Vien per liepos mėnesį Lietuvos atstovai Briuselyje pirmininkavo vidutiniškai 14 susitikimų per dieną. Vilniuje per praėjusias savaites surengtos penkios įvairių sričių neformalios ES ministrų tarybos. Apibendrindamas liepą nuveiktus darbus, Lietuvos nuolatinis atstovas prie ES, ambasadorius Raimundas Karoblis pirmąjį pirmininkavimo mėnesį vertina puikiai. Tačiau prisipažįsta, kad ir rugpjūtį, kuris įprastai Briuselyje skirtas atostogoms, pailsėti nepavyks. Mat darbo reikalauja ne tik užsibrėžti tikslai, bet ir siurprizai, kurių iškyla daugiau nei tikėtasi.
– Ambasadoriau, jau mėnuo kaip Lietuva pirmininkauja ES Tarybai. Ar darbai vyksta sklandžiai, o gal iššūkių daugiau, nei tikėtasi?
– Pagrindinis mūsų tikslas buvo kuo greičiau pradėti pirmininkavimo programą. Ką galėjome, tą iš karto perėmėme iš airių, kad darbus galėtume tęsti be atokvėpio ir ruoštis greitesnėms bei efektyvesnėms rudens deryboms. Tą ir padarėme, ir rezultatai tikrai neblogi. Jau sukurtos geros sąlygos deryboms dėl Sanglaudos paketo judėti į priekį.
Galiu daryti išvadą, kad liepos iššūkiams buvome pasiruošę gerai ir per rugpjūčio mėnesį šį tą pakoregavę, patikslinę taktikas ir strategijas rudenį pajudėsime užsibrėžtų tikslų link. Pagrindinis jų – kad būtų laiku pradėtas įgyvendinti 2014–2020 metų biudžetas.
Kita vertus, buvo ir siurprizų, tad ne viskas klostėsi, kaip prognozavome. Kilo naujų klausimų, kurių gal ir nelabai norėjome. Nuo pat pirmos mūsų pirmininkavimo dienos reikėjo dirbti su vadinamuoju JAV šnipinėjimo skandalu. Vėliau – „Hezbollah“ karinio sparno įtraukimas į tarptautinio terorizmo sąrašus.
Dabar tenka imtis planuojamų naujų Rusijos muitinės procedūrų klausimo. Jos tikrai gali paveikti vežėjus, tad šiuo klausimu taip pat intensyviai dirbame.
– Jau yra buvę, kad trečiųjų šalių problemos nutraukia ir ES pareigūnų atostogas. Ar, be Rusijos klausimo, nauju galvos skausmu netampa nerimstantys neramumai Egipte?
– Be abejo, nerimo šie klausimai kelia. Nors pirmininkaujanti šalis nėra tiesiogiai atsakinga už užsienio politiką, tačiau privalome sekti ir šiuos klausimus. Be to, įtampos trečiosiose šalyse gali sukelti ir kitų problemų, pavyzdžiui, migraciją ar humanitarinės pagalbos poreikį.
Kita vertus, mūsų pajėgumai paskirstyti proporcingai. Tad jei padidėtų pabėgėlių skaičius iš Sirijos ar Egipto, dėl to nenukentėtų kiti mūsų darbotvarkės klausimai, pavyzdžiui, derybos dėl bankų sąjungos.
Viešojoje erdvėje kai kurie mūsų pasiekimai arba problemos gali nublankti prieš problemas trečiosiose šalyse, bet mes dirbsime savo darbą ir juos, nepaisant visko, turėsime atlikti.
– Šiuo metu Briuselyje – atostogų metas. Ar būtent Lietuvos diplomatai dabar turi dirbti budinčiu režimu ir, atsitikus kam nors netikėto, skambinti kolegoms, šaukti neeilinius susitikimus?
– Taip, tokie scenarijai galimi ir jei, pavyzdžiui, reikėtų organizuoti neeilinę užsienio reikalų tarybą, vyriausioji ES įgaliotinė užsienio reikalams Catherine Ashton to negalėtų padaryti be pirmininkaujančios šalies pagalbos.
Mano kolegos ambasadoriai per 24, vėliausiai – per 48 valandas turėtų suvažiuoti į Briuselį ir dalyvauti posėdyje.
Tokių atvejų jau yra buvę, pavyzdžiui, 2008 m. Gruzijos Rusijos karo metu. Pirmininkaujant čekams sausio mėnesį prasidėjo Ukrainos Rusijos dujų krizė. Epidemijų, potvynių klausimai taip pat sukelia krizines situacijas, kai nedelsiant sukviečiamos tarybos ir vis turi grįžti iš atostogų.
– Antrąjį pusmetį pirmininkaujanti šalis realiam darbui turi keturis su puse mėnesio. Rugpjūtį darbų tempą sulėtina vasaros atostogos, gruodį – šventinės nuotaikos. Matydami tiek netikėtai kylančių naujų problemų, ar manote, kad realu pasiekti užsibrėžtus tikslus?
– Mūsų darbų pagreitis yra labai geras, tikimės jį išlaikyti ir rugsėjo mėnesį. Jau dabar matome, kad pirmos rugsėjo savaitės bus labai užimtos. O kaip toliau bus, kiek tų uždavinių įveiksime, priklausys ne tik nuo mūsų, bet ir nuo kitų institucijų, pirmiausia, nuo Europos Parlamento ir Komisijos.
– Kokiu pažymiu įvertintumėte pirmąjį pirmininkavimo mėnesį?
– Tai mano paties komanda, tad nėra lengva vertinti, tačiau dirbančius žmones tikrai vertinčiau tarp devynių ir dešimties.
