Susitikimo programa buvo tradiciška: esą bus aptarti svarbiausi bendradarbiavimo klausimai.
Nors nuotaiką kartino ES bei Kremliaus susikirtimas dėl vizų, Kipro klausimais daug kas liko nutylėta arba palikta už uždarų durų. Nes, pasak Laisvojo Briuselio universiteto Politikos mokslų departamento dėstytojos Aude Merlin, ES vis dar trūksta ryžto su Rusija kalbėti griežtai.
– Kaip vertinate dabartinius ES ir Rusijos santykius? – „Lietuvos rytas” paklausė ekspertės.
– ES ir Rusijos santykiai vargu ar išvis egzistuoja. Viena to priežasčių – prieštaros pačioje ES. 27 šalys narės nesusitaria dėl bendros pozicijos Rusijos atžvilgiu. Deja, tai pastebėjusi Rusija ėmė tuo naudotis.
Maskva kur kas labiau investuoja į dvišalius santykius su tam tikromis ES šalimis, bet ne su visa Bendrija.
– Viena gerus santykius su Rusija palaikančių šalių – Kipras. Dalis ypač turtingų rusų savo pinigus laikė būtent šios šalies bankuose.
Šią savaitę ES pareikalavo apmokestinti visus indėlius, taip pat ir rusų. Kokių pasekmių tai gali turėti tolesniems ES ir Rusijos santykiams?
– Tai ekonominis ES vidaus politikos sprendimas, tačiau jis nemenkai šokiravo tiek Rusijos valdžią, tiek jos oligarchus.
Tad ir taip drungnus ES ir Rusijos santykius šie veiksmai gali dar labiau atšaldyti.
– Prasitarėte, jog pačioje ES trūksta bendros santykių su Rusija vizijos. Natūralu, juk šalių narių istorinė patirtis su Rusija visiškai skirtinga. Tad ar įmanoma bendra tolesnių santykių vizija?
– Pasitikėjimo ir tarpusavio supratimo su Rusija trūksta visoms ES šalims.
Perteikčiau tokiais santykiais: „Aš tave myliu. Aš juo labiau ne.”
Tačiau nėra abejonių, kad dalis 2004 m. prie ES prisijungusių šalių Maskvą vertina visai kitaip nei ES senbuvės. Jos iš arti matė ir puikiai žino, kokiais metodais naudojamasi Maskvoje, tad susikūrusios visiškai kitokį Rusijos įvaizdį ir požiūrį į ją.
– Kuri ašis tvirtesnė?
– Sunkus klausimas. Vertinant iš trumpalaikės perspektyvos, laimi Rusija. Nepaisant ten vykstančių antidemokratinių procesų, žmogaus teisių pažeidimų, šalis palaiko ekonominius ryšius su ES, eksportuoja savo naftos produktus, dujas.
O ES toliau bendradarbiauja nedarydama didelio spaudimo Maskvai. Vadinasi, negina vertybių, kurias įsipareigojusi ginti.
– Dėl to ES kritikuojama, kad taiko dvejopus standartus Rytų kaimynystės politikoje.
– Mano požiūriu, Asociacijų sutarties pasirašymas su Ukraina stringa tiktai dėl vieno klausimo – Julijos Tymošenko. Panašaus principingumo ir kritikos ES sau neleidžia santykiuose su Rusija.
Tačiau didžiausi dvejopi standartai taikomi Baltarusijai. Europa imasi sankcijų prieš Aliaksandrą Lukašenką, bet nedrįsta to daryti prieš Vladimirą Putiną. Baltarusija Europai kur kas mažiau svarbi, tad ir politika su ja visiškai kitokia.
Kita vertus, įžvelgčiau istorinį, kultūrinį kontekstą ir jėgų pasiskirstymą. Taip susiklostė, kad kai kurias ES šalis su Rusija sieja istorinės simpatijos ir bendrumo jausmas, kurio nėra su kitomis Rytų šalimis, pavyzdžiui, Ukraina, Azerbaidžanu ir t.t. Tačiau tos šalys yra mažesnės ir ekonomiškai ne tokios svarbios.
– Tačiau visai neseniai ES lyderiai pabrėžė, jog ne tik Europai reikia Rusijos. ES yra pagrindinė Rusijos prekybos partnerė. Rusija Europai – trečioji pagal svarbą.
Ar tai nėra argumentas mėginant spausti Rusiją?
– Rusijai reikia ES, antraip ji netektų svarbiausios ekonominės ir energetinės partnerės. Inovacijos, naujos technologijos bei investicijos atkeliauja iš Vakarų.
Bet Rusijai niekada nepatiko, kad Europa aiškina, kaip ši turinti elgtis. Tad jei Briuselis keis toną, Maskva mieliau bendradarbiaus su Kinija ar kitomis valstybėmis, kurios neketina moralizuoti Maskvos žmogaus teisių ir demokratijos klausimais.
O ir Europai užtenka savų problemų. Šiuo metu užsienio politika ES mažiausiai rūpi.
– Teigiama, kad dabar ES užsienio politikos kryptis braižo Vokietija ir sprendimą dėl bevizio režimo tarnybinius pasus turintiems Rusijos piliečiams pagreitino Berlynas. Kodėl?
– Vokietijos santykiai su Rusija visuomet buvo išskirtiniai. Jų aukso amžius buvo tada, kai Vokietijos kancleris buvo Gerhardas Schröderis. Dabartinė Vokietijos vadovė Angela Merkel šią draugystę kiek susilpnino.
Tačiau vizų klausimą vertinu kiek kitaip – tai yra vienas nedaugelio būdų, kaip iš mirties taško išjudinti dvišalius santykius.
2012 m. gruodį vykusiame Rusijos ir ES viršūnių susitikime V. Putinas buvo įtūžęs ir piktinosi, kad ES nenori bendradarbiauti vizų klausimu. Tad ši nuolaida buvo pasirinkta kaip vienintelė bendradarbiavimo sritis.
