Jeigu kas nors prieš 20 metų būtų paklausęs kroato arba serbo apie galimybes įstoti į Europos Sąjungą, veikiausiai būtų buvęs išjuoktas arba iškeiktas dėl patyčių.
XX amžiaus devintąjį dešimtmetį buvusios Jugoslavijos šalys išgyveno kruviniausius po Antrojo pasaulinio karo konfliktus Senajame žemyne, kurie davė pasauliui terminą „etninis valymas” ir pražudė 120 tūkst. žmonių, iš kurių 20 tūkst. – vien Kroatijoje, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Matuojant istorijos matais neįtikėtinai greitai, praėjus vos keliolikai metų po paliaubų paskutiniame regioniniame konflikte, Serbija gavo kandidatės į Europos Sąjungos narius statusą. O pirmyn nušuoliavusi Kroatija liepos 1-ąją, kai Lietuva pradėjo pirmininkauti ES, prisijungė prie Europos šeimos.
Atrado muzikos mėgėjai
Per labai trumpą laiką įspūdingai pasikeitė ne tik naujosios ES šalės narės išorė, bet ir jos portretas europiečių galvose.
Padariau eksperimentą: paklausiau poros vyresnio amžiaus žmonių, koks pirmas žodis jiems šauna į galvą išgirdus pavadinimą Zagrebas? Atsakymai sutapo: tas žodis buvo „karas”.
Sostinė per 1991–1995 metų karą nukentėjo palyginti nestipriai. Bet vietos gyventojai prisimena, kad bombos krito ant gatvių, nukentėjo Nacionalinis teatras, vaikų ligoninė. Dabar karo randų sostinės paveiksle nebematyti.
Priešingai nei Rytų Slavonijos regione, kuris ribojasi su Bosnija ir Hercegovina, Serbija ir Vengrija. Norintiems pamatyti karo randus vietos žmonės pataria nuvykti į Vukovarą, kuris buvo beveik visiškai sugriautas per karą, arba Osijeką.
Į Zagrebą jaunimas iš visos Europos jau važiuoja ne tik iš istorinio smalsumo, o pirmiausia į muzikos festivalius.
„Ieškantiems alternatyviosios muzikos Zagrebas gali būti ne mažiau įdomus nei Berlynas”, – sakė turistas, išsitraukęs žemėlapį su skirtingais taškais sužymėtomis kavinėmis, kurias „būtina aplankyti melomanams”.
Dar Zagrebas yra žymus teatrais, meno galerijomis, neogotikine katedra, vieninteliu Europoje Sudužusių santykių muziejumi, spalvingu turgumi miesto centre. Žodžiu, yra ką veikti ir gerai jaustis.
„Nesijaudink, jausiesi kaip namie”, – dar prieš atskrendant rašė kroatė.
Be daugybės skirtumų tarp Lietuvos ir Kroatijos, iš tiesų yra panašumų: pilki daugiabučiai mikrorajonuose, kai kurios komunistinę praeitį menančios autobusų stotys, prekybos taškai, kuriuose galima nusipirkti bandelių su pieniška dešrele viduje. O pajūryje pigiausia išsinuomoti kambarį pas moterėlę – ant namų kabo nuomos skelbimai.
Dar yra stulbinamai panašių žodžių negiminingose kroatų ir lietuvių kalbose, pavyzdžiui, „knyga” yra „knjiga”, taip pat rašomas ir tariamas klausimas „kada?”.
Žais vienoje komandoje
Kroatija į ES įstojo Airijai baigiant ir Lietuvai pradedant pirmininkauti ES Vadovų Tarybai. Dėl to išskirtinė garbė, be Kroatijos ir Europos Sąjungos vadovų, sakyti kalbą stojimo proga surengtoje šventėje teko ir šių šalių prezidentams.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakerėjo tūkstančius susirinkusių pagrindinėje sostinės aikštėje paskaičiusi savo sveikinimo kalbą kroatų kalba.
Minia šaukė ir plojo, kai išgirdo, kad prezidentės pastangos kalbėti kroatiškai neapsiribojo vien tiktai pasisveikinimu.
„Tai istorinė akimirka visiems. Pagaliau kroatai su mumis! Kroatija ir Lietuva – krepšinio šalys, žinančios, koks svarbus kiekvienas komandos narys. Nuo šiandien Europa turi dar vieną stiprų žaidėją. Laimėkime visi kartu!” – ceremonijos dalyvius kroatiškai sveikino D. Grybauskaitė.
Be to, ji padovanojo Kroatijos prezidentui Ivo Josipovičiui krepšinio komandos marškinėlius su 28-uoju numeriu ir užrašu „Viena komanda – viena svajonė”.
Priešininkės krepšinio aikštelėje nuo šiol politiškai žais vienoje komandoje.
Šlubuojanti naujokė
Vis dėlto Kroatijos prisijungimas prie komandos sutiktas dviprasmiškai. Džiaugsmas susipynė su nerimu dėl ateities. Naujokės fiziniai duomenys neįspūdingi: 4,2 mln. gyventojų, plotu šiek tiek mažesnė už Lietuvą. Krepšinio terminais kalbant – įžaidėja, geriausiu atveju gynėja.
Išoriškai ji turi išsivysčiusios šalies požymius: yra modernių autostradų, viešbučių, netrūksta bankomatų, aptarnaujantis personalas – nuo autobusų vairuotojų iki bandelių pardavėjų bent minimaliai kalba angliškai.
Bet vidinių funkcijų indikatoriai stringa: ekonomikos pulsas silpnas. Kroatija yra trečioji ES pagal skurdumą. Nedarbo lygis siekia 20 proc., tarptautinis skolinimosi reitingas sutryptas su žemėmis, sąžinę tamsiu debesiu užgulusi korupcija.
Situacija tokia, jog prieš oficialiai įstojant į ES Kroatijos premjerui Zoranui Milanovičiui teko raminti vokiečius, kad net jei jo šalies ekonomika prasmegs, vis tiek „tai jiems nekainuos nė cento”. Ir pridurti, kad jis neabejoja, jog taip neįvyks.
„Žinoma Kroatija nėra rožių darželis, bet ji tikrai nėra Graikija”, – vokiečių žurnalui „Focus” dėstė Z.Milanovičius.
Nelaidoja pirma laiko
Į Kroatijos stojimo į ES šventę atvykęs Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas ragino nelyginti Kroatijos su kitomis šalimis ir padėti jai žengti europietišku keliu.
„Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į perspektyvą, kuri buvo suteikta 2003-iaisiais Salonikuose, kad visos Balkanų šalys turi teisę būti ES narėmis, jei jos įgyvendina kriterijus”, – „Lietuvos rytui” sakė J. Asselbornas, sutikdamas, kad Kroatija turi problemų, bet reikšdamas paramą ir pasitikėjimą valdžia jas sprendžiant.
Ne visiems šie žodžiai paguodos šaltinis. „Aš turiu du vaikus ir du anūkus. Noriu, kad jiems būtų lengviau susirasti darbo”, – gniaužydama rankas miesto aikštėje prieš prasidedant šventei dėstė Zagrebe gyvenanti ponia Ana šiek tiek primiršta vokiečių kalba, kuria kalbančių kroatų tarp jos kartos žmonių yra daugiau nei mokančių anglų kalbą.
Už kelių metrų su savo komanda stovėjo kroatė europarlamentarė Ruža Tomašič. Nedidelės dešiniosios pakraipos Kroatijos teisių partijos politikei buvo įteiktas kvietimas dalyvauti šventėje kartu su oficialiais svečiais.
Bet ji atsisakė ir nepraleido progos įgelti valdžioje esantiems socialdemokratams, pareikšdama abejojanti jų kompetencija spręsti problemas.
Europarlamentarė, žvelgdama į situaciją savo gimtojoje šalyje ir problemas ES, nemato, ko džiaugtis ir švęsti.
„Tai nėra euroskepticizmas, tai eurorealizmas. Mes jungiamės prie ES, kai ji irgi turi problemų. Turime būti realistai – bus gerai tik tada, jei padarysime, kad būtų gerai. Jeigu mes darysime, kad tai veiktų, tai ir veiks. Niekas mums nieko neduos”, – „Lietuvos rytui” sakė europarlamentarė, atstovaujanti šaliai, kurioje, naujausiais nuomonių apklausų duomenimis, ES narystei tepritaria 45 proc. žmonių.
Krizės visa jėga krečiamoje šalyje lengviausiai pastebimų entuziazmo įstojus į ES ženklų buvo galima rasti prekybininkų reklamose. ES įstojimo proga prekybos centrai „Lidl” pasipuošė Kroatiją narystės Bendrijoje proga sveikinančiomis reklamomis ir nuolaidų akcijomis.
Džiūgavo jaunimas
„Esu laiminga, kad Kroatija įstojo į ES. Tai labai gerai mums, studentams, nes galėsime išvykti studijuoti į užsienį. Kas dar gero? Nežinau, aš nesu labai informuota apie ES”, – skėsčiodama rankomis dėstė 21 metų Petra iš Zagrebo.
Šalyje, kur jaunimo nedarbas, Eurostato duomenimis, siekia 52 proc., tai yra daugiau nei du kartus didesnis nei Lietuvoje, apie emigraciją svarsto ne vienas. Socialiniame tinkle „Facebook” sukurta grupė „Mladi napustimo Hrvatsku” („Jaunime, palik Kroatiją”) per trumpą laiką surinko beveik 59 tūkst. gerbėjų.
„Kroatijoje turime nepotizmo – naudojimosi tarnybine padėtimi siekiant proteguoti giminaičius problemą. Jei neturi ryšių, labai sunku susirasti darbą. Buvau geriausias studentas grupėje, bet Zagrebe negalėjau rasti darbo, todėl persikėliau į kaimą ir dabar metus dirbsiu savanoriu už atlyginimą, kuris yra maždaug 200 eurų”, – pasakojo vienas jaunas archeologas, kurio patirtis veda gelminių šalies problemų link.
Korupcijos šmėkla
Apie tai, apie ką diplomatai korektiškai užsimena kaip apie dar neišspręstas šalies problemas, atvirą ir griežtai kritišką nuomonę turi Adrijos viešosios politikos instituto įkūrėja ir pirmininkė Natasha Srdoc. „The Washington Times” ją yra pristatęs kaip Kroatijos Geležinę ledi. Zagrebo politikams ji yra svarbiausia priešininkė.
Užtat jos balsas girdimas nuo Naujosios Zelandijos iki Europos ir JAV. Interviu „Lietuvos rytui” idėjų kalvės įkūrėja davė per „Skype”, nes tuo metu, kai šalis šventė įstojimą į Europos Sąjungą, ji Vašingtone dalyvavo konferencijoje apie korupciją Balkanuose.
N.Srdoc yra Kroatijos balsas, kuris atvirai kalba apie politiniame lygmenyje įsišaknijusią korupciją, teisės viršenybės trūkumą, pinigų plovimą.
Buvęs premjeras Ivo Sanaderis ir finansų ministras Ivanas Šukeris ją yra išvadinę valstybės prieše. Beje, pats I. Sanaderas nuteistas kalėti 10 metų už korupciją.
Bet kai kalbama apie korupciją, N. Srdoc neišskiria nė vienos politinės jėgos – tiek dešinieji, tiek kairieji, jos teigimu, yra vienodai susitepę.
Arši valdžios kritikė abejoja, kad be tiesioginės Vakarų pagalbos šalyje įmanoma išardyti korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia tinklą, kurio užuomazgos siekia praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį.
Privatizacijos labirintai
Kaip pavyzdį ji paminėjo pirmojo atkurtos nepriklausomos Kroatijos autoritarinio šalies vadovo Franjo Tudžmano vykdytą privatizacijos procesą.
Tuomet nepotizmas buvo pasiekęs tokį lygį, kad prezidentas viešai buvo pareiškęs, jog Kroatijos turtas turėtų priklausyti dviem šimtams šeimų.
„Korumpuota privatizacija tęsiama. Turime situaciją, kai daugiau nei per 20 metų į tai buvo įtrauktos besikeičiančios politinės jėgos. Tol, kol jos valdžioje, niekas negali būti padaryta”, – sakė N. Srdoc.
Vašingtone įsikūrusios su pinigų plovimu kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Global Financial Integrity” duomenimis, per 2001–2010 metus Kroatija dėl nusikalstamos veiklos, korupcijos ir mokesčių vengimo neteko 11,4 mln. eurų.
Į šią problemą Adrijos viešosios politikos institutas atkreipė dėmesį atvirame laiške Vokietijos kanclerei Angelai Merkel.
„Ir jeigu žvelgtume į ekonominę situaciją – nepakankamai surenkama pinigų iš mokesčių, neateina naujų investuotojų, didelis nedarbas, penkeri metai trunka recesija, dėl didžiulės korupcijos nukraujuoja iždas, antra vertus, turime didžiulių socialinių išlaidų”, – šalies portretą piešė N. Srdoc.
Idėjų kalvės steigėja nesistebi, kodėl Kroatijos nesirenka investuotojai: pridėtinės vertės mokestis – 25 proc., ribinis pajamų mokestis – 40 proc., pelno mokesčio tarifas – 20 proc.
„Investuotojams sunku apsispręsti ką nors pradėti Kroatijoje, turint mintyje besikeičiančius įstatymus ir tvyrančią neužtikrintą būseną, nežinant, kiek galiausiai viskas kainuos, kai turėsi gauti visus leidimus.
Bet visas problemas Kroatijoje galima kildinti iš teisės viršenybės trūkumo, neegzistuojančios nepriklausomos teisėtvarkos ir labai silpno nuosavybės teisių gynimo”, – aiškino N. Srdoc.
Permainas stabdo baimė
Tai kodėl žmonės neišeina į gatves protestuoti? Valdžios kritikė sako, kad protestų yra, bet jie nedideli. O masės nesusirenka, nes žmonės praradę viltį.
„Didelis procentas žmonių arba jų giminaičių dirba valstybės įstaigose ir bijo prarasti darbą”, – įsitikinusi valdžios kritikė.
„Kai matai nuostabią Kroatijos gamtą, galvoji, kad šalis turėtų būti daug labiau pažengusi, bet esame toli nuo demokratiškos, normalios visuomenės, kuri turėtų būti pagrįsta teisės viršenybės principais”, – pridūrė N. Srdoc.
Adrijos viešosios politikos instituto įkūrėja mano, kad situacija galėtų pasikeisti tik tokiu atveju, jei į Kroatijos teismus ir prokuratūras atvyktų pagalbininkų iš stiprios demokratijos šalių, kurie padėtų sukurti nepriklausomos teisėtvarkos tradicijas.
Milijonas nesančių balsų
Skaitant kai kuriuos probleminius punktus, įvardytus idėjų kalvės laiške A.Merkel, sunku patikėti, kad tokie dalykai įmanomi Europoje, bent jau demokratiškoje jos dalyje. Pavyzdžiui, yra pateikiami pavyzdžiai apie milijoną nelegalių balsų.
„Kroatijos administracijos ministras Arsenas Baukas galiausiai 2012 metų gegužę pripažino, kad jo šalyje, turinčioje 4,2 mln. gyventojų, per 2011 metų gruodžio parlamento rinkimus balsavimo sąraše buvo „milijonu balsuotojų daugiau”. Šie nelegalūs balsai galėjo nulemti, kas pateks į 70 vietų 151 vietos parlamente”, – rašoma laiške.
Ir dar priduriama, kad tokiu pat principu įvyko ES referendumas. Jeigu šalis nebus prispausta susitvarkyti, taip vyks ir Europos Parlamento rinkimai kitąmet.
Prezidentas – optimistas
Bet Kroatijos prezidentas nenusimena. Socialdemokratas, teisės ir muzikos profesorius I. Josipovičius rinkimus laimėjo 2010-aisiais žadėdamas šalį atvesti į ES ir pažaboti korupciją.
Pirmąjį pažadą prezidentas įgyvendino. Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui” šalies vadovas paaiškino, kokių tolesnių veiksmų ketina imtis.
– Šiandien yra liepos 3-ioji (tada vyko pokalbis. – Red.), trečia diena, kai Kroatija – Europos Sąjungoje. Ar jau jaučiate pokyčius?
– Pirmiausia manau, kad niekas aiškiai matomai tik per tris dienas nepasikeitė, bet didžiuojamės ir jaučiame tam tikrą naujo optimizmo formą.
Tai labai svarbu. Tai yra tiesioginis mūsų narystės efektas.
– Ar Kroatija sieks įsivesti eurą? Ar tam Kroatijoje reikės referendumo?
– Taip, tai yra dalis mūsų susitarimo su ES. Deja, mes dar neįvykdome reikalavimų ir yra tam tikrų prognozių, kad mums tam reikės 3–5 metų.
Mes jau gyvename su euru, nes jeigu paklausite, kokia yra jūsų buto kaina, visi atsakys, kiek tai kainuoja eurais. Daugiau nei 80 proc. mūsų santaupų yra eurais, o ne nacionaline valiuta.
Tad nieko išskirtinio neatsitiks prisijungus prie euro. Referendumo įsivesti eurui neprireiks. Užteks apsispręsti parlamente.
– Eurą krečia krizė, gal galėtumėte paaiškinti savo optimizmą euro atžvilgiu?
– Yra mitų, kad galima gauti naudos virtualiai keičiant valiutos keitimo kursus. Tai nėra tiesa. Jeigu tavo ekonomika yra silpna, ji liks silpna, nepaisant valiutos kurso keitimo.
Mes matome eurą kaip įrankį būti įtraukti į globalią rinką.
– Siekiant tapti euro nare Kroatijai reikia pagerinti ekonominę padėtį. Jūsų premjerui netgi teko tikinti vokiečius, kad jei šalis žlugs, Kroatijos prisijungimas prie ES jiems nekainuos nė cento. Ką darysite, kad išvengtumėte blogiausio scenarijaus?
– Nėra priežasčių, kodėl Kroatija turėtų žlugti, mūsų ekonomika labai toli nuo žlugimo.
Optimistiškai tikiu, kad mūsų šalis gali tai padaryti nepaisant sunkumų. Svarbiausias dalykas, kurį Kroatija turi daryti, kad išvengtų scenarijaus, kuris nėra palankus mums, – pritraukti naujų investuotojų, sukurti naujų darbo vietų.
Tai įmanoma. Yra daug užsienio investuotojų, norinčių investuoti Kroatijoje. Daugelis jų sėdėjo būtent toje pačioje vietoje kaip ir jūs.
– Tikite, kad Kroatija yra patraukli vieta užsienio investicijoms?
– Taip, bet yra silpnųjų vietų. Per daug administracijos, anksčiau buvo korupcijos. Žiūrėsime, kaip reikalai klostosi toliau, nors šiuo metu prasidėjo labai svarbi kova su korupcija.
Korupcija buvo didelė problema, bet dabar turime svarbių atvejų – buvusio premjero ir kelių ministrų procesai teismuose. Įvyko didelių pokyčių žmonių galvose, žmonės nebenori ilgiau toleruoti korupcijos.
– Kalbant apie praeitį, prašymai išduoti kai kuriuos kroatus, kurie tėvynėje matomi kaip karo didvyriai, Jungtinių Tautų karo tribunolui sulaukė prieštaringų vertinimų šalyje. Kaip vertinate procesą?
– Mes turime išmanyti istoriją. Buvo gynybinis karas.
Turime sutikti, kad buvo karo nusikaltimų ir iš mūsų pusės. Bet kuris asmuo, kuris padarė karo nusikaltimą, turi būti persekiojamas baudžiamąja tvarka.
– Ko Kroatija tikisi iš Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai?
– Tikiu, kad Lietuva yra pasirengusi pirmininkauti ir padarys gerą darbą. Kad mes dirbsime kartu, surasime ekonominės krizės sprendimus.
J. Tito gimtasis namas – lyg mažas Grūto parkas
Sunkmečio išvarginti Kroatijos gyventojai dar su atodūsiu prisimena komunizmo laikus. Ilgesio Jugoslavijos laikams mastas ypač matyti per diktatoriaus Josipo Brozo-Tito oficialų gimtadienį gegužės 25 dieną.
Anot spaudos, tądien šiemet į jo gimtąjį kaimą Šiaurės Kroatijoje – Kumrovecą suvažiavo tūkstančiai jo gerbėjų. Kas jie tokie ir iš kur tas ilgesys Jugoslavijos laikams?
„Tai žmonės, kurie po J.Tito mirties buvo jauni ir kurių gyvenimo lygis prieš žlungant komunizmui buvo aukštesnis nei dabar. Kroatai niekada neturėjo normalios rinkos ekonomikos, jie po komunizmo perėjo tiesiai į kriminalinį kapitalizmą su korumpuota privatizacija, išplitusia korupcija. Jie nėra patyrę, ką reiškia gyventi normalioje visuomenėje, kuri būtų pagrįsta teisės viršenybe ir nuosavybės teisių apsauga”, – aiškino N. Srdoc.
Praėjus kelioms dienoms, kai šalis įstojo į ES, žaliuojančių kalvų apsuptoje buvusio diktatoriaus gimtinėje vaikštinėjo tik pavieniai lankytojai ir vietos gyventojai. Dabar ten įsikūręs muziejus, panašus į mišinį to, kas išeitų sudėjus lietuvišką Grūto parką ir Rumšiškių muziejų. Tik mastas nepalyginti mažesnis.
Didžiausia muziejumi paversto kaimo atrakcija yra namas, kuriame gimė buvęs diktatorius. Greta – etnografinės trobos, į kurias galima užeiti ir pasižiūrėti, kaip tuomet gyveno ką tik šeimą sukūręs jaunimas, kaip atrodė amatininkų dirbtuvės.
J.Tito gimtasis kaimas atrakcija tapo dar diktatoriui esant gyvam. Muziejus duris atvėrė 1953-iaisiais.
Tada ten buvo nutiestas vienas moderniausių kelių Jugoslavijoje – asfaltuotas, o tai tuomet buvo retenybė. Iki tol ta vieta, pasislėpusi tarp žaliuojančių kalvų, buvo užkampis.
Vietos gyventojai už tai, kad atiduotų savo senas trobas kuriamam etnografiniam muziejui, gavo naujus namus, kurie buvo pastatyti greta. Nedidelė gyvenvietė toje vietoje egzistuoja iki šiol.
