Būtent bruknių uogų ir lapų preparatų dėl vitamino C ir kitų naudingųjų medžiagų gausos vertėtų griebtis, kovojant su žiemą varginančiomis peršalimo ligomis.
O sulaukus pavasario bruknyną galima užveisti ir savo sode.
Sudėtyje – daug organizmą stiprinančių medžiagų
Bruknių sudėtyje dominuoja vitaminas C, tačiau jose taip pat yra vitaminų A, P, B1 ir B2.
Šiose uogose taip pat yra geležies, kalcio, kalio, magnio, mangano, fosforo ir kitų organizmui reikalingų mikro bei makro elementų.
Uogose randama organinių rūgščių, ląstelienos, pektinų, karotino ir kitų sveikatą teigiamai veikiančių medžiagų. Bruknės itin vertinamos dėl savybių, kurios naikina puvimą ir rūgimą sukeliančius mikrobus.
Pastebimas kompleksiškas ir įvairiapusiškas bruknių poveikis: jos varo šlapimą, padeda įveikti šlapimo takų uždegimus ir kitas su šlapimtakiais susijusias ligas, taip pat pasižymi raminamuoju ir antibakteriniu poveikiu.
Šių uogų vartojimas šaltuoju sezonu – puikus natūralus būdas kovoti su vitaminų stoka, stiprinti imuninę sistemą, numušti karštį ir atkurti organizmo tonusą.
Pastebima, kad bruknės turi teigiamą poveikį regėjimui. Šias uogas patartina vartoti, sergant reumatu, artritu, diabetu.
Bruknių preparatai taip pat „minkština“ vidurius ir stabdo įvairius organizme vykstančius puvimo procesus.
Kaip vartoti ir kokius patiekalus gaminti?
Bruknės gali būti vartojamos tiek žalios, tiek termiškai apdorotos. Vienas populiariausių ir geriausių žinomų produktų – bruknių uogienė.
Ruošiant uogienę, bruknes galima sutrinti su cukrumi ir laikyti šaldytuve. Kita uogienės alternatyva, kuri ilgiau išsilaiko – virta uogienė.
Tiesa, verdant bruknių uogienę, cukrų galima pakeisti medumi ir į uogienę įmaišyti šiek tiek cinamono.
Bruknės tinkamos kompotui, antpilui, nuovirui. Šias uogas taip pat galima džiovinti bei šaldyti.
Kelios uogos, įmestos į geriamojo vandens ąsotį, suteiks vandeniui malonų skonį.
Tiesa, maistui tinkamiausios gerai prinokusios, o ne pusžalės bruknės, nes būtent gerai sunokusiose uogose yra daugiausia vitaminų ir kitų naudingų medžiagų.
Beje, sveikatai ir mitybai naudingos ne tik bruknių uogos, bet ir lapai. Svarbu atsiminti, kad vartojimui netinkami vasarą surinkti lapai – jie džiovinami pajuosta. Todėl lapus rekomenduojama rinkti rudenį arba pavasarį.
Šių uogų lapai puikiai tinka arbatai ir nuovirams. Ruošiant arbatą bruknių lapus galima maišyti su kitais lapais ar vaistažolėmis.
Ieškoti uogų galima ne tik miške, bet ir darže
Manoma, kad organizmui naudingiausios ir maistinėmis medžiagomis turtingiausios yra pušynuose augančios ir pušynuose surinktos uogos.
Tačiau nereiktų galvoti, kad bruknės yra išskirtinai laukinės uogos: kultūrinės bruknių veislės sėkmingai auga soduose bei daržuose.
Pagrindinis kultūrinių veislių bruknių privalumas – gausus derlius, kuris, lyginant su natūraliomis miško sąlygomis augančių bruknių derliumi, yra žymiai didesnis.
Nemažai daliai sodininkų pagrindinį klausimą kelia kultūrinių veislių maistinės savybės.
Vis tik manoma, kad šiuolaikinių veislių, auginamų namų sąlygomis, uogos vitaminų ir kitų organizmui naudingų medžiagų kiekiu nenusileidžia natūraliomis sąlygomis augančioms uogoms.
Norintiems savo sode ar darže užsiauginti bruknių, tačiau skeptiškai vertinantiems išvestines, namų sąlygoms pritaikytas veisles, patariama pabandyti ir iš miško ar pušyno į savo sodą ar daržą persikelti ten augančius uogų krūmokšnius.
Šios uogos mėgsta durpių, smėlio ar priesmėlio dirvožemį, kuris yra purus ir gana rūgštus – dirvožemio pH turėtų svyruoti tarp 3–4,5 ir 5–6.
Bruknės taip pat mėgsta šviesias, nuo šalnų ir vėjo apsaugotas, reguliariai drėkinamas vietas.
Bruknių veisimui galima naudoti iš miško parsineštą dirvožemį. Tinkamiausias laikas sodinimui – pavasaris.
