„Matydama mūsų priešų reakciją, norą valdyti moteris, jų kūną, suprantu, kad elgiamės teisingai”, – susitikusi su „Lietuvos ryto” korespondente tvirtino jauna „nuogais” protestais išgarsėjusi ukrainietė. Ji, kaip ir kitos „Femen” narės, regis, negali nustygti vietoje ir vis patenka į pirmuosius leidinių puslapius.
Pastarąjį kartą tarptautinės žiniasklaidos dėmesio jos sulaukė šią savaitę per Rusijos vadovo Vladimiro Putino vizitą Vokietijoje.
V.Putinas – vienas didžiausių „Femen” priešų. Šį žodį pokalbio metu Ina kartos ne kartą, o jų priešai – labai aiškūs: diktatūra, sekso industrija ir Bažnyčia.
Pati I.Ševčenko akcijoje Vokietijoje nedalyvavo, tačiau jos biografijoje – protestas per Davoso (Šveicarija) susitikimą, nupjautas kryžius Kijevo centre, ypač pavojinga akcija Minske prieš Aliaksandrą Lukašenką, protestai Paryžiuje, Stokholme, Vatikane.
Ko iš tikrųjų siekia „Femen” merginos, kurių feministiniai protestai sulaukia daug dėmesio visame pasaulyje?
Tėvynėje sėstų už grotų?
18-asis Paryžiaus rajonas. Čia verda naujojo Paryžiaus gyvenimas, nes atvykėlių iš įvairių Europos, Afrikos ar Azijos šalių jau turbūt daugiau nei tikrų paryžiečių.
Apleistas ir menkai šildomas šio rajono teatras tapo vienos organizacijos „Femen” aktyvisčių 22 metų ukrainietės I. Ševčenko naujaisiais namais. Į gimtąją Ukrainą ji negrįžta, nes yra įsitikinusi, kad ten sėstų už grotų.
Tai 4 metų aršios kovos už moterų teises rezultatas. Feministinės organizacijos „Femen” veikla prasidėjo 2008 m., bet tuomet dar neapsinuoginusios saujelė ukrainiečių merginų protestavo prieš prostituciją ir moterų diskriminaciją.
Tačiau vieną dieną ukrainietės nusprendė dėmesį į save atkreipti kitaip – iki pusės apsinuogindamos. Fotoaparatai ir televizijos kameros pagaliau į jas atsisuko ir iki šiol nenusisuka.
Atleido dėl protesto
Šviesiaplaukė, liekna modelio išvaizdos mergina tapo bene ryškiausiu „Femen” veidu, savotiška organizacijos spaudos atstove.
Ji dalyvauja televizijos laidose, filmavosi dokumentiniame filme apie „Femen”, puošia knygos apie šį judėjimą viršelį. Be to, ji puikiai išmano, kaip reikia bendrauti su žiniasklaida, nes prieš tapdama „Femen” pati studijavo žurnalistiką ir dirbo Kijevo merijos Spaudos skyriuje.
„Pirmą kartą prie „Femen” akcijos prisidėjau iš smalsumo, norėdama sužinoti, kas tas feminizmas. Bet kai dėl to buvau atleista iš darbo, kai ėmiau jausti aplinkinių spaudimą, supratau, kad „Femen” kova yra teisinga”, – pasakojo I.Ševčenko.
Jos manymu, kova ne tik teisinga, bet ir gyvybiškai reikalinga ne tik posovietinių šalių, bet ir viso pasaulio moterims. I.Ševčenko piktinosi, kad Ukrainoje vis dar įprasta moterį vertinti kaip vyro priedą. Esą pagrindinis jos gyvenimo tikslas – ištekėti.
„Motina mane mokė, kad moteris turi mandagiai kalbėti, nešaukti, būti graži. Jei kas nepatinka, turi tai nutylėti”, – šeimoje diegtomis vertybėmis piktinosi ukrainietė.
Iš pradžių „Femen” merginų taikiniu tapo prostitucija – jos mastu Ukraina garsėja visoje Europoje. Nieko keista, kad kartą net pats Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius užsieniečius į šalį atvykti pakvietė pavasarį, kai „merginos ima nusirenginėti”.
Netrukus „Femen” pyktis buvo nukreiptas ir į diktatorius bei Bažnyčią. „Ten, kur yra šie trys dalykai, baigiasi moterų teisės”, – įsitikinusi I. Ševčenko.
Buvusios premjerės negynė
– Yra ne tiktai vyrų, bet ir moterų, nesuprantančių, kodėl ir su kuo jūs kovojate. Jos pasakytų, kad šiame pasaulyje jaučiasi visiškai laisvos. Ką tokioms atsakytumėte? – „Lietuvos rytas” paklausė I. Ševčenko.
– Net neabejoju, kad yra moterų, kurios taip sako ir kurios taip tikrai jaučiasi. Bet jų – vienetai. Pasaulyje nėra šalies, kurioje moters kūnas nebūtų sekso objektas.
Nėra šalies, kurioje nebūtų prostitucijos, kur nebūtų prievartaujamos moterys. Mes kovojame su sistema, nuo kurios kenčia ne vienetai.
Yra sakančių, kad prostitucija yra laisvas moters pasirinkimas. Nekalbame apie 5–6 proc. moterų, kurios pirmadienį dirba biure, o antradienį užsidirba teikdamos lytines paslaugas, nes joms tai patinka. Kovojame su visame pasaulyje veikiančia sistema, neleidžiančia moterims pasirinkti, pažeidžiančia jų teises, darančia jas nelygias su vyrais.
– Ar daugiau nei pusmetį gyvendama Paryžiuje pajutote skirtumą tarp vakariečių ir posovietinių šalių moterų?
– Kai atvažiavau į Paryžių, ėmėme rengti susitikimus su „Femen” aktyvistėmis norinčiomis tapti prancūzėmis. Buvau labai nustebusi, kiek jos žino apie feminizmą. Atrodė, kad mes labai skirtingos. Jos atrodė laisvos, saugios, pasitikinčios savimi ir žinančios savo teises.
Bet ėmus analizuoti jų gyvenimą paaiškėjo, kad mus vis dar sieja labai daug dalykų. Jos taip pat baiminasi gatvėje pasirodyti segėdamos trumpą sijoną, nes gali būti užpultos, vengia vasarą mūvėti šortus, nes žino, kad gatvėse vyrai joms švilps ir net čiupinės užpakalį.
Jos taip pat gali uždirbti mažiau vien dėl to, kad yra moterys. Iš pažiūros ekonomiškai stipresnėse šalyse moterų situacija geresnė, bet tai tik išorė. Labiau paanalizavus matyti, kad bėdų dar daug.
– Dėl patriarchalinio modelio aršiai kritikuojate gimtąją Ukrainą. Bet viena ryškiausių šios šalies asmenybių – Julija Tymošenko. Kodėl kovojote už kalėjime atsidūrusias „Pussy Riot” merginas, bet ne už grotų esančią buvusią savo šalies premjerę?
– Žinote, kodėl apie ją kalbame? Juk per 20 nepriklausomybės metų J. Tymošenko buvo vienintelė tokias pareigas ėjusi moteris.
Deja, niekada jos kalbose nebuvo minimos moterų teisės. Ji nėra geras moters politikės pavyzdys.
Skirtumas tarp dabartinio prezidento ir jos tik tas, kad ji segi sijoną ir turi gražią šukuoseną. Viskas. Daugiau nieko moteriško nėra. Ji taip pat padėjo klestėti korupcijai ir dalyvavo Ukrainos politikai būdinguose žaidimuose nesiekdama jokių reformų.
Apskritai to, kas vyksta mano šalyje, nepavadinčiau politika. Tai mafija. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje mafiozai vilkėjo odines striukes. Vienintelis pokytis – jie apsirengė gražiais kostiumais, kad bent atrodytų kaip europiečiai politikai.
Nuoga krūtinė – lyg uniforma
– Iš Ukrainos pabėgote, kai Kijevo centre elektriniu pjūklu nupjovėte kryžių. Kodėl pasirinkote Paryžių?
– „Femen” judėjimas jau buvo pradėjęs sklisti po visą pasaulį, o prancūzės buvo vienos pirmųjų, susisiekusių su mumis ir pasakiusių, kad nori prisidėti.
Be to, Paryžiuje jau buvo surengtos dvi protesto akcijos – prieš išprievartavimu kaltinamą Dominique’ą Straussą-Kahną ir prieš musulmonių galvos apdangalus. Matyt, norint plėtoti feministines idėjas, Prancūzija yra geriausias pasirinkimas.
– Daugelis vietos feministinių organizacijų jus kritikuoja. Kodėl?
– Vienas didžiausių feminizmo judėjimo trūkumų – mes kartu kovojame ne su bendru priešu, o vienos su kitomis. Tai itin akivaizdu Prancūzijoje, kur organizacijos daugiau dėmesio skiria ne savo veiklai, o aiškindamosi, kurių ideologija ir principai yra teisingi.
Bet juk taisyklių čia negali būti, yra tik skirtingos feminizmo raiškos formos. Mes suradome savo būdą kalbėti apie moterų problemas pasaulyje, bet neketiname neigti knygas rašančių feminisčių veiklos.
Kai kažkuriai mūsų 2010 m. kilo mintis nusirengti, pati tam priešinausi. Bet kartą tai padariusi ir pamačiusi visuomenės, vyriausybių, apsaugos darbuotojų, kitų grupuočių agresyvumą ir pyktį, supratau, kad elgiamės teisingai. Kai kurie žurnalistai ėmė fotografuoti tik mūsų krūtis. Tada nusprendėme, kad mūsų krūtinės kalbės, ir ėmėme rašyti šūkius. Kartais matome ir klaidų, stengiamės jų nekartoti.
– Vadinasi, įpratote prie nuogumo? Paplūdimyje taip pat deginatės iki pusės nuoga?
– Niekada! Net dabar neįsivaizduoju, kad galėčiau paplūdimyje gulėti pusnuogė.
– Tai ką galvojote stovėdama Šv. Petro aikštėje Vatikane ar prie Eiffelio bokšto nuogomis krūtimis?
– Matote, jei paplūdimyje gulėčiau be liemenėlės, būčiau nuoga. Protestuodama aš nesu nuoga, tiksliau, tokia nesijaučiu. Paplūdimyje drovėčiausi, jausčiausi nepatogiai, nes manyčiau, kad mane nužiūrinėja.
Kai protestuoju, kūnas tampa mano uniforma. Mano kūnas kalba, jis siunčia žinutes, šūkius. Tai būdas išsakyti, ką manau. Mūsų tikslas – kuo arčiau prieiti prie priešo, kad jis mus išgirstų, pamatytų. Taip pasielgėme su Silvio Berlusconi ir popiežiumi. Nuolat ieškome būdų, kaip patekti ten, kur mūsų nesitikima.
Kūnu tikinti ateistė
– Nuogos pasirodėte ir Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Tąkart, „švęsdamos” popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą, daužėte bažnyčios viduje eksponuojamą varpą.
Šia akcija praradote dalies prancūzų palankumą. Ar tai ir yra viena „Femen” klaidų?
– Niekada nesigailime dėl surengtų akcijų. Priešingai, manau, kad akcija Dievo Motinos katedroje įeitų į geriausių ir labiausiai pasisekusių protestų penketuką.
Tikra tiesa, kad vos atvykusias į Prancūziją mus visi palaikė, puikiai priėmė. Iki tol, kol nepradėjome kalbėti apie pačių prancūzų problemas.
Mus priėmė, nes kalbėjome apie Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją. O kai parodėme, kad ir jie turi silpnų vietų, ėmė mūsų nekęsti. Tad mes niekada nesigailėsime surengusios akciją vien dėl to, kad ji buvo prastai priimta.
Priešingai – mes protestuojame, kad sukeltume neigiamą reakciją, kad parodytume žmonėms, kokia ydinga jų susikurta sistema. Kitą dieną po akcijos sulaukėme pasipiktinimo lavinos.
Prancūzų politikai mus sveikintų, jei ką nors panašaus darytume Rusijoje, bet kai tai vyksta pas juos, kai parodome jų priklausomybę nuo religijos, jie ima mus kritikuoti.
Tačiau dar kartą kartoju – „Femen” įkūrėme ne tam, kad kam nors patiktume. Man nereikia nei meilės, nei palaikymo iš religijos atstovų, nes jie iš principo yra prieš moterų teises. Tad manau, kad panašią akciją bažnyčioje mes būtinai pakartosime.
– Kodėl esate taip nusiteikusios prieš religiją? Juk kiekvienam žmogui turėtų būti palikta tikėjimo laisvė.
– Protestuojame prieš religines institucijas, sistemą. Pažiūrėkite, visose trijose šventosiose knygose – Biblijoje, Korane ir Toroje – yra net specialūs skyriai, skirti moterų padėčiai aprašyti. Ir ten moteris visuomet žemiau negu vyras. Daug kur nurodoma, kad moteris priklausoma nuo vyro. Niekada nerašoma, kad ji savarankiška.
Kur prasideda religija, feminizmas baigiasi. Diktatoriai net remiasi tikėjimo doktrinomis, pagrįsdami žemesnę moterų padėtį, taikydami tam tikrus apribojimus.
Mes nesipriešiname paskirų žmonių tikėjimui, tikėkite kuo norite! Aš irgi tikiu nuogu kūnu, tikiu „Femen”. Esu ateistė, bet kažkodėl nė vienas ateistas niekada nėra pasakęs, kad tikintieji žeidžia jo jausmus ar laisvę. Tikintieji apie tai nuolat kalba. Nebegaliu grįžti į savo šalį, nes nugriaudama kryžių įžeidžiau tikinčiųjų jausmus. „Pussy Riot” sėdi kalėjime dėl tos pačios priežasties.
– Kalbama, kad „Femen” finansuoja JAV, Soroso fondas ir net V.Putinas. Iš ko jūs gyvenate? Galų gale kaip nusigaunate iki Davoso ar Romos?
– Mums daug nereikia. Akcijai reikia bilietų, popieriaus ir dažų. Būdamos užsienyje apsistojame savo draugų, bendraminčių namuose, o kartais grįžtame tą pačią dieną.
Be to, naktis kartais praleidžiame areštinėse – tai geras taupymo būdas. (Juokiasi.) Kartais miegame stotyse. O pinigų uždirbame iš „Femen” atributikos interneto parduotuvės, kartais mus remiantys bendraminčiai perveda pinigų į „Femen” sąskaitą.
Čia, Paryžiuje, organizuojame vakarus – visi norintys gali susitikti su mumis, diskutuoti ir, jei nori, paremti. Didžiausia suma, kurią gavome, siekia apie tūkstantį eurų. Mums tai didelė suma, jos užtenka nupirkti 7–8 bilietus. Vadinasi, galime surengti 2–3 protestus.
Agresyvios, bet nesmurtauja
– Paryžiuje įkūrėte „Femen” treniruočių mokyklą. Ko joje mokote?
– Per kelerius metus jau išgryninome savo stilių, jo mokome ir naujokes: agresyvi poza, agresyvus šaukimas. Kiekvieną šeštadienį nuo „Femen” šūksnių skamba aplinkinės gatvės.
Beje, kai kurios moterys net nemoka šaukti, nes niekada to nedarė ir neleido sau laisvai reikšti emocijų.
Iš išorės atrodo, kad „Femen” yra kova su patriarchatu.
Mes stengiamės pakeisti moterį, jos likimą. Maniškis pasikeitė. Kai prieš užmigdama mąstau apie gyvenimą, prisimenu tik pastaruosius kelerius metus, kai tapau „Femen” nare.
Viskas iki tol kažkur pradingo. Bet ne visos moterys su mumis lieka. Kai kurioms tai atrodo pernelyg pavojinga, agresyvu, dar kitoms užkliūva, kad esame prieš religiją nukreiptas judėjimas. Kitos nepajėgia sustiprėti nei fiziškai, nei morališkai, o tai labai svarbu visoms „Femen” aktyvistėms. Per susitikimus ir bandome stiprinti kūną, treniruojamės, mokomės slėpti emocijas per protestus.
– O jūs agresyvi išmokote būti be jokių treniruočių?
– Patirtis to išmokė. Ir ši emocija tik stiprėja pagalvojus, kad manęs vos nenužudė, kad negaliu grįžti į savo gimtąją šalį, nes ten mane įkištų į kalėjimą, kad mus nuolat spardo, į mus spjaudo. Tai tik kursto mūsų pyktį.
Matau, kokia naudinga mūsų veikla ir kaip priešai mūsų bijo. Jie norėtų kontroliuoti mūsų kūnus, žodžius.
– Nors pabrėžiate, kad esate pusnuogės beginklės moterys, jūsų protestai gana agresyvūs. Nevengiate prieiti arti žmogaus, jo pastumti, net pačios apspjauti.
– Yra skirtumas tarp agresijos ir smurto. Taip, stengiamės būti agresyvios.
Bet jei per „Femen” akcijas būna kraujo, tai tik ant mūsų aktyvisčių kūnų. Mėlynių ar išmuštų dantų turi tik „Femen” moterys, niekada mūsų priešai.
– Paryžiuje prieš homoseksualų santuokas protestavę žmonės merginas apspardė, jums nuskėlė dantį. Vatikane jus kekše bei velniu išvadino ir skėčiu aptalžė viena tikinčioji. Jus tai stebina?
– Žinote, aš jiems net dėkinga už tai, kad mus muša. Juk per sekundę iš geruolių, religingų taikių žmonių su balionais jie virsta agresyviais tipais, mušančiais beginkles moteris. Jiems nesvarbu, ar išmuš dantį, ar užmuš. Džiaugiuosi, kad visa tai rodoma viešai.
– Kita vertus, ir jūs pažeidžiate viešąją tvarką gatvėse pasirodydamos iki pusės nuogos.
– Bet mes nevaikštome nuogos gatvėmis. Mes protestuojame. Ir tai darome ne tam, kad parodytume savo krūtis, o tam, kad išreikštume savo poziciją. Tokią teisę mes turime.
Be to, na, ir kas, kad tai darome viešai? Yra šalių, kuriose moterys viešai užmėtomos akmenimis, prievartaujamos.
Žiauriausi pareigūnai – Rusijoje
– Koks jūsų kasdienis gyvenimas Paryžiuje. Ar čia jaučiatės saugi?
– Pirmuosius tris mėnesius Paryžiuje jaučiausi saugi, bet po mitingo prieš homoseksualų santuokas viskas ėmė keistis. Davėme atsaką tiems, kurie sakė, kad „Femen” Prancūzijai nereikia.
Kone kasdien gauname atvirukų su grasinimais, rytais elektroniniame pašte ar telefone kaskart randu palinkėjimų mirti arba degti pragare.
Tuomet sau palinkiu labo ryto. (Juokiasi.) Tad štai jums dar vienas atsakymas, kad mes nesame visiškai laisvos, nesame ir saugios. Net nebūčiau pagalvojusi, kad Prancūzijoje tiek fašistų ir nacionalistų, religinių fanatikų, kurie labai aršūs, bet vaikšto visiškai laisvi. Bet tapusi „Femen” nare nebegalvoju apie savo ateitį.
Manoji – artimiausios dvi valandos, daugiau nieko neplanuoju, nes žinau, kad bet kada galime būti užpultos, sumuštos ir net nužudytos. O šiaip 24 valandas per parą užsiimu „Femen” veikla. Ruošiamės akcijoms, stebime, kas vyksta pasaulyje, rengiame treniruotes merginoms, susitinkame su naujomis kandidatėmis.
– Bijote dėl savo gyvybės?
– Jau nebe. Baisiausia patirtis buvo Baltarusijoje – ten buvome pagrobtos ir tikrai manėme, kad būsime nužudytos.
Prisipažinsiu, kai grįžau į Ukrainą, mano būklė buvo labai prasta, bijojau išeiti iš namų, gatvėje stebėjau visus vyrus. Nurimau supratusi, kad mano pasirinkimas teisingas, turiu ir toliau tęsti šią kovą. Tai mano apsisprendimas, tad nebegaliu nieko bijoti.
– Bet ar ne per didelė auka būti nuolat stumdomai, spjaudomai, spardomai, voliojamai ant šaltos žemės, būti suimamai?
– Ne. Man daugiau streso kelia mintis, kad einančią gatve mane gali užpulti, išprievartauti, užmušti. Labiau pykdo mintis, jog esu diskriminuojama vien todėl, kad esu moteris.
Mane labiau piktina žinios iš arabų pasaulio. Per protestus nejaučiame ne tik savo nuogumo, bet ir šalčio bei skausmo. Gal mes supermoterys? (Juokiasi.) Gal tai adrenalinas, o gal susikoncentravimas. Kartą Ukrainoje tik praėjus kelioms valandoms po suėmimo pastebėjau, kad mano petys nežmoniškai ištinęs. Ir tik tada pajutau milžinišką skausmą.
– O kas vyksta, kai kameros išjungiamos, žurnalistų nebelieka, o jūs išvežama į areštinę? Juk dažniausiai jus nuogas tramdantys pareigūnai – vyrai.
– Nėra vienodo scenarijaus. Kartais palaiko areštinėje, surašo protokolą ir paleidžia. Kartais reikia sumokėti baudą, kartais suimtos esame laikomos 12 valandų. Kartais mus nuveža į mišką.
Kartais išėjusias pasitinka nacionalistai ir sumuša. Čia, Europoje, pareigūnai su mumis elgiasi mandagiai, nebent ką nors emocionaliai pasako. Rusijoje policininkai labai agresyvūs, neleido eiti į tualetą, 12 valandų vertė stovėti. Panašiai gali nutikti ir Ukrainoje.
Laukia signalų iš Lietuvos
– Kiek „Femen” merginų yra visame pasaulyje?
– Neturime tikslaus sąrašo, tad ir suskaičiuoti sunku. Manyčiau, apie 300 tikrų aktyvisčių. Kasdien prisijungia naujų merginų, bet yra ir paliekančių judėjimą. Pastarosios patiria didelį artimųjų spaudimą, kad tai nesaugu, atleidžiamos iš darbo. Aš ir pati pripažįstu, kad būti „Femen” nare tikrai nesaugu.
– Ar bendradarbiaujate su feministėmis iš Lietuvos?
– Ne, kol kas iš šios šalies negirdėjome jokių signalų. Laukiame. (Juokiasi.)
– Daug kam kyla klausimas, kodėl jūs visos gražios ir lieknos?
– Prie to kabinėjasi mūsų kritikai. Buvo laikai, kai visos feministės buvo vaizduojamos kaip negražios, savimi nesirūpinančios ūsuotos moterys. Buvo teigiama, kad dėl to jos ir yra feministės.
Dabar priekaištaujama, kad esame per gražios feministinei ideologijai. Jei „Femen” narės gražios, tuo geriau. (Juokiasi.) Neturime jokių apribojimų dėl išvaizdos, rasės, amžiaus, plaukų spalvos. Esu girdėjusi kalbų, kad organizuojame merginų atrankas.
Vienintelis dalykas, kurį darome, – atsižvelgdamos į protesto pobūdį atrenkame merginas, kurios bus pajėgios jame dalyvauti. Bet svarbu tik fizinis pajėgumas, o ne išvaizda.
Pavyzdžiui, kai kurios labai aukštos, tad gali ką nors pakabinti, kitos labai plastiškos ir gali prasmukti kur reikia. Aš pati esu stipri, todėl buvau pasirinkta pjauti kryžių Kijeve.
– Kaip į jūsų veiklą reaguoja šeima?
– Ačiū, kad priminėte šeimą. Nebeprisimenu, kada pastarąjį kartą su jais kalbėjau. Nors santykiai geri, pastaruoju metu nedaug bendraujame.
Tiesa, buvo kritinių momentų. Mano motina – mokytoja. Kai pamatė dukrą, protestuojančią Kijeve, puolė į ašaras. Kariškis tėvas ir savo šeimą turinti sesuo mane palaiko, nors keletą metų jiems buvo nelengva susitaikyti su mano pasirinkimu.
Po pokalbio su Ina to paties 18-ojo Paryžiaus rajono gatvėje prasilenkiau su arabų šeima. Paskui vakarietiškai apsirengusius tėvą ir paauglį sūnų ėjo visą kūną čadra užsidengusi moteris.
Įdomu, ar ji girdėjo kaimynystėje kiekvieną šeštadienį skanduojamą „Femen” šūkį: „Eik. Nusirenk. Laimėk!”?
Sulaukė patyčių ir kankinimų
2011 m. gruodį „Femen” aktyvistės Minske surengė akciją prieš Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką. Iki pusės nuogos, užsiklijavusios į A.Lukašenkos panašius ūsus prie KGB pastato jos šaukė „laisvę tautai”, „laisvę politiniams kaliniams”.
Pasirodžiusi apsauga pirmiausia išvaikė susirinkusius žurnalistus, bet trijų protestuotojų nelietė. Tačiau vos pajudėjusios prie autobusų stotelės jos pamatė būrį sparčiai jų link žygiuojančių vyrų.
Protestuotojos buvo sulaikytos, ilgai tardomos, mušamos. Galiausiai išvežtos nežinoma kryptimi.
„Vienas tų vyrų man pasakė: „Dabar, kale, sužinosi, ką reiškia atvažiuoti į Baltarusiją ir čia daryti netvarką.” Ir dar pridūrė: „Prisimink savo motinos šypseną. O dabar įsivaizduok jos veidą, kai jai atvešime tavo lavoną”, – pavojingiausią akciją prisiminė I.Ševčenko.
Nuvežę į mišką Baltarusijos saugumiečiai tris merginas išrengė, liepė nusisukti ir atsiklaupti. Tuomet apliejo benzinu ir nuolat šalia žaidė žiebtuvėliais.
Ina prisipažino buvusi tikra, kad mirs. Tačiau sumušę, išsityčioję, nukirpę ir išteplioję plaukus baltarusiai merginoms liepė eiti nurodyta kryptimi: „Ten kažkur yra jūsų Ukraina. Ir nedrįskite grįžti.”
Dėl kitos praėjusią vasarą surengtos protesto akcijos I.Ševčenko buvo priversta pabėgti iš Ukrainos. Tąkart protestuodama prieš Rusijos grupės „Pussy Riot” dainininkių įkalinimą ji pusnuogė Kijevo centre elektriniu pjūklu nupjovė kryžių.
„Jokia institucija, net tokia populiari kaip Bažnyčia, neturi teisės paminti moterų teisių. Laisvė moterims, laisvė „Pussy Riot”. Mes dar nesame laisvos”, – tuomet sušukusi I.Ševčenko pabėgo iš įvykio vietos.
Po kelių dienų ankstų rytą ji savo namų laiptinėje išgirdo triukšmą. Pažiūrėjusi pro durų akutę ji pamatė šešis spyną mėginančius išlaužti vyrus. Pasiėmusi pasą, mobilųjį telefoną ir maždaug 100 JAV dolerių ji iššoko per balkoną. Draugai ją paslėpė nedideliame Ukrainos miestelyje.
Gimtinėje Inai pareikšti kaltinimai dėl religinių jausmų įžeidimo. Tad baimindamasi suėmimo viena aktyviausių „Femen” narių išvyko į Lenkiją, o iš ten – į Prancūziją.
