime studentų praktikantų, kuriems mokame darbuotojo atlyginimą bei stengiamės parodyti įdomaus, perspektyvaus darbo galimybes, dalyvaujame studentų karjeros vystymo programose. O visa tai ir atspindi, kaip labai agroverslui reikalingi šiuolaikišką universitetinį išsilavinimą įgiję specialistai.“
