Kai kurie augalai sukelia alergiją. Prie jų prisilietus kūną išberia dėmėmis, kurios ilgai neišnyksta, o įkvėpus jų skleidžiamų cheminių medžiagų, gresia net mirtis.
Augalai gali nudeginti, tuomet iškyla pūslės, tarsi žmogus būtų apsiplikęs verdančiu vandeniu.
Augalų išskiriami eteriniai aliejai – ir šienligės, kosulio, bronchų astmos priežastis.
Suvalgius nuodingų uogų arba nurijus sėklų, dažnai nuo mirties gali išgelbėti tik medikai. Pavyzdžiui, raškyti baltųjų diktonų lapus, puošti kambarį jų žiedų kekėmis – pavojinga.
Prieš pusšimtį metų Sosnovskio barščiai buvo vertinami kaip dekoratyviniai augalai.
Dabar nebėra abejonių, kad šie augalai Lietuvoje galėjo sukelti ekologinę katastrofą, neatpažįstamai pakeisti kraštovaizdį. Juos stengiamasi visiškai išnaikinti.
Naudojo kaip gydymo priemonę
Pasaulyje žinoma apie 300 dekoratyvinių nuodingų augalų.Lietuvoje auginama fitolaka atvežta iš Šiaurės Amerikos. Šis augalas turi biologiškai aktyvių medžiagų. Visos jo dalys, ypač stiebai ir šaknys, yra nuodingos.
Fitolaka sunokina didžiules uogų kekes.
Iš pradžių jos būna rausvos, vėliau tamsiai raudonos, o subrendusios tampa juodos.
Amerikos indėnai šį augalą vartojo kaip vėmimą sukeliančią priemonę, gydė odos ligas.
Vėliau iš šių uogų sulčių buvo gaminami maistiniai dažai, tačiau daugelyje Europos šalių tai jau uždrausta.
Gydytojai įspėja, kad suvalgius didesnį šių uogų kiekį galima apsinuodyti.
Traukia malonus kvapas
Plikomis rankomis pavojinga liesti jau Šventajame Rašte minimą augalą – liepsnojančiu krūmu vadinamą diktoną. Jis vertinamas kaip sodo puošmena.
Vidurdienį diktono lapai blizga, lyg būtų aptaškyti lipniu skysčiu.
Kaitrią dieną jis gali savaime užsidegti nuo skleidžiamų eterinių aliejų, kurių kvapas panašus į citrinos žievelės, migdolų bei vanilės aromatą.
Tačiau užtiškus diktono eterinių aliejų, ant odos lieka nudegimo žymių.
Todėl ypač jeigu šeimoje yra mažų vaikų, geriau nerizikuoti turėti tokį augalą.
Nepatartina diktonais puošti sostinės vejų, parkų, vaikų darželių, mokyklų aplinkos.
Skverbiasi kur tik gali
Kur kas pavojingesni nei diktonai yra Sosnovskio barščiai. Darkantis kraštovaizdį augalas įrašytas į naikintinų augalų sąrašą.
Sosnovskio barščių sąžalynai skverbiasi į miestų parkus, sodus, kultūrines pievas, pamiškes, šlaitus, upių pakrantes, pelkes.
Nuodingi barščiai užgožia augaliją, kuri jų pašonėje greitai sunyksta.
Storas tuščiaviduris stiebas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais, beveik kvadratinio metro ploto suvešėję lapai, milžiniškas žiedynas – visos šio augalo dalys yra nuodingos. Netgi nektaras, kuriuo susivilioja bitės.
Rudenį vienas augalas gali subrandinti apie 30 tūkstančių sėklų, kurias išnešioja vėjas.
Žaizdos sunkiai gyja
Sosnovskio barščio sultyse gausu cheminių medžiagų – furokumarinų grupės junginių.
Saulėtą dieną ant odos užtiškusios sultys degina. Oda parausta, patinsta, iškyla pūslės – tarsi nusiplikius verdančiu vandeniu.
Žaizdos sunkiai gyja, jų vietoje gali atsirasti randų ir pigmentinių dėmių.
Kai kuriems žmonėms alergija prasideda ir valgant medų iš šių augalų nektaro.
Pasitaikė ir mirtinų atvejų
Sosnovskio barštis kelia grėsmę sveikatai, tad jį būtina naikinti.
Šienauti, pjauti ar kapoti šiuos augalus mokslininkai pataria apsirengus vandens nepraleidžiančius drabužius.
Baigus darbą, negalima plikomis rankomis liesti augalų sultimis aptaškytų drabužių ar dalgio.
Jeigu Sosnovskio barščiai šienaujami žoliapjove, kuri smulkina augalo dalis, būtinas respiratorius.
Danijoje buvo atvejis, kai Sosnovskio barščiai sukėlė mirtį.
Vienas sodininkas šiuos augalus šienavo žoliapjove. Jis buvo be kaukės.
Todėl kai žoliapjovė susmulkino barščio lapus, į kvėpavimo takus pateko cheminių medžiagų. Tai sukėlė sunkią ligą – plaučių edemą. Pabrinkus plaučiams, žmogus užduso.
Pataria kreiptis į medikus
Kaip elgtis, jeigu odą nudegino Sosnovskio barštis?
Mokslininkai pataria paraudusią vietą nuplauti vandeniu ir muilu, aprišti tvarsčiu ir bent 48 valandas saugoti ją nuo saulės spindulių.
Pajutus niežulį, skausmą, būtina kreiptis į gydytoją. Tinka vaistai nuo nudegimo, kurie taip pat slopina skausmą.
Net sugijus žaizdai ant rankos arba kojos reikia ne trumpiau nei mėnesį dėvėti ilgus drabužius.
Netiko galvijų pašarui
Sosnovskio barščiai pirmiausia išplito Kaukaze, Šiaurės Irane bei Šiaurės Irake.
Lietuvoje šį augalą pradėta auginti 1950 metais. Pirmoji lysvė pasėta Vilniuje, Biologijos instituto eksperimentiniame lauke.
Specialistai manė, kad sultingi barščiai tiks pašarui, iš jų ruošiamu silosu bus šeriami galvijai.
Pirmieji bandymai vyko Švenčionių rajone buvusiame Cirkliškio eksperimentiniame ūkyje bei Ignalinos rajono Dūkšto augalų bandymų stotyje, vėliau – Kauno rajone.
Po šių eksperimentų mokslininkų viltys žlugo. Paaiškėjo, kad kiaulėms, karvėms, arkliams kenkia ne tik švieži susmulkinti barščiai. Netinka ir silosas, nors jame esančių kenksmingų medžiagų poveikis – mažesnis.
Sosnovskio barščius ėsti gali tik kai kurių veislių avys ir ožkos.
Užėmė didžiulius plotus
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Sosnovskio barščius pradėta vertinti kaip dekoratyvinius augalus. Sodininkai juos sėdavo prie pavėsinių, pašiūrių, komposto krūvų.
Žiedai išskiria daug nektaro, kuris vilioja vabzdžius. Dėl jo Sosnovskio barščius Lietuvoje augino ir bitininkai. Vėliau buvo pastebėta, kad šie augalai kenkia bitėms bei gadina medų.
Prieš daugiau nei 20 metų nuodingi augalai šalyje natūraliai išplito. Daugiausia jų sąžalynų fiksuota Vidurio ir Rytų Lietuvoje.
