Jaunesnės kartos vokiečiai jau primiršo, jog nuo 1961 iki 1989 metų – ištisus 28 metus – Berlyną skyrė aukšta gelžbetonio siena, faktiškai ir simboliškai padalijusi ne tik Vokietiją, bet ir Europą į rytinę ir vakarinę dalis.
O vyresnioji karta, priešingai, puikiai prisimena tas džiaugsmo akimirkas, kai geležinė uždanga sutrūkinėjo, o Berlyno siena griuvo. Atrodo, kas galėtų tuo nesidžiaugti?
Bet dabar viskas apvirto aukštyn kojomis. Berlynas vėl prisiminė sieną – dėl jos griovimo kilo neregėtų aistrų, kurios įtraukė net Holivudo žvaigždes.
Pastarosiomis savaitėmis Berlyne nemažai žmonių lipo ant barikadų norėdami išsaugoti sienos atminimą ateities kartoms.
Nepavyko – šimtų pareigūnų saugomi darbininkai daugeliui berlyniečių dar besivartant lovose išmontavo vienus paskutinių sienos fragmentų. Tačiau kodėl berlyniečiams taip rūpėjo išsaugoti juos skyrusį geležinės uždangos simbolį?
Minia priminė istoriją
Rytų pusės galerija („East Side Galery”) – maždaug 1,3 kilometro ilgio Berlyno sienos likučiai ant Šprė upės kranto.
1990 metais 118 menininkų iš viso pasaulio išmargino ją didžiuliais spalvingais grafičiais. Bene žymiausias jų – „Broliškas bučinys”, vaizduojantis aistringai besibučiuojančius Sovietų Sąjungos lyderį Leonidą Brežnevą ir Rytų Vokietijos lyderį Erichą Honeckerį.
Šis 3,6 m aukščio betoninis ruožas pritraukdavo daug turistų. Ją dažnai norėdavo aplankyti istorijos entuziastai, besidomintys tamsiuoju Berlyno padalijimo laikotarpiu. Tiesa, berlyniečiams ji dažniausiai nebekėlė jokių emocijų. Kas buvo – pražuvo.
Tačiau savaitgaliais prie vėjo ir lietaus nugairintos betono juostos vėl būriuodavosi žmonės. Ir nemažai – prieš kelias savaites vieną šaltą sekmadienį jų susirinko apie šešis tūkstančius!
„Negriaukit sienos, eikit šalin!” – šaukė susirinkusi minia.
O sienos griauti atvykę darbininkai galėjo tiktai skėsčioti rankomis – operaciją teko atidėti kitam kartui.
Visai nepanašu į 1961-uosius, tada vokiečiai galėjo tik beviltiškai stebėti, kaip juos atitveria betonine tvora. Ne, greičiau jau atvirkščiai – vaizdas ir atmosfera priminė audringus 1989 metų lapkričio įvykius.
Tada minios žmonių iš Rytų ir Vakarų Berlyno skandavo šūkius apie laisvę, lipo ant nekenčiamos Berlyno sienos, nes tikėjo, kad jos greitai nebeliks.
Televizijos kameros transliavo pasauliui vaizdus, kurie iki tol atrodė neįsivaizduojami.
Mat ištisus 28 metus komunistų valdomos Rytų Vokietijos pasieniečiai saugojo sieną kaip savo akį.
Mažiausiai 136 žmonės žuvo, nes bandė pereiti į kitą pusę, į Vakarų Berlyną.
Kai kurių istorikų apskaičiavimais, žuvusių buvo daug daugiau, apie 600, o bandymų pabėgti iš Rytų Berlyno buvo apie 5 tūkstančius. Bet štai minia skanduoja – negriaukit sienos.
Vietoj galerijos – butai?
Iš pirmo žvilgsnio tai išties savotiška likimo ironija: XXI a. laisvoje ir suvienytoje Vokietijoje demonstravę berlyniečiai norėjo išgelbėti tai, ką, rodos, dar galima išgelbėti.
Nuo ko? Žinoma, nuo baisuoklių nekilnojamojo turto spekuliantų. Demonstrantus ant kojų sukėlė aktyvistai, paskelbę, jog viena paskutinių Berlyno sienos dalių, išdailinta meno kūriniais, bus nugriauta niekam nieko nepranešus. Jos vietoje esą bus pastatyti prabangūs butai.
Tvirtinama, jog pagal planus prieigai prie 63 m aukščio gyvenamojo komplekso Šprė upės pakrantėje ir planuojamo tilto reikėtų nugriauti 22 m ilgio sienos fragmentą.
Nerimą kelianti naujiena, lydima demonstracijų nuotraukų, netruko pasklisti po pasaulį.
Aktyvistų šalininkais netrukus tapo įžymybės: peticiją pasirašė ir dainininkas bei aktorius, televizijos serialo „Gelbėtojai” („Baywatch”) žvaigždė Davidas Haselhoffas. Kodėl jis, pastaraisiais metais problemomis dėl alkoholio liūdnai pagarsėjęs aktorius?
Vyresnės kartos berlyniečiai žino, kad būtent D. Haselhoffas su savo daina „Looking for Freedom” kėlė tikrą euforiją abiejose Berlyno sienos pusėse.
„Tai yra lyg griauti indėnų kapines. Palikite paskutinį sienos gabalą nepaliestą”, – iškišęs galvą pro autobuso langą reikalavo D. Haselhoffas.
Jis pasirodė ir kartu su piliečių iniciatyva „Gelbėkite Rytų sienos galeriją” surengtoje spaudos konferencijoje.
„Wowereiti, palik sieną stovėti!” – skandavo pasipiktinę demonstrantai, ir minios pykčio išgąsdintas miesto metas Klausas Wowereitis ėmėsi veikti. Jis pareiškė koordinuosiąs darbus, susijusius su Rytų sienos galerija, ir sieksiąs rasti sprendimą, kuris patenkintų protestuotojus. Bet derybos žlugo.
Investuotojas įšaldė statybas
Suprantama, dabar ieškoma kaltųjų. Tik kaltinamieji jais nesijaučia.
Statybų šeimininkas, bendrovės „Living Bauhaus” direktorius Maikas Uwe Hinkelis dienraščiui „Berliner Zeitung” pareiškė, jog su juo elgiamasi neteisingai, ir netgi iš pradžių žadėjo laikinai įšaldyti statybas.
Tiesa, dėl statybos darbų nutraukimo išlaidų jis ruošėsi tartis su Berlyno Frydrichshaino-Kroicbergo gyvenamojo rajono seniūnu Franzu Schulzu. Investuotojas neslėpė jaučiąs didelę nuoskaudą. Jo statomas gyvenamasis kompleksas esą visai nekaltas.
Pati rajono valdžia – šiuo metu Žaliųjų partija – davė užsakymą jo bendrovei užtikrinti prieigą prie Bromio tilto. Tam buvo numatyta pašalinti vieną sienos betoninę plokštę.
„Ponas Schulzas mus įpareigojo imtis darbo, o dabar tapome tautos protestų taikiniu, mes keikiami net iki Japonijos, o atsakingi asmenys sėdi įtraukę galvas, ypač ponas Schulzas, su kuriuo negalime susisiekti nei mes, nei Senatas”, – skundėsi M. U. Hinkelis.
Statybos užkliuvo pavėluotai
Pasigilinus į istoriją ima aiškėti, kad gyvenamojo rajono savivaldybės užsakymas – tiesa.
Rytų sienos galerijos fragmentus planuota ne nugriauti, o perkelti maždaug 50 metrų. Istoriškai neteisinga? Neautentiška?
Taip, bet tai nieko nauja: istorija alsuojanti Rytų sienos galerija jau penkis kartus patyrė ekskavatorių šturmą. Didžiausią, 45 metrų ilgio, skylę atvėrė sprendimas pastatyti buvusios niekieno žemės teritorijoje pramogų centrą „O2 World”.
Šį kartą kalbama apie prieigą prie pėsčiųjų tilto, kurios šiaip jau visiems reikia.
Išėmus keletą plokščių Rytų sienos galerijoje atsiradusią skylę planuota praplatinti 7,80 metro ir supilti paplūdimį, įrengti barą, o šiek tiek tolėliau pastatyti gyvenamųjų namų kompleksą.
Statybų leidimas jam buvo duotas dar 2002 metais. Nuo gruodžio mėnesio buvo žinoma, kad šį pavasarį toje Šprė upės kranto vietoje planuojama pradėti statybas. Statomi butai – vidutinės ir aukštesnės kategorijos.
Oficialiai skelbta, jog piliečių iniciatyva palaimino šias statybas Šprė krante ir prieigą prie gatvės dar 2008 metais.
Tačiau ta pati piliečių iniciatyva tikina pasisakiusi už tai, kad upės krante nebūtų statomi daugiaaukščiai namai. Nesusikalbėjimas baigėsi protestais, o šie – niekuo, mat siena vis tiek buvo nugriauta.
Tad kodėl vis dėlto buvo leista pradėti statyti 63 metrų aukščio gyvenamąjį kompleksą?
Vokiškas formalumas: todėl, kad jo planavimo darbai buvo pradėti seniau, negu susibūrė piliečių iniciatyva, ir rajono valdžiai būtų tekę nusavinti investuotoją, norint užkirsti kelią statyboms. Bent jau tokia valdžios versija.
Žvaigždės koncerto nebus
Dėl prieigos prie tilto buvo planuota perkelti iš vienos vietos į kitą vos 0,6 procento Rytų sienos galerijos, tad galbūt sukelta per daug triukšmo dėl nieko?
Juolab kad teisybės dėlei reikėtų paminėti: Rytų sienos galerija – ne visai Berlyno siena. 155 kilometrų ilgio Berlyno sienos nebeliko, išskyrus išbarstytus gal 3 kilometrus. Už Rytų sienos galerijos – ne Vakarai, o rytinis Šprė upės krantas.
Tad panašu, kad protestuotojai sumaniai pasinaudojo Berlyno sienos korta siekdami kito tikslo: Frydrichshaino rajono teritorijoje neužstatyti upės daugiaaukščiais namais.
Kitaip jų niekas nebūtų išgirdęs, kaip neišgirdo 2008 metais, sako protestuotojai.
Tuometė Berlyno miesto senatorė, atsakinga už plėtrą, Ingeborg Junge-Reyer atmetė piliečių iniciatyvos reikalavimus įrengti daugiau viešųjų erdvių, pėsčiųjų tiltą, daugiau pėsčiųjų alėjų ir mažiau užstatyti krantus: statybos buvo svarbesnės.
Piliečiai nebuvo išgirsti ir 2012 metais.
Tuomet Frydrichshaino-Kroicbergo gyvenamojo rajono valdžiai nepavyko užkirsti kelio daugiabučio statyboms – bankrutuojančiame rajone neatsirado lygiaverčio žemės sklypo, kurį būtų galima pasiūlyti investuotojui.
Kas liko piliečių iniciatyvai? Garsiai šaukti pasitelkiant net ir neįprastas priemones. Jiems bent jau laikinai pavyko, nes paaiškėjo: praėjus daugiau nei 20 metų nuo griuvimo Berlyno siena lieka stiprus traukos simbolis. Ir stovinti, ir nugriauta.
„Jeigu derybos pavyks, sugrįšime su didžiuliu koncertu ir tada Berlynas tikrai skambės”, – dar prieš trečiadienio operaciją žadėjo berlyniečiams, bet labiausiai – savo gerbėjams D. Haselhoffas.
Dabar, atrodo, dar vieno D. Haselhoffo koncerto berlyniečiai nesulauks.
Bet tuo ironija nesibaigė. Mat berlyniečiams liko pasitenkinti protesto forma, kuri jiems puikiai žinoma – grafičiais.
Toje vietoje, kur buvo išgriautas sienos fragmentas, atsirado šlykštūs aliuminio varteliai.
Jie atrodė keistai – mažesni, plonesni ir pilkesni už išmargintą sieną. Dieną saugomi vartai naktį tapo vandalų taikiniu – ant jų puikuojasi išpurkšti grafičiai.
