Tarptautinėse ekologiškų produktų ir ekologijos konferencijose pastaruoju metu būtent analizuojamos pagrindinės mūsų laikmečio temos: klimato apsauga, tvarumas, pasaulinis apsirūpinimas maistu. O kas gi vyko Lietuvoje per pastarąjį ketvirtį amžiaus?
Ekologiniai ūkiai: ką matome Lietuvoje?
Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, ES šalyse ekologinės gamybos ūkiai nuolat plečiasi. Ekologinės gamybos plotai, nors ir mažesniu tempu, didėja ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje sertifikuotų ūkių skaičius Lietuvoje siekė vos 106, vidutinis ūkio dydis buvo 14,8 ha. O praėjusiais metais buvo sertifikuoti 2894 veiklos vykdytojai, bendras sertifikuotas žemės ūkio naudmenų plotas sudarė 261 tūkst. 781,69 ha.
Praėjusiais metais, pirmą kartą po penkerių metų pertraukos, ekologiškai ūkininkaujančių veiklos vykdytojų skaičius augo. Žinoma, tai galbūt paskatino atnaujintas paramos teikimas naujai įsitraukiantiems į ekologinį ūkininkavimą, taip pat tai atliepė pasaulinės ekologiškų produktų rinkos kasmetinio spartaus augimo tendenciją.
Norinčių ūkininkauti ekologiškai išaugo dešimtimis
Lietuvoje ekologijos idėjos ėmė plisti iškart atgavus nepriklausomybę, kai dar tik kūrėsi pirmieji privatūs ūkiai. 1990 m. grupė mokslininkų ir žemdirbių ir įsteigė ekologinės žemdirbystės asociaciją. Iš pradžių ekologinio ūkininkavimo entuziastai ir mokslininkai ėmė šviesti ne tik žemdirbius, bet ir valdžios atstovus: kalbėjo apie tai, kad šalies žemės ūkio politikoje reikia numatyti vietą ekologinei žemdirbystei ir paruošti tinkamą įstatymų bazę, numatyti paramą, kontrolės mechanizmus.
Svarbu suprasti, kad būtent ekologinei gamybai reikia skirti daugiau pastangų ir daugiau lėšų. Tam kelią atvėrė nuo 2004 m., kai Lietuva tapo ES nare, skiriama ES parama ekologinei gamybai. Todėl norinčių ūkininkauti ekologiškai išaugo dešimtimis.
Kokia ateitis laukia ekologinio ūkininkavimo ir ženklinimo?
Plečiantis ekologinės gamybos ūkiams, didėja ir ekologiškų žaliavų perdirbimo poreikis. Be to, svarbu, kad ekologiška produkcija būtų ne tik sėkmingai išauginta, bet ir realizuota. Lietuvoje auga sertifikuotų perdirbimo, transportavimo ir prekybos įmonių skaičius. Gamintojai savo produkciją parduoda ir už Lietuvos ribų.
Ekologiški maisto produktai populiarėja visame pasaulyje – tai didina ir Lietuvos ekologinių ūkių perspektyvas. Ypač žinant, kad Lietuvos gamintojai tikrai turi ko pasiūlyti: ir derliaus gėrybių, ir perdirbtų produktų.
Pavyzdžiui, galime rinktis įvairius lietuviškus produktus: kūdikius maitinti ekologišku maisteliu, gurkšnoti ekologišką arbatą, pasaldintą ekologišku cukrumi, pasistiprinti koldūnais, virtiniais, makaronais ar sriuba, džiaugtis gausiu aliejų pasirinkimu ir t. t. Iš esmės pasiūla labai plati ir paklausa užsienyje užprogramuota tik augti.
Čia atsiveria ideali terpė ir viešojo maitinimo sektoriuje: patvirtintos naujos viešojo maitinimo taisyklės, siekiant skatinti kavines, restoranus, mokyklų ir darželių virtuves bei kitas viešojo maitinimo įstaigas pradėti tiekti iš ekologiškų produktų pagaminą maistą. Naujosios taisyklės apima ir siekį užtikrinti reikiamą pasiūlą tokių paslaugų rinkoje.
Dialogo trūkumas
Žinoma, yra ir kita medalio pusė, žvelgiant iš žemdirbystės pusės – ekologinis ūkininkavimas yra savanoriška maisto gamybos kokybės schema, kuri apskritai reikalauja daugiau žemės ūkio gamybos žinių, nuolatinio domėjimosi tiek naujovėmis, tiek teisės aktų reikalavimais.
Kodėl? Nenaudojant cheminių priemonių, laikantis įvairių kitų apribojimų reikia ne tik gebėti išauginti kokybišką derlių, bet ir dar konkuruoti su kitais ūkiais.
Apskritai, Lietuvoje per visa ekologinės žemdirbystės laikotarpį liko neužpildytas vakuumas ekologiškos gamybos, profesinio mokymo, akademinių programų ir ekspertiško konsultavimo paslaugų. Jaučiamas ir dialogo trūkumas tarp suinteresuotų pusių, siekiant stimuliuoti paklausą bei pasiūlą ekologiškai produkcijai.
