„Bioekonomikos vystymas šiuo metu yra viena aktualiausių temų visame pasaulyje. Ši šaka apima tvarią atsinaujinančių biologinių išteklių gamybą ir tų išteklių bei atliekų srautų perdirbimą į pridėtinę vertę turinčius produktus: maistą, pašarus, biologinės kilmės pramonės gaminius bioenergiją. Bioekonomikos kūrime gali dalyvauti žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, maisto, plaušienos ir popieriaus gamybos, taip pat dalis chemijos, biotechnologijos ir energetikos pramonės. VDU ŽŪA mokslininkai Ūkio ministerijos užsakymu yra atlikę Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studiją bei įrodę, kad moksliniais tyrimais ir inovacijomis grindžiama bioekonomika padeda tausoti aplinką, pasiekti didesnį energetinį saugumą, didinti pramonės konkurencingumą, regionų plėtrą“, – pasakoja VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto dekanė prof. Astrida Miceikienė.
Tačiau tam, kad šaka vystytųsi, pašnekovės teigimu, reikalingas politinis, verslo, mokslo ir visuomenės interesas, įvykti atitinkami teisinės, mokestinės ir verslo aplinkos pokyčiai, suformuluotos užduotys valstybinėms bei mokslo institucijoms.
„Bioekonomika nėra atskiras ūkio sektorius – tai „voratinklio“ principu veikiantis mechanizmas, įtraukiantis daug įvairių žaidėjų: žemės ūkį, pramonę, paslaugų sektorių ir, be abejo, vartotojus.
Įsivaizduokime, kad ūkininkui kyla aplinkosaugos problema, kaip nedeginant utilizuoti kenkėjų pažeistus augalus. O galbūt gali rastis įmonė, kuri iš šios organinės medžiagos gamintų naudingus produktus? Europos šalyse vykstančių parodų metu jau galima pamatyti automobilių padangų, kurių viena sudėtinių dalių – piktžolės pienės. Europos lyderiai šiuo atveju yra skandinavai, kurie biožaliavas vis plačiau naudoja statybos, chemijos, tekstilės, baldų gamybos pramonėje ir planuoja netolimoje ateityje visiškai atsisakyti iškastiniais ištekliais grįstų produktų“, – pastebi pašnekovė.
Pasak A. Miceikienės, Lietuvos mokslo potencialas kai kuriose bioekonomikos srityse šiuo metu jau yra pasaulinio lygio. Tačiau dažniausiai puikias lietuvių idėjas įsigyja ir toliau vysto užsieniečiai. Todėl Lietuvai būtini sprendimai, kurie padėtų fundamentinį mokslą bei jo sukurtas inovacijas komercializuoti.
Kaip vieną sėkmingai Lietuvoje įdiegtų bioekonomikos vystymo pavyzdžių VDU ŽŪA mokslininkai šiandien įvardija Panevėžyje veikiančią įmonę „Roquette Amilina, AB“. Joje iš kviečių grūdų gaminami aukštos pridėtinės vertės produktai – baltymai maistui gamybos pramonei ir pašarams, skystieji cukrūs, krakmolas, skirtas popieriaus ir kartono gamybai. Įmonės produkcija eksportuojama į daugiau nei 60 pasaulio šalių, joje sukurta beveik 400 darbo vietų. Įmonės vadovas Edvinas Bernotas pasakoja, kad įmonė per metus nuo eksporto išgelbėja 500 tūkst. tonų lietuviškų kviečių. Pernai tai sudarė 12 proc. viso jų derliaus. Tačiau išskyrus rankos paspaudimą įteikiant apdovanojimus kitokios valstybės paramos įmonės vadovas teigia nejaučiantis.
„Tarptautinei kompanijai „Roquette Freres“ priklausanti „Roquette Amilina“ turi plėtros planų. Teoriškai šiuo atveju galėtume pasinaudoti ES teikiama investicine parama, tačiau Lietuvoje „Investicijų, finansavimo ir administravimo sutarčių sudarymo, įgyvendinimo, administravimo ir valstybės pagalbos teikimo pagal priemonę „TUI INVEST LT+ tvarkos apraše“ numatyti tokie reikalavimai, kad jų įgyvendinti praktiškai neįmanoma. Didžiausias kliuvinys – gavus paramą sukurti 200 naujų darbo vietų. Ir to reikalaujama metu, kai visas pasaulis įgyvendina visuotinę robotizaciją“, – stebisi E. Bernotas, neabejojantis, kad šiandienos sąlygomis bioekonomikos plėtra neįmanoma be dviejų dedamųjų – gerai subrandintos verslo idėjos ir valstybės paramos investicijoms.
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius, komentuodamas šalies bioekonomikos situaciją, pastebi, kad atsakomybę dėl ateities šiandien turime jausti visi, nes visi esame akistatoje su klimato kaitos ir ketvirtosios pramonės revoliucijos keliamais iššūkiais. Todėl nėra abejonės, kad vienintelis teisingas darnaus žmonijos vystymosi kelias yra bioekonomikos skatinimas ir gamtos išteklių panaudojimo grandinės ilginimas, iš to gaunant kuo didesnį ekonominį ir aplinkosauginį efektą.
„Deja, kol kas Lietuva nėra tarp pirmaujančiųjų pasaulio valstybių, kurioje būtų gausu bioekonomikos plėtros rezultatų. Kai Klaipėdos uoste regi milžiniškas rietuves rąstų ar kalnus eksportui paruoštų grūdų, supranti, kad esame toli nuo suvokimo, kas yra bioekonomika. Tiesa, statistika teigia, kad šis sektorius sukuria apie 13 proc. BVP. Tačiau jis, tikėtina, tapatinamas su pirmine žemės ūkio gamyba, nes iš tiesų eksportuojamame žaliavas, o ne aukštos pridėtinės vertės produktus. Kitaip tariant, eksportuojame valstybės biudžeto įplaukas ir darbo vietas. O tai yra skurdžios šalies požymis ne vien finansiniu, bet ir žinių, pilietinės atsakomybės požiūriu. Jei mūsų miestų ir regionų merų šiandien paklaustume, kas yra bioekonomika, bijau, kad daugumos jų atsakymai būtų tik filosofinio pobūdžio. Norint iš tiesų plėtoti šaką, būtinos dvi sąlygos: visuomenės švietimas ir valstybės parama“, – neabejoja R. Sinkevičius. Jis teigia neturintis žinių, kad Lietuvoje būtų sukurta valstybinė programa bioekonomikai remti. O reikėtų tam kooperuoti valstybės ir privačias investicijas.
„Lietuva – maža valstybė ir paskolų palūkanos pas mus gerokai aukštesnės, nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje. O tai apsunkina verslo galimybes naudotis ES teikia parama, nes šiuo atveju ir patiems tenka skolintis dalį lėšų, juolab kad vis dažniau pasigirsta balsų apie bendrąją ekonomikos recesiją. Visų pirma turime gerai pasvarstyti ir nutarti, kokią paramą ir kokiomis sąlygomis Lietuvos valstybė pati galėtų ir turėtų teikti bioekonomikos plėtotojams. Klausimą turime spręsti kompleksiškai, turint aiškią valstybės ir regionų politikos kryptį, telkiant švietimą, mokslą ir verslą. Nes kol kas bioekonomikos plėtra Lietuvoje vyksta, deja, tik pavienių entuziastų dėka“, – teigia R. Sinkevičius, neabejojantis, kad VDU ŽŪA rengiamas tarptautinis renginys, skirtas bioekonomikos aktualijoms, duos rezultatą bendrojo vardiklio paieškose.
