N. Farage’o ir 33 jo frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa” kolegų nuomonės neturi lemiamos reikšmės institucijoje, kurioje posėdžiauja 754 politikai. Tačiau negirdėti N. Farage’o jau neišeina, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Ir nors jo pažiūras vieni politikai laiko radikaliomis, arogantiškomis, jo euroskeptiška pozicija yra labai aiški ir skamba vis garsiau. Dabar britų politiko taikiklyje – ir Lietuvos pirmininkavimas ES, kuriam atsakingi lietuviai ruošėsi dienomis ir naktimis.
„Derybos dėl biudžeto – visiška smulkmena, palyginti su nelaime, vadinama euro zona. Tarp institucijų vyksta raumenų demonstravimas, bet gal ir gerai – žmonės užsiėmę, jaučiasi dirbantys.
Dėl biudžeto nematau jokios dramos, skirtingai nei kitose srityse, kur problemos milžiniškos, bet apie jas net nešnekama. Graikijoje, Ispanijoje daugiau nei pusė jaunuolių neturi darbo, ekonomika neatsigauna, auga politinis ekstremizmas – štai apie ką mes turėtume kalbėti”, – įsitikinęs EP narys.
– Kodėl nekalbate? – „Lietuvos rytas” paklausė N. Farage’o.
– Bet kokios diskusijos šiuo klausimu būtų problemos pripažinimas, o ES apsimetama, kad problemos nėra.
Kaskart atėję į EP, ES Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso kartoja, kad krizė baigėsi. Ir štai krizė palaužia Kiprą.
Kas kitas? Gal Slovėnija? O gal Italija? Kas žino! Kai Slovėnija bus išgelbėta, bus vėl kartojama, jog krizė baigsis. Tas pat scenarijus laukia su Italija.
Iš tiesų padėtis tik blogėja.
– Kaip manote, kodėl?
– Pamatinė klaida – manyti, kad skirtingos Pietų ir Šiaurės Europos šalys gali kartu išgyventi ekonominėje ir piniginėje sąjungoje.
Esame visiškai skirtingi. Kultūriškai skirtingai suvokiame darbą, efektyvumą.
Užaugau Europoje, kurią į Rytus ir Vakarus dalijo Berlyno siena. Dabar gyvenu Europoje, kurią į Pietus ir Šiaurę dalija euras. Ekonominė logika tarsi sakytų, kad euras turi žlugti.
Tačiau ji susiduria su euro nacionalistų, tikinčių, kad mes iš Europos turime sukurti šalį su vėliava, kariuomene ir policijos pajėgomis, fanatizmu.
Tik šis politinis noras ir laiko ES. Tokiai šaliai kaip jūsų ši situacija sudėtinga – mat jūs čia dar naujokai.
Naujas dalykas jums ir demokratija. Prie jos labiau pripratę, tampame vis skeptiškesni šiam projektui. Ir tai pastebima ne tik Jungtinėje Karalystėje.
– O gal Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse žmonės žino, kad gali būti ir blogiau, bet net ir tai galima ištverti? Ko gero, tai, kas krize vadinama Italijoje ir Ispanijoje, Lietuvoje reiškia įprastą pragyvenimo lygį?
– Taip, yra tiesos. Žinoma, kad gerovės standartai visur skirtingi.
Tačiau matome, kad sąlyginai gerai gyvenusios šalys kasmet vis labiau skursta.
– Ir jūs manote, kad tai tik dėl euro ir ES?
– Daugiausia – taip. Mat jos įkalintos bendros ir gerokai pervertintos valiutos sistemoje. Tokiu atveju yra dvi išeitys: palikti tą sistemą ir devalvuoti valiutą arba joje likti ir devalvuoti visą šalį.
Tai mes dabar ir darome: mažiname šalių savivertę, kad išsaugotume piniginę ir ekonominę sąjungą. Man net sunku įsivaizduoti socialines ir politines pasekmes.
Reikėtų susimąstyti, kodėl Graikijoje trečia pagal populiarumą yra nacistinė partija. Kažkas vyksta ne taip.
Neabejoju, kad per ateinančius 10 metų bendroji valiuta žlugs, o tada kils ir visi kiti klausimai: kam reikalinga ši sąjunga, kokia šio projekto esmė? Tų, kurie neturi euro, padėtis bus geresnė, ir aš dėkoju Dievui, kad mes ne euro zonoje.
– Tad manote, kad Latvijos ir Estijos sprendimai, o Lietuvos ketinimas įsivesti eurą yra klaida?
– Tai taip kvaila, kad net sunku tokį žingsnį suprasti. Vos laivui ėmus skęsti, žmonės į jį šoka. Tai beprotybė! Visiška beprotybė!
Jei negali kontroliuoti valiutos, nekontroliuoji palūkanų normos, nevaldai savo biudžeto ir sutinki tapti didžiosios Vokietijos dalimi, turi priimti ir visas pasekmes.
Graikų pasitraukimas iš euro zonos automatiškai neišspręstų visų jų problemų, bet būtų galima atgaivinti ekonomiką.
Beje, viena labiausiai krizės paveiktų šalių buvo Islandija. Dabar ši šalis atsigavusi, ekonomika vėl auga.
Mat ji galėjo sau leisti priimti lanksčius sprendimus. O Graikija, Portugalija ir Ispanija yra atsidūrusios politiniame ir ekonominiame kalėjime. Mes EP vertinami kaip radikalieji nacionalistai.
Tai ne radikalumas, o normalus normalios šalies piliečio noras demokratiniais procesais valdyti savo šalį, turėti savo vyriausybę, kuri priimtų sprendimus, rūpintųsi savo sienų apsauga, imigracija. Šalis turi būti pajėgi nuspręsti, kas gali atvažiuoti į ją dirbti.
Jungtinė Karalystė visą laiką buvo viena atviriausių pasaulio šalių. Tačiau nebegalime gyventi taip, kaip dabar – atverti durų nekontroliuojamam skaičiui žmonių iš vargingų Rytų Europos šalių. Atmetu požiūrį, kad noras kontroliuoti migracinius procesus yra rasizmas. Jokiu būdu! Tai tik buvimas atsakingam.
– Tad didžiausios ES klaidos – euras ir migracijos politika?
– Vienos iš klaidų, bet euras – didžiausia. Laisvas darbuotojų judėjimas tarp turtingų ir neturtingų ES šalių – taip pat viena pamatinių klaidų.
– Kitą savaitę ES Tarybai pirmininkauti pradės Lietuva. Kokių sprendimų tikitės per ateinančius 6 mėnesius?
– Nieko. Beverčio šlamšto. Pirmininkavimas prasideda liepą, rugpjūtį visi išeina atostogų ir grįžus telieka keturi mėnesiai. Besikeičiančio pirmininkavimo tvarka yra beprasmė.
Tęstinumą turėjo užtikrinti H. Van Rompuy pozicija. Dabar sistema tik gremėzdiškesnė. Žinoma, Lietuvos Vyriausybė atvyks čia į EP, sakys kalbas. Bet tai nieko nereiškia. Patikėkite manimi, juk esu čia 14 metų.
