Britų džentelmenas Filijas Fogas ir jo ištikimasis tarnas Žanas Paspartu – du bene žymiausi žygeiviai aplink pasaulį per grožinės literatūros istoriją. Jie Žemę apkelivo per 80 dienų.
Lėktuvų XIX amžiaus pabaigoje dar nebuvo, tik nepatikimi oro balionai.
Tad Filijui Fogui ir jo kompanionui teko pasikliauti traukiniais, garlaiviais, drambliais, rogėmis ir, žinoma, savo mikliomis kojomis.
Tiesa, šios prancūzų klasiko Jules’io Verne’o aprašytos fantastinės kelionės herojai 1872-ųjų rudenį aplankė daugiau kaip dvidešimt šalių.
Pakilę iš Anglijos ir per Sueco kanalą, Bombėjų, Honkongą, Jokohamą, San Fransiską ir Niujorką skubėdami atgal į Britų imperijos sostinę misteris Fogas ir jo tarnas teaplankė vos tris pasaulio žemynus.
Sekdamas šių literatūrinių personažų pėdomis jaunas britų kino kūrėjas ir keliautojas Grahamas Hughesas nusprendė tapti pirmuoju žmogumi planetoje, kuriam be lėktuvų, sraigtasparnių ar oro balionų pagalbos pavyktų ne šiaip sau apkeliauti aplink Žemę.
Jis siekė apsilankyti visose pasaulio šalyse, turinčiose oficialų Jungtinių Tautų Organizacijos narės statusą. Ir jam tai pavyko.
Keliavimo aistra – vaikystėje
2009 metų sausio 1-ąją savo odisėją pradėjęs Pietų Argentinoje liverpulietis G. Hughesas vienut vienutėlis, apsiginklavęs tik kompaktiška vaizdo kamera, fotoaparatu, nešiojamuoju kompiuteriu ir palydovinės navigacijos prietaisu po pasaulį keliavo net 1430 dienų.
Sukoręs daugiau nei 250 tūkstančių kilometrų savo unikalią ekspediciją po 201 pasaulio valstybę 33-ejų anglas pabaigė tik šių metų sausio 30-ąją, kai autobusu sugrįžo į Londono Viktorijos stotį.
„Dar studijuodamas Mančesterio universitete aš daug keliavau, buvau aplankęs apie 70 pasaulio šalių. Bet XXI amžiuje, kai galima tiesiog sėsti į lėktuvą ir po keliolikos valandų atsidurti kitoje planetos pusėje, nieko per daug nenustebinsi, jei keliauji oro transportu.
Seniai svajojau apsilankyti visuose Žemės kraštuose. Kai sužinojau, kad iki šiol niekas nėra to padaręs neskrisdamas lėktuvu ar sraigtasparniu, pasakiau sau: „O kodėl gi ne? Aš galėčiau būti tas pirmasis!” – „Lietuvos rytui” sakė G. Hughesas.
Kelionių virusu Grahamas užsikrėtė dar būdamas vaikas: ir už tai dėkoja savo tėvams.
Jam buvo 11 metų, kai 1990-ųjų vasarą tėvas, taip pat Grahamas, pasiūlė šeimai iš Liverpulio senutėliu automobiliu nuvažiuoti į ką tik išsivadavusias pokomunistines Rytų Europos šalis ir savo akimis pamatyti, kaipgi iš tiesų gyveno žmonės už mįslingosios Berlyno sienos.
„Man ta kelionė buvo nepaprasta, ji mane pakeitė. Aš pirmąkart sau atradau, koks magiškas jausmas yra kas rytą prabusti naujoje vietoje, susipažinti su nauja kultūra, išgirsti kitokią kalbą.
Toks pojūtis gyvas iki šiol. Kai prieš penkerius metus ėmiausi kruopščiai planuoti savo ekspediciją, daugelis mano draugų sakė: „Ar išprotėjai? Nėra jokios tikimybės, kad nusigausi į visas tas tolimas valstybes be oro skrydžių.” Ką gi, įrodžiau, kad jie klydo, o aš buvau teisus”, – kalbėjo optimizmu trykštantis keliautojas, kuriam dabar priklauso net du pasauliniai Guinnesso rekordai.
Privalėjo laikytis taisyklių
Pirmąjį Guinnesso sertifikatą G. Hughesas gavo dar 2009-ųjų gruodžio 31-ąją. Per pirmus savo ekspedicijos metus jis sugebėjo aplankyti net 133 pasaulio valstybes, keliaudamas vien antžeminiu ir vandens transportu – traukiniais, autobusais, taksi, motociklais, pėsčiomis, laivais ir net kanojomis. Niekas kitas nėra per vienus metus apkeliavęs tiek daug šalių.
Tačiau kuo toliau, tuo ekspedicija darėsi sunkesnė. Savo ilgame aplankytų valstybių sąraše padėjęs paukščiuką prie „lengvų” Pietų Amerikos, Europos ir Azijos valstybių per antruosius keliavimo metus Grahamas apsilankė dar 51 šalyje – daugiausia Afrikoje ir Azijoje.
Bet 2011 ir 2012 metais jis daugiau nei per 600 dienų tesugebėjo nusigauti į vos 17 atokių valstybių. Didžioji jų dalis – mažytės salos valstybės Ramiajame ar Indijos vandenyje: Mikronezija, Kiribatis, Vanuatu, Tuvalu ar Maršalo Salos,
„Žmonės iš Guinnesso rekordų knygos man pasakė: „Jeigu nori, kad į tavo projektą žiūrėtume rimtai, turėsi laikytis griežtų taisyklių.”
Kartu su jais sutarėme, ko aš negalėsiu daryti: pasižadėjau neskraidyti, pats nevairuoti jokios kitos transporto priemonės.
Guinnesso rekordų ekspertai nenorėjo, kad beatodairiškai skubėdamas nusisukčiau sau sprandą ar pažeidinėčiau saugaus greičio taisykles.
Taip pat turėjau pasižadėti, kad visur, kur tik įmanoma, keliausiu visuomeniniu transportu – traukiniais ar autobusais, o ne autostopu. Vėlgi dėl tos pačios priežasties: nerizikuoti”, – aiškino G. Hughesas.
Paskutinis reikalavimas – apsilankymas bet kurios valstybės teritorijoje galėjo būti įskaitytas tik legaliai žengus ant tos šalies sausumos. Pavyzdžiui, įplaukimas laivu į valstybės teritorinius vandenis neįskaitomas.
„Per visą ekspediciją turėjau GPS prietaisą. Jis kas 15 sekundžių keliolikos metrų tikslumu fiksuodavo tikslią mano vietą, taigi nebuvo jokių galimybių kaip nors sukčiauti.
Be to, ties visais pasienio perėjimo postais filmuodavau ir fotografuodavau, kad turėčiau tvirtus įrodymus, kuriose šalyse esu apsilankęs”, – aiškino G. Hughesas.
Į Rusiją atėjo nelegaliai
Būtent dėl griežtų Guinnesso rekordų knygos sudarytojų reikalavimų šių metų sausį Grahamui teko pakartoti dar 2009-ųjų pavasarį įvykusią kelionę į Rusijos teritoriją.
„Prieš ketverius metus, kai mano maršrutas ėjo per Skandinavijos ir Baltijos šalis, nusprendžiau į Rusiją įsprukti be vizos.
Buvau Estijoje ir pamaniau, kad galiu per kelias minutes iš estiško Narvos miesto patekti į Rusijos pasienio miestą Ivangorodą. Norėjau sutaupyti šiek tiek laiko ir pinigų, nes Rusijos viza britams labai brangi, o aš keliavau savo lėšomis ir taupiau kiekvieną centą”, – prisiminė britas.
Pėsčiomis jis perėjo tiltą iš Estijos į Rusiją ir šiek tiek pasėdėjo rusiškame krante. Nelaukdamas, kol pasirodys rusų pasieniečiai, po kelių minučių keliautojas pasuko atgal.
„Mano GPS tiksliai užfiksavo, kad buvau Rusijos Federacijos teritorijoje. Bet grįždamas patekau į estų pasieniečių nemalonę. Jie nebuvo labai įniršę – tiesiog gūžčiojo pečiais nelabai suvokdami, kodėl tas išprotėjęs anglas visą tai darė.
Po pusvalandį trukusios apklausos mane paleido, neskyrę jokios baudos. Tačiau „Guinnesso” žmonės pareiškė, kad siekiant rekordo nevalia pažeisti jokios valstybės įstatymų.
Tad šių metų pradžioje įsigijau Rusijos vizą ir traukiniu bei autobusais nuvažiavau į artimiausią šios šalies teritoriją – Kaliningrado sritį”, – sakė keliautojas.
Lietuvių pasieniečiai – angelai
Lietuvą, kaip ir absoliučiai visas Senojo žemyno valstybes, išskyrus Rusiją, Grahamas apkeliavo pirmutiniame savo odisėjos etape – dar 2009-ųjų balandį.
„Į Vilnių atvykau autobusu iš Rygos. Ir iškart, savo nuostabai, autobusų stotyje akis į akį susidūriau su žmogumi iš Liverpulio – savo jaunystės draugės motina, kurią gerai pažįstu.
Vilnius ir jo žmonės man paliko labai gerą įspūdį: susipažinau su keliais studentais, kurie man aprodė nuostabų senamiestį. Negalėjau patikėti, kad kavinėse ir baruose kainos tokios žemos.
Vilniuje praleidau daugiau laiko nei kituose Baltijos šalių miestuose, nes ilgai myniau Baltarusijos ambasados slenkstį – juk turėjau gauti tos šalies vizą.
Apsilankęs Baltarusijoje ir vėl grįžęs į Lietuvą jaučiausi kaip pakeliavęs laiko mašina iš praeities į dabartį. Palyginti su baltarusiais pasienio pareigūnais, lietuviai yra tiesiog angelai”, – prisiminė G. Hughesas.
Nakvynė – už dyką
Unikalią kelionę aplink pasaulį G. Hughesas finansavo iš savo kuklių santaupų, todėl kur galėjo, stengėsi taupyti kiekvieną centą. Jo vienos dienos biudžetas tesudarė 15 dolerių.
Į šią sumą turėjo tilpti tiek transporto išlaidos, tiek maistas ir nakvynė, tiek ir kitos būtinosios išlaidos.
Iš viso jo ketverių metų odisėja kainavo vos 10 tūkst svarų sterlingų. Nemažą dalį šios sumos sudarė išlaidos vizoms įsigyti. Grahamas nuo 2009-ųjų net keturis kartus turėjo keisti pasą, nes įvairiausių pasaulio kraštų vizoms ir atvykimo spaudams greitai nebelikdavo vietos.
„Savo kelione norėjau paneigti vyraujantį mitą, kad reikia būti turtingam, jei nori pamatyti pasaulį. Galiu drąsiai tvirtinti – tai netiesa. Daugelyje pasaulio valstybių visuomeninis transportas mums, europiečiams, yra gana pigus, maistas – irgi.
Interneto epochoje nakvynę galima susiorganizuoti už dyką. Aš 4 metus naudojausi „Couchsurfing” siūloma paslauga. Mainais už laisvą sofą mano namuose Liverpulyje turėjau progą nakvoti ant daugybės laisvų sofučių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose”, – pasakojo G. Hughesas.
Anot brito, keliautojui toks nakvynės būdas yra bene geriausias – iš karto užmezgi ryšį su vietos žmonėmis, sužinai ir pamatai, kuo jie gyvena, susidraugauji.
Beveidžiuose tarptautiniuose viešbučiuose tai būtų kur kas sunkiau. Tiesa, Afrikoje ar mažose Ramiojo vandenyno salose apie „sofučių” judėjimą mažai kas yra girdėjęs.
Ten žmonės iš viso stebėjosi, ko aš trankausi suklerusiais jų autobusais iš miesto į miestą, iš valstybės į valstybę.
„Tu juk turi pinigų televizoriui nusipirkti? Tai pirk jį ir žiūrėk filmus apie Afriką – kurių galų tau reikėjo pačiam čia kankintis?” – juokdamasis afrikiečių nuostabą prisiminė G. Hughesas.
Įtarė šnipinėjimu
Afrikoje britų keliautojui teko patirti ir pačių nemaloniausių incidentų: jis net dukart buvo suimtas ir įkalintas, netgi apkaltintas sunkiais nusikaltimais. Tik įsikišus britų diplomatams Kongo ir Žaliojo Kyšulio teisėsaugininkai paleido jį į laisvę.
„Afrikoje paprasti žmonės yra nuostabūs, užtat pareigūnai bjaurūs. Jei tik pamatydavau policininkus, žinodavau, kad iš jų reikia laukti ne pagalbos, o problemų.
Mane būtų suėmę ir daugiau kartų, bet pavykdavo išsisukti sumokėjus mažesnį ar didesnį kyšį. Kongo policija mane šešioms dienoms įkišo į kalėjimo vienutę, be jokio paaiškinimo, už ką esu suimamas. Visi mano dokumentai buvo galiojantys, turėjau vizą.
Paskui sužinojau, kad mane įtarė esant šnipu. Aš kelias dienas trankiau rankomis į geležines kameros duris ir reikalavau paleisti. Neapsikentęs vienas sargų man atšovė: „Arba tu užčiaupi srėbtuvę, arba aš išsivedu į kiemą ir paleidžiu tau kulką į galvą”, – šiurpias akimirkas prisiminė britas.
O Žaliojo Kyšulio policija jį suėmė už tariamą prekybą žmonėmis. Į tą Atlanto vandenyne esančią mažą salą jis atplaukė su Senegalo žvejais jų sena, vandenį praleidžiančia kanoja.
„Vietos policija buvo įsitikinusi, kad aš esu baltaodis gaujos vadeiva, kuris ketina pagrobti kelis jų šalies piliečius ir juos parduoti.
Visus mus – 11 žmonių uždarė į mažutę kalėjimo kamerą, kur nebuvo net gultų, miegojome tiesiog ant grindinio. Toje kameroje visą savaitę žaidžiau kortomis ir miegojau.
Vienas mano, patyrusio keliauninko, privalumų tas, kad miegoti galiu be jokio komforto.
Po savaitės Žaliojo Kyšulio prokuratūra mūsų visų atsiprašė ir paleido”, – apie savo nelinksmą patirtį su korumpuota afrikiečių teisėsauga kalbėjo G. Hughesas.
Sesuo įkvėpė keliauti toliau
Tačiau bene sunkiausia jo odisėjos akimirka buvo pačioje 2010-ųjų pabaigoje, kelionės Papua Naujojoje Gvinėjoje metu. Grahamas tuomet viešėjo jau 184-ojoje valstybėje, kai iš tėvų Liverpulyje atėjo tragiška žinia.
„Sužinojau, kad mano vyresniajai seseriai Nikki diagnozuotas vėžys ir kad liga progresuoja labai greitai.
Mečiau viską ir iškart grįžau į namus, kad būčiau kartu su visa šeima tomis nelinksmomis dienomis.
Man buvo likę aplankyti tik 17 valstybių, bet jau buvau beveik ranka numojęs į savo užmačias. Tačiau būtent mirštanti sesuo man pasakė: „Tu turėtum baigti, ką pradėjai.” Po jos mirties 2011-ųjų kovą tęsiau sunkiausią ekspedicijos etapą – keliones į atokiausias pasaulio mažytes valstybes”, – prisiminė britų keliautojas.
Itin svarbus asmuo
Nuo pat pirmųjų ekspedicijos dienų Grahamas rašė interneto dienoraštį.
Šmaikščiomis įžvalgomis, gausiai paįvairintomis fotografijomis ir vaizdo siužetais susidomėjo vienas „National Geographic” televizijos prodiuserių.
„Skirtingai nei kiti dokumentininkai, kuriantys panašius filmus apie keliones, neturėjau jokios filmavimo komandos. Viską atlikau vienas: buvau ir operatorius, ir garso režisierius, ir pagrindinis programos veikėjas tuo pat metu. Tiesa, kartais bendrakeleivių paprašydavau, kad jie kelias minutes palaikytų vaizdo kamerą ir pafilmuotų mane kokio nors neįprasto nuotykio metu”, – pasakojo Grahamas.
Tokių egzotiškų epizodų ir nutikimų jis turėjo iki soties: britas maudėsi su medūzomis Palau saloje Ramiajame vandenyne, šėrė krokodilus Australijoje, mokėsi šaudyti iš automato Irake. Jis stebėjo paskutinį erdvėlaivio skrydį Kanaveralo kyšulyje Floridoje, šoko tautinius šokius Papua Naujojoje Gvinėjoje ir valgė gyvą aštuonkojį Pietų Korėjoje.
Afrikoje jam teko paragauti kalinio duonos, o Tuvalu G. Hughesas buvo sutiktas kaip ypač svarbus asmuo: jam priėmimą surengė šalies premjeras.
Kartais dosnią širdį parodydavo ir privačios kompanijos – viena kruizinių kelionių firma jam už dyką pasiūlė liukso klasės laivu persikelti iš Australijos į Naująją Zelandiją.
„Esu įsitikinęs, kad daugybės bėdų man pavyko išvengti dar ir todėl, kad esu kilęs iš labai specifiško ir pasaulyje labai mylimo miesto Liverpulio. Juk visi ką nors žino arba apie „The Beatles”, arba apie futbolo klubą „Liverpool FC”.
Dažnai net ir rambiausių biurokratų širdis suminkštėdavo, kai jie atsivertę mano pasą pamatydavo užrašą: „Gimimo vieta: Liverpulis”. Iškart užsimegzdavo pokalbis apie futbolą arba apie muziką. Keliskart Afrikoje šitaip net išvengiau būtinybės mokėti kyšį.”
Geriau galvoja apie žmones
Paklaustas, kokioje valstybėje jis sulaukė šilčiausio priėmimo, G. Hughesas iškart išvardijo dvi: Naująją Zelandiją ir Iraną.
„Pirmojoje aš susiradau savo gyvenimo draugę. Bet apskritai Naujojoje Zelandijoje žmonės yra itin svetingi, gal todėl, kad taip atokiai gyvena nuo visų kitų?
O Irane mane pribloškė žmonių gerumas ir rūpinimasis manimi. Juk mums, vakariečiams, įkalta į galvą, kad Iranas – viena „blogio ašies” dalių, ir visos kitos nesąmonės. Taip, vyriausybinis režimas ten atgrasus, bet svetingesnių žmonių už iraniečius sunku surasti.
Senutės, nė žodžio nekalbančios angliškai, siūlydavo man, apskurusiam alkanam keliautojui, papusryčiauti ar nusiprausti jų namuose”, – stebėjosi G. Hughesas.
Visos kelionių epopėjos metu jis susidarė itin teigiamą nuomonę apie paprastus žmones bet kuriame pasaulio kampe.
„Jei kur nors ir pasitaikydavo koks nors blogiukas, tai kaip atsvarą ją sutikdavau šimteriopai daugiau gerų žmonių. Per 4 metus susitikau su dešimtimis tūkstančių skirtingų rasių, religijų, kalbų, socialinių grupių atstovų. Ir mano nuomonė apie žmoniją dabar kur kas geresnė, nei buvo prieš leidžiantis į kelionę”, – sakė G. Hughesas.
Toks britų keliautojo tikėjimas žmonija skamba gana optimistiškai, turint omenyje šiuo metu įvairiuose planetos taškuose rusenančius karus ir konfliktus.
Tačiau kas kitas, jei ne vienintelis pasaulio pilietis, apsilankęs absoliučiai kiekvienoje Žemės valstybėje, turi teisę išsakyti tokią humanistinę nuomonę?
