Žinoma apie 400 erškėčių rūšių ir arti 10 tūkst. kultūrinių sodo formų. Vieni erškėčiai yra žemi (vos 50 cm), kiti pasiekia 3,5 m aukštį. Jų šaknys įsiskverbia iki 2 metrų.
Sode dažniausiai auginamas raukšlėtalapis erškėtis, kurio vaisiai gali sverti po 20 gramų (50 „obuoliukų“ – visas kilogramas).
Erškėčių vaisiuose yra daugiau vitamino C negu citrinose, nors jie greičiau saldūs negu rūgštūs. Be jo, juose gausu kitų vitaminų, aliejų, karotinoidų, rūgščių, pektinų, magnio, geležies, cinko, vario, molibdeno, kobalto ir kitų žmogaus organizmui labai naudingų mikroelementų.
Erškėčiai žydėti pradeda anksti pavasarį, o raudonas uogas nokina iki šalnų. Tiek pat laiko galima naudoti erškėčių žiedlapius, lapus, vaisius, šaknis, šakeles ir sėklas.
Šalnos paliestuose vaisiuose vitaminų kiekis sumažėja, nors žiemos atsargoms tinka ir tokie. Žiedlapius ir lapus galima skinti ir pavėsyje džiovinti visą vasarą, o šaknys kasamos ir džiovinamos vėlų rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai tik atšyla žemė.
Sveikatai
Šaknys. Iš jų pagamintas antpilas ramina reumato sukamų sąnarių skausmą.
Šakelės. Jų nuoviras (sauja sausų šakelių pavirinama litre vandens) padeda sergant reumatu ir radikulitu.
Sėklos. Šaukštas džiovintų ir sumaltų sėklų (miltelių) pavirinamas stiklinėje vandens, nuoviras dvi valandas palaikomas termose. Nukošus nuoviras išgeriamas per dieną (po 50 g keturis kartus), jeigu kamuoja inkstų akmenys, sutrikusi tulžies ir šlapimtakių veikla. Kasdien gaminamas naujas nuoviras.
Vaisiai. Du šaukštai džiovintų ir susmulkintų vaisių (su neišimtomis sėklomis) užplikomi dviem stiklinėmis verdančio vandens ir 15 minučių pavirinami ant silpnos ugnies. Atvėsintas skystis nukošiamas ir po pusę stiklinės geriamas triskart per dieną. Tai padeda gydyti kepenų akmenligę.
Lapai. Iš džiovintų lapų užplikoma arbata. Pasaldinta ir su pienu ji geriama vietoj įprastinės arbatos du mėnesius. Padeda negaluojant skrandžiui, žarnynui, inkstams.
Žiemos atsargos
Žiemos atsargoms iš erškėčių vaisių gaminami kompotai, uogienės, džemai, saldainiai, sirupai, cukatos, drebučiai. Į juos galima pridėti obuolių, kriaušių, slyvų, šaltalankių, citrinyčių, svarainių, spanguolių.
Vertingiausia yra uogienė, kuri verdama vaisius kelis kartus užpilant nukoštu ir užvirintu sirupu, o erškėčių puselės išlieka nesuvirusios.
Kvapus sirupas gaunamas sumaltas išvalytas uogas užpylus vandeniu su cukrumi (santykis 1:1:1) ir pavirinus pusvalandį ant silpnos ugnies. Po to karštas sirupas nukošiamas per tinklinį kiaurasamtį.
Paprasčiausias būdas yra vaisių džiovinimas. Džiovinti galima tiek išėmus sėklas, tiek jų neišėmus. Patogiau darbuotis su ne visai prinokusiais vaisiais, kol jie dar nesuminkštėję.
Vėliau minkštimas darosi glitus, sunku gražiai išimti sėklas, plauti išvalytas puseles.
Išvalytos uogos paskleidžiamos ant popieriumi išklotos skardos ir džiovinamos iš pradžių karštoje orkaitėje, paskui vėsesnėje, vis pamaišant, kol visai išdžiūva.
Erškėtuogės turi mažai rūgščių ir sulčių, todėl nereikia į jų gaminius dėti daug cukraus.
Kilogramui išvalytų uogų pakanka 0,5-1 kg cukraus. Vietoj cukraus galima naudoti medų.
Kompleksiniai pietūs
Sriuba. Į nukoštą džiovintų vaisių (gali būti su sėklomis) nuovirą pridedama obuolių skiltelių (tinka ir cukinija, moliūgas), keli leistinukai iš miltų (galima dėti ryžių), šaukštas uogienės. Pavirinama ir patiekiama su baltais džiūvėsiais.
Plovas. Džiovinti vaisiai (be sėklų) troškinami kartu su ryžiais. Pridedama sauja riešutų, sviesto, rūgpienio ir cukraus pagal skonį.
Kisielius. Jis gaminamas iš nukošto sausų vaisių nuoviro, krakmolo, svarainių sirupo, uogienės, konservuotų sulčių.
Kava. Nuplautos ir išdžiovintos sėklos paskrudinamos keptuvėje ir sumalamos kavamale. Pagal skonį pridedama taip pat paskrudintų džiovintų varnalėšos šaknų miltelių. Tinka ir krislelis skrudintos cikorinės salotos šaknų miltelių. Geriama balinta arba ne, karšta arba šalta. Prie jos dera iš erškėčių tyrės pagaminti saldainiai.
Gyvatvorė
Augalas nereiklus dirvai. Mėgsta šviesą ir drėgmę. Labai tinka gyvatvorei. Ji būna tanki, spygliuota.
Augalas dauginamas šaknų atžalomis. Jos sodinamos rudenį arba pavasarį, kaip ir kiti uogakrūmiai. 10 metrų ilgio gyvatvorės visiškai pakanka nemažai šeimai, nes gerai prižiūrėta dera gausiai.
Gražiai atrodo vidury didelio žalio ploto pasodintas erškėtis. Linkęs plisti gana toli, bet to nereikia bijoti, nes aštriu kauptuku nukirtus pasirodžiusias jaunas atžalas, krūmas lengvai „suvaldomas“.
Kasmet reikia išgenėti senesnes šakas.
Pirmamečių ūglių viršūnes patrumpinus, erškėtis šakojasi ir darosi panašus į nedidelį medelį.
