Didelė dalis Pieno įstatymo punktų nustojo galioti pernai. Konstituciniam teismui nusprendus, kad priėmimas vyko ne pagal nustatytas procedūras, Seimas turėjo juos pataisyti iki 2020 m. liepos, tačiau to nepadarė.
Dabar Žemės ūkio ministerija vėl rengia šio teisės akto, reglamentuojančio pieno perdirbėjų ir gamintojų santykius, projektą. Tačiau tokį įstatymą nereikalingu laiko tiek stambieji, tiek smulkesni ūkininkai.
Proveržiu net nekvepia
Kaip „Lietuvos rytui“ sakė žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius, ministerija jau parengė pirminį Pieno įstatymo pakeitimo projektą ir paprašė socialinių partnerių nuomonės.
Tačiau pastarieji nusiteikę itin skeptiškai.
„Visoje grandinėje dalyvauja keturios pusės – pieno gamintojai, jo perdirbėjai, prekybininkai ir valstybė su savo pridėtinės vertės mokesčiu. Tačiau tiek ankstesniame įstatyme, tiek dabartiniame projekte kalbama tik apie gamintojus ir perdirbėjus.
Tokiu atveju mąstyti apie kokį nors proveržį šiame sektoriuje nėra jokios prasmės“, – teigė Žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas Jonas Sviderskis.
Jo nuomone, valstybė irgi turėtų prisiimti atsakomybę, kad būtų išsaugotas besitraukiantis pieno sektorius.
„Galima, pavyzdžiui, numatyti, kad jei perdirbimo įmonių pajamos už konkrečius produktus, parduodamus užsienio rinkoje, sumažėja, tuomet jiems priklauso kompensacija.
Savo ruožtu pieną tiekiantiems ūkininkams supirkimo kaina dėl to neturėtų keistis.
Tuomet būtų galima planuoti verslo ateitį, tačiau pagal tai, ką girdžiu dabar, esu pesimistas“, – teigė J.Sviderskis.
Visi siekia naudos sau
Panašiai tvirtino ir vieno didžiausių šalies kooperatyvų „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė.
Anot jos, kai kurios žemdirbių organizacijos, pasinaudodamos galimybe teikti pasiūlymus, bando pasiekti, kad pieno supirkimo kaina būtų vienoda.
„Mes tikrai nepalaikome tokios idėjos, nes ji ekonomiškai nepagrįsta. Juk smulkiųjų ūkių aptarnavimo sąnaudos kur kas didesnės nei stambiųjų.
Tiesiog tas pinigų kapšas yra toks, koks yra, o visi tik nori timptelėti jį į savo pusę.
Tarkime, kad mažiems ūkiams mokama kaina išaugs, didesniems – sumažės.
Tačiau smulkusis ūkininkas tai mažai pajustų, nes jo parduodamo pieno kiekis menkas.
Tuo metu stambiai fermai tai gali reikšti kone bankrotą“, – svarstė kooperatyvo vadovė.
Jos teigimu, jei ims trauktis ir didieji ūkiai, su rimtomis problemomis susidurs ir perdirbimo įmonės, kurioms ir taip nepakanka Lietuvoje pagaminamo pieno.
Pagausėjo tiktai darbo
J.Dovydėnienė neslėpė, jog prieš penkerius metus buvo labai daug tikimasi iš Pieno įstatymo, nes smulkieji gamintojai derybose dėl kainos neturėjo jokių svertų.
Bet labai greitai išryškėjo šio teisės akto trūkumai. Mat kainų svyravimai buvo reguliuojami pagal keliolika kategorijų, o tiekėjams mokamų priedų niekas negalėjo kontroliuoti.
„Tokiu atveju pats įstatymas greitai neteko bet kokios prasmės. Atsirado tik daugiau kontrolierių, o visiems grandinės dalyviams gerokai padaugėjo darbo – reikia prižiūrėti, kas mėnesį sudarinėti naujas sutartis, nes mokami priedai keičiasi.
Taip pat iš grandinės lieka iškritę prekybininkai, todėl automatiškai viskas išsikreipia.
Siūlomi kosmetiniai pataisymai tikrai niekuo nepagelbės – kai kas nukentės, o kai kas laimės, bet pinigų šiame sektoriuje nuo to nepagausės“, – teigė kooperatyvo vadovė.