„Įvertinant skaičius, dabar yra blogiau negu 2007–2008 m., ir mes žinome, kokie tais metais kilo socialiniai neramumai ir destabilizacija“, – kalbėjo Sveinas Tore Holsetheras, kompanijos „Yara International“ generalinis direktorius.
Europa, kaip ir kiti išsivystę regionai, jaučia savo įsipareigojimus pasauliui. Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen savo kalboje, pasakytoje Pasaulio ekonomikos forume, kvietė šalių lyderius kasdien gilėjančios maisto krizės akivaizdoje veikti skubiai, užkertant kelią galimai jos eskalacijai.
Reikia pripažinti, kad dėl smulkmeniško biurokratizmo kaltinamos gremėzdiškos ES institucijos pasaulinės krizės akivaizdoje veikia pagirtinai operatyviai: atsisakyta ūkininkams taikomų ariamos žemės naudojimo apribojimų, numatyta daugiau lankstumo valstybės pagalbos taisyklėms, pateiktas pasiūlymas dėl Žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų panaudojimo tiesiogiai sprendžiant krizės sukeltas pinigų srautų problemas ir t.t.
Tuo metu Lietuvoje problemų nematoma, nes gyventojų aprūpinimas maistu nėra šalies strateginis tikslas. Valdžios institucijose tvyro palaimingo nusiraminimo ir pasitenkinimo nuotaikos, o jų ekspertai prognozuoja vos ne rekordinį visų laikų derlių.
Faktai verčia susimąstyti, ar yra pagrindo tokiam optimizmui. Lietuvoje, nuo seno pripažintoje stiprų agrarinį sektorių turinčioje šalyje, maisto produktų kainų infliacija balandžio mėnesį pasiekė 22,1 proc. ir beveik 2,5 karto viršijo ES vidurkį (8,9 proc.).
Šalis priversta importuoti vis daugiau maisto produktų, net ir tų, kurių dar neseniai turėjome perteklių. Vietoje pagaminto maisto savikaina galėjo būti mažesnė, jei būtų taikytos gamybą skatinančios ir savikainą mažinančios rėmimo priemonės, kaip tai padarė mūsų kaimyninės šalys.
Kaip yra sakoma: kas nesirūpina savo kariuomene, tas išlaiko svetimą. Gal taip nutiko mūsų žemės ūkyje?
Lietuva vienintelė iš visų Europos Sąjungos šalių iš Europos atsigavimo fondo (RRF) skyrė finansavimą garsiai nuskambėjusiai pelkininkystės programai – apie 20 mln. eurų. Už juos bus įrengta 8 tūkst. ha pelkių. Ar Lietuvoje mažai pelkių?
Pastaraisiais metais pelkių plotai nemokamai dėl netvarkomos melioracijos sistemų, padedant bebrams, išsiplėtė iki 31 tūkst. ha. Tačiau visiškai nieko neskyrė žemės ūkiui. Todėl nenuostabu, kad mūsų žemdirbiams sunku konkuruoti su dėl paramos sparčiai į priekį pabėgusiais mūsų kaimynais, kurių investicijos į išmanųjį, precizinį ir tausojantį aplinką ūkininkavimą buvo gausiai paremtos.
Be to, Rusijos invazijos padariniams švelninti Lenkija žemdirbiams skyrė 836 mln. eurų, Italija – 1,2 mlrd. eurų, Ispanija – 169 mln. eurų (tik pieno gamintojams). Net nykštukė Malta – 30 mln. eurų. Galima būtų tęsti, nes panašių pavyzdžių gausu.
Mums neskyrė nieko, todėl prisidėjo prie maisto kainų šuolio. Šiuos neviltį keliančius faktus žemdirbių savivaldos organizacijos ne kartą ištransliavo už padėtį žemės ūkio sektoriuje atsakingoms valdžios institucijoms. Tačiau be rezultatų.
Lietuvos strateginiame plane yra daug abejotinos vertės projektų ar reikalavimų, kurie mažins žemės ūkio produkcijos gamybą. Ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis projektų bei reikalavimų pagrindimas silpnas, mokslininkų išvadomis nesiremiama.
Išsakytiems teiginiams iliustruoti – daug diskusijų sukėlęs apsauginių juostų palei griovius išplėtimo klausimas. Apsaugines juostas numatyta plėsti iki 3 m, o gal net ir didesnio pločio. Kokį aplinkosauginį poveikį darytų tris, penkis ar daugiau kartų išplėstos apsauginės juostos, tyrimo nėra atlikta, bet didinti apsaugines juostas sprendimas politiniu lygiu priimtas nesigilinant į žemdirbių atstovų argumentus.
Ką šie sprendimai lemia? Visų griovių ilgis – apie 52 tūkst. km. Jie išsiraitę pasėlių laukuose. Iš žemės ūkio produkcijos gamybos bus išimta ne mažiau kaip 30 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, kuriuose galėtų būti užauginta tiek grūdų, kuriuos sušėrus kiaulėms kiauliena galėtume pamaitinti visus vilniečius ir dar liktų priemiesčio gyventojams. Deja, kiauliena Lietuva šiuo metu apsirūpina mažiau nei 50 proc.
Beje, plane numatyta maksimaliai remti ekstensyvų ūkininkavimą, nors gyventojus maistu aprūpina į gamybos efektyvumą, mastą ir kokybę orientuoti ūkiai.
Ar tikrai Lietuva pasirinko teisingą kelią atsisakydama žemės ūkio gamybos skatinimo, o žemės ūkiui remti skirtas lėšas nukreipdama tiems, kurie mažiausiai prisideda prie šalies maisto aruodo pildymo?!
Neseniai įvyko Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos narių suvažiavimai. Šiose organizacijose susitelkę daugiau kaip 80 proc. šalies žemės ūkio produkcijos pagaminantys fiziniai ir juridiniai asmenys.
Abiejų žemdirbių nevyriausybinių organizacijų aukščiausi valdymo organai išreiškė didžiulį susirūpinimą dėl žemės ūkyje besiklostančios situacijos, kuri neišvengiamai palies kiekvieną Lietuvos gyventoją.
Savo kalbose žemdirbiai ragino už situaciją žemės ūkio sektoriuje atsakingos Žemės ūkio ministerijos atstovus: atsibuskite, kol dar ne vėlu; investuokite į mūsų pastangas, kol dar neišblėso žemdirbių tikėjimas ūkininkavimo perspektyva. Tik turėdami prieinamus trąšų, degalų, pašarų ir kitų išteklių kiekius ir galėdami juos įpirkti galėsime deramai aprūpinti šalies maisto perdirbimo pramonę žaliavomis, o gyventojus – maisto produktais.
Aprūpinę šalį maistu, perteklių eksportavę prisidėsime prie Lietuvos gausesnio biudžeto, prie kitų šalies poreikių finansavimo, kartu ir prie Europos Komisijos prezidentės iškeltų Europos Sąjungos ir pasaulinio lygio tikslų.
Vis dar bandome neprarasti vilties, kad Lietuvoje atsiras politinė lyderystė siekti susitarimo, kad aprūpinimas maistu būtų pripažintas šalies strateginiu tikslu, kad atsiras valdžios institucijose sprendimų priėmėjų, suprantančių žemės ūkio verslą ir jo svarbą siekiant aprūpinti šalies gyventojus kokybišku ir įperkamu maistu. (Užs. 22B269–1)
