„Šalia ministerijos pastatytas žaliasis kryžius, simbolizuojantis sudėtingą žemdirbių kovą prieš biurokratiją, politikų abejingumą ir sektorių alinančią žemės ūkio politiką. Atvežta ir sunkiai suvokiamų sprendimų simboliu tapusių akmenų ir kelmų krūva. Neįtikėtina, kai investicijoms į nusidėvėjusią melioraciją lėšų niekaip neatrandanti valdžia kelmų ir akmenų vertimui į melioracijos sistemas surado net 9,5 mln. eurų“, – teigia žemdirbiai.
Žemdirbių organizacinio štabo spaudos pranešimas:
„Atėjo laikas RENATŪRALIZUOTI Žemės ūkio ministeriją.
Mes, Žemdirbių organizacinis štabas, atidžiai stebime žemės ūkio politikos formavimo procesus. Matome, kad be klausimų, kurių ŽŪM jau neišsprendžia metų metus, gilusis stalčius nuolat pildosi naujais. Prie tokių darbo principų ūkininkai yra įpratę. Tačiau tai, kaip sprendžiami šie strateginiai klausimai, abejingas negali likti nei vienas ūkininkas:
1. Žalioji transformacija. Tai didžiausias pastarųjų laikų pokytis žemės ūkyje ir maisto pramonėje. Laiko pasiruošti buvo nemažai, tačiau per 2 metus nesukurta nei viena sėkminga perėjimo prie žaliojo kurso priemonė. Žemdirbių pasiūlytos priemonės buvo sužlugdytos, o ŽŪM kurtos patyrė fiasko. Prisiimti virš reglamentiniai įsipareigojimai pranoksta finansavimą ir galimybes juos įgyvendinti.
2. Reikalingiausiu metu į ekonomiką nesugebėta įlieti 78 mln. eurų paramos, dar apie 50 mln. eurų paramos įlieta reikšmingai vėluojant. Net ir pasirašę sprendimus dėl paramos žemdirbiai negali pradėti projektų įgyvendinimo, ne retai jų atsisako. Taip nutinka, nes ŽŪM pavaldi NMA kartu su pačia ŽŪM projektus vertina ilgus mėnesius, ūkininkus užverčia nelogiškais klausimais.
3. ŽŪM kuria Lietuvos interesų neatstovaujančią diplomatiją ES. Nepalaiko Lietuvai palankių iniciatyvų, o to pasekmė – nesulaukiame palaikymo mums aktualioms iniciatyvoms.
4. Nesuvaldytas pievų atkūrimo klausimas. 2022 metais Lietuva rizikuoja prarasti 200 tūkst. ha dirbamos žemės. Rizikuojama prarasti virš 250 mln. eurų lietuviško kilmės produkcijos gamybos!
5. Dėl biurokratinių klaidų ir užsispyrimo Lietuvoje nedeklaruota apie 50 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Viso per paskutinius 2 metus iš žemės ūkio politikos iškrito apie 60 tūkst. ha. Ūkininkai prarado milijonus eurų ir pasitikėjimo likučius ŽŪM gebėjimu spręsti sudėtingesnius klausimus.
6. Kol kaimyninės šalys įgyvendina karo krizės suvaldymo planus, ŽŪM tokio plano net neturi! Negana to, ŽŪM įsigijo studiją „Žemės ir maisto ūkio sektoriaus atsparumo įvertinimas ir didinimas ekstremaliųjų situacijų ir krizių atvejais“, tačiau ja visiškai nesinaudoja. Kyla pagrįsta abejonė dėl išleistų 80 tūkst. eurų panaudojimo tikslingumo.
7. Į 2023–2027 metų žemės ūkio strateginį planą nepapuola ištisos žemės ūkio šakos, o ten papuolusios jau ieško būdų, kaip reikės išgyventi ar kaip pasitraukti iš ūkininkavimo. Blogiausia, kad dalis žemdirbių net nenutuokia, kad laukia pokyčiai, kuriems jie yra visiškai nepasiruošę. Pati ŽŪM numato, kad deklaruojamas plotas mažės 200 tūkst. ha, t.y. pateksime į pačią Lietuvos narystės ES pradžią.
8. Per paskutinius 2 metus iš ūkininkavimo pasitraukė daugiau nei 4000 ūkių, dirbusių iki 50 ha. Kad ir kokį teisės aktą kurtų ŽŪM, sunkiausiai naujus reikalavimus įgyvendina būtent smulkieji ūkiai. ŽŪM užsibrėžti tikslai nei kiek ūkių struktūros pokyčiuose. Būtent smulkieji ūkiai yra kaimo gyvybingumo stuburas, tačiau nesugebėjimą imtis esminių priemonių. ŽŪM nuolat viešai deklaruoja, jog prioritetas smulkūs ūkiai, jų rėmimas, tačiau kyla pagrįstų abejonių, jog tai yra sąmoninga ir melaginga retorika, kurios kontekste, veiksmai yra priešingi. Patį ūkių nykimą ŽŪM įvardija kaip natūralų procesą– restruktūrizacija.
9. ŽŪM niekaip nesugeba užtikrinti pakankamų investicijų į maisto gamybos infrastruktūrą. Melioracijos sistemos nusidėvėjusios 70% ir daugiau, tačiau ŽŪM finansavimo niekaip neatranda. Kai tuo tarpu melioracijos sistemų niokojimų, tai vadinama renatūralizacija, per vienus metus skiriama 9,5 mln. Eur., tokios investicijos per vienus metus melioracijai, nebuvo skirta per visą nepriklausomybės laikotarpį.
10. ŽŪM Nesugebėjimas dirbti su pavaldžiomis institucijomis kelia vis didesnę grėsmę. Strateginis planas nepatvirtintas, žemdirbiai nematė jokio taisyklių projekto ir nėra žinoma apie jo rengimą. ŽŪM darbas su Seimu pašlijęs, ministras santykius su NMA direktoriumi aiškinsis teismuose. Abejojame, ar tokiuose santykiuose esančios institucijos gali sukurti ir patvirtinti naujo laikotarpio taisykles. Nesuvaldyta NŽT perleista aplinkos ministerijai, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas perleistas Invegai. Šie procesai akivaizdžiai rodo ŽŪM negebėjimą valdyti jai priskirtų funkcijų.
11. Vienintelė žemės ūkio šaka, kuri nestokoja finansavimo– ekologiniai ūkiai. Tačiau nesugebėjimas atsižvelgti į žemdirbių pasiūlymus ekologinio ūkininkavimo taisyklėms paverčia jas sunkiai įgyvendinamomis ir atgraso ūkininkus nu ekologinio ūkininkavimo. Kaip pavyzdžiui, dėl biurokratinių procedūrų ekologinį sertifikatą ūkininkas gali gauti praėjus net keletui mėnesių po derliaus nuėmimo.
12. Kol parama žemės ūkiui stringa, kai kurios sritys sulaukia išskirtinio dėmesio. Pelkininkystė, meldinė nendrinukė, melioracijos sistemų užvertimas akmenimis tai tik keletas priemonių, kurios niekada nestokoja finansavimo. OŠ mano, kad tokia ribotą gamtosauginę naudą turintys projektai sėkmės susilaukia tikrai ne veltui.
13. Imituojamas dialogas su žemdirbiais atsispindi sukurtuose teisės aktuose ir jų įgyvendinime: paramos priemonėmis ūkininkai nesinaudoja, teisės aktus reikia taisyti iš karto po jų priėmimo, teisės aktai neatspindi ūkininkavimo praktikų. ŽŪM ir toliau naudoja jau patikrintą taktiką, kai žmonės turintys objektyvią, praktika pagrįstą nuomonę, tačiau neatitinkančią ŽŪM valdininkų savito supratimo ir įsivaizdavimo, yra pašalinami iš darbo grupių.
Žemdirbiai jau ne kartą įspėjo ŽŪM dėl šių strateginių klausimų svarbos ir pasekmių, jei jie ir toliau bus sprendžiami tais pačiais principais, kaip iki šiol. Aukščiau išvardinti teiginiai pagrįsti skaičiais ir konkrečiais faktais. Visi šie faktai rodo didelę riziką, kad:
1. Tiesioginių išmokų išmokėjimas 2023 metais vėluos. Tikėtina, kad dalis žemdirbių jų iš viso negaus. Smarkiausiai tai smogs smulkiesiems ūkiams, kurių pajamų struktūroje šios pajamos sudaro itin reikšmingą dalį.
2. Šalių, kurių strateginiai planai sudaryti pritaikius ūkininkavimo praktikas, įgaus didelį konkurencinį pranašumą prieš Lietuvos gamintojus. Labiausiai savo padėtį pabloginsime kaimyninių šalių atžvilgiu.
3. Dėl sektoriaus susitraukimo mažėjančią gamybą mūsų šalyje kompensuos importas iš kitų šalių. Elektros krizė jau parodė, kad neužsitikrinus vietinės gamybos importuojamos prekės yra ženkliai brangesnės. Tai reikš dar spartesnį maisto kainų augimą.
4. Žemės ūkio politikos kryptis (o, mūsų manymu, visiškas krypties nebuvimas) sukurs palankias sąlygas tolimesniam ūkių stambėjimui.
Atsižvelgdami į pateiktus faktus ir kylančias grėsmes reikalaujame nedelsiant ir iš esmės RENATŪRALIZUOTI Žemės ūkio ministeriją t. y. grąžinti žemės ūkio politiką į artimą natūraliai. Reikalaujame nuolatines klaidas darančių valdininkų atsakomybės. Matome, kad ŽŪM neišgirsta argumentų ir niekaip nereaguoja į savo sprendimų pasekmes, o dialogas neduoda jokių rezultatų. Žemdirbių organizacinis štabas toliau ieškos būdų apginti teisėtus žemdirbių lūkesčius gyventi ir vystyti verslą Lietuvoje.“
