Gibraltaras – Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija Pirėnų pusiasalyje, užimanti vos 6,8 kvadratinio kilometro.
Šiaurėje jis ribojasi su Ispanija, o pietuose – su Viduržemio jūra ir Atlanto vandenynu, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai", remdamasis „Reuters”, AP ir BBC.
Vienintelis būdas sausuma patekti į šią švelnaus klimato, vos 29 tūkstančius gyventojų turinčią teritoriją – tik per Ispaniją.
Bet situacija pasienyje pastarosiomis savaitėmis virto tikrų tikriausia kankyne.
Mat ispanų muitininkai flegmatiškai tikrina visus į teritoriją įvažiuojančius ir iš jos išvažiuojančius automobilius dėl kontrabandos, versdami eilėse laukti ir turistus, ir į darbą skubančius žmones.
Tai Ispanijos kerštas už tai, kad Gibraltaras liepos mėnesį bendruose vandenyse aplink savo krantus iš betoninių blokų pastatė dirbtinį rifą.
Šitaip britų autonomija ginasi ispanų žvejų laivelių, dėl kurių su Madridu konfliktavo pastaruosius kelerius metus.
Naujasis povandeninis užtvaras išprovokavo karštą diplomatinį Ispanijos ir Jungtinės Karalystės konfliktą. Įtampa dėl Gibraltaro jau seniai nebuvo tokia didelė.
Prisiminė ispanų diktatorių
„Neprisimenu nieko panašaus – kad tvyrotų tokia įtampa, kad būtų mėtomasi tokiais aršiais pareiškimais”, – stebėjosi Bruno Callaghanas, draudimo kompanijos Gibraltare savininkas.
„Aplinkui – vien nepasitikėjimas. Jie atsuko laikrodį 50 metų atgal”, – pridūrė verslininkas, šiandieninę ispanų retoriką lygindamas su Francisco Franco režimu.
1969 metais Ispanijos diktatorius uždarė sieną su britų teritorija. Sausuma patekti į Gibraltarą nebuvo leidžiama iki 1985 metų.
Iš Madrido sklindantys pareiškimai skamba išties kategoriškai. Tarsi pamiršusi, kad pati yra prisistačiusi panašių rifų, Ispanija Gibraltaro povandeninę kliūtį pavadino ekologine katastrofa.
Pietų Europos valstybė pagrasino griežtu atsaku – į Gibraltarą vykstantiems turistams įvesti 50 eurų mokestį, apriboti oro erdvę ir pradėti blokuoti sėkmingą laivų degalų pildymo verslą.
Dėl visų šių pareiškimų Gibraltaro vyriausiasis ministras Fabianas Picardo didžiąją kaimynę netgi palygino su totalitarine Šiaurės Korėja.
„Esame atsidūrę naujame santykių etape, kuriame Ispanija nepalieka sau vietos dialogui”, – pažymėjo F.Picardo.
Neleis spausti gyventojų
Į ispanų bauginimus reagavo ir Jungtinė Karalystė, kuri tvarko Gibraltaro užsienio reikalus ir rūpinasi teritorijos gynyba.
Londonas kreipėsi pagalbos į Europos Komisiją, o Briuselis pažadėjo atsiųsti į Gibraltarą stebėtojų komandą ir įvertinti, ar ispanai išties vilkina eismą pasienyje.
„Jungtinė Karalystė ir Ispanija svarbios viena kitai.
Mes esame NATO sąjungininkės, svarbios prekybos partnerės, o milijonai britų kasmet keliauja į Ispaniją.
Tačiau mūsų gera draugystė su Ispanija nereiškia, kad leisime grasinti Gibraltaro žmonėms ir juos spausti”, – pareiškė britų Europos reikalų ministras Davidas Lidingtonas.
Diplomatinį ginčą dar labiau paaštrino nesėkmingas sutapimas. Pirmadienį prie Gibraltaro krantų (čia įsteigta Jungtinės Karalystės karinė bazė. – Red.) atplaukė britų karo laivai dalyvauti pratybose Viduržemio jūroje.
Kai kurios Ispanijos žiniasklaidos priemonės pasinaudojo proga ir apkaltino britus provokacija.
Neva Londonas, pasiųsdamas laivus į Gibraltarą, nori pasityčioti iš Madrido.
Blizgesys šalia skurdo
Ispanijos kalbos ir veiksmai Gibraltaro gyventojus iš tiesų privertė išsigąsti. Ir ne tik juos. Baugu ir kaimynystėje gyvenantiems ispanams.
Mat smulkiųjų vietos verslininkų piniginės storis priklauso nuo klientų iš Gibraltaro.
Taip pat – ir į jį vykstančių turistų.
„Kai tik padidėja įtampa, tai iškart atsiliepia verslui.
Žmonės iš Gibraltaro nenori kirsti sienos, investuoti Ispanijoje ar čia apsipirkti”, – apgailestavo kaimyninio La Linėjos miesto merė Gemma Araujo.
Nervinasi ir Gibraltare dirbantys ispanai – jie nenori dėl Madrido politikos prarasti gero darbo.
Turtingame žemės lopinėlyje, dar vadinamame tiesiog Uola, ispanai stato namus ir dirba kituose sektoriuose, liudijančiuose klestinčią Gibraltaro ekonomiką.
Turistai plūste plūsta. Vien pernai pasimėgauti šiltu klimatu, pažiūrėti į retas beždžiones ir pasilinksminti tradicinėse angliškose alinėse atvyko apie 11 milijonų žmonių.
Laivai rikiuojasi į netrumpas eiles laukdami, kol uoste bus papildytos jų degalų atsargos.
O vienas iš dešimties Jungtinės Karalystės automobilių yra draustas Gibraltare registruotoje įmonėje.
Svarbi šios britiškumu alsuojančios teritorijos ekonomikos dalis – ir internetiniai azartiniai žaidimai.
Gibraltaro ūkis apskritai stabiliai auga jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio.
Šiandien autonomijos biudžetas perteklinis, tad ji sau leidžia mokėti už absoliučiai visų jaunuolių, kurie įstoja į universitetus Jungtinėje Karalystėje, mokslą.
Nedarbo lygis Gibraltare šiuo metu siekia vos 3 procentus. Palyginti su Pietų Ispanijos miestais, kontrastas – milžiniškas. Ten darbo neturi net iki 40 proc. gyventojų.
Kontrabanda – nenumarinta
Vis dėlto ispanai apie Gibraltaro gerovę kalba ne tik pavydžiai – jie turi savo versiją.
Ispanijoje skundžiamasi, jog britų savivalda atlaidžiai žiūri į pinigų plovimą, kontrabandą ir mokesčių vengimą.
Gibraltaras neneigia tokių problemų turėjęs, bet tvirtina, kad jos jau išspręstos.
Madridui taip neatrodo. Skelbiama, kad pernai muitininkai konfiskavo 139 mln. nelegalių cigarečių, kurias bandyta įvežti į Ispaniją.
Gibraltare netaikomas pridėtinės vertės mokestis, todėl rūkalai čia 60 proc. pigesni nei Ispanijoje. Panašiai nukainotas ir alkoholis bei parfumerija.
Vos įvažiavus į Gibraltarą tiesiog ispanų muitininkams po nosimi stovi mažas kioskas, kur parduodami blokai cigarečių.
Prie prekybvietės nuolat driekiasi eilės, kai kurie pirkėjai čia ateina kasdien.
Jie čia pat praplėšia įsigytus blokus ir išslapsto cigarečių pakelius kišenėse ir rankinukuose.
„Visiems mums reikia valgyti”, – nukirto viena jauna moteris, slėpdama cigaretes kūdikio vežimėlyje.
Vėliau ji nusistūmė vežimėlį į Ispaniją.
Nuo kiekvieno kitapus sienos parduoto pakelio į moters kišenę nubyrės du papildomi eurai.
Įtampa palietė futbolą
Gibraltaras – jautrus klausimas Ispanijai, kuri norėtų atgauti prarastą teritoriją.
Pastaroji Britų imperijai buvo perleista 1713 m. pagal vieną Utrechto taikos sutarčių.
Šiomis sutartimis buvo baigtas karas tarp įvairių Europos valstybių dėl Ispanijos sosto paveldėjimo, taip pat subalansuotos šalių galios.
Suprasdama, kad Gibraltaro reikalas ispanams opus, Jungtinė Karalystė stengiasi neaitrinti žaizdos.
Britų karališkoji šeima vengia čia lankytis po to, kai princas Charlesas ir princesė Diana ant Uolos praleido dalį savo medaus mėnesio ir taip tiesiog įsiutino Madridą.
O kai gegužės mėnesį Gibraltaras buvo priimtas į Europos futbolo asociacijų sąjungą (UEFA), buvo iškelta sąlyga, kad ispanai ir gibraltariečiai niekada nerungtyniautų vieni su kitais.
„Tokios priemonės tiesiog pribloškia.
Jų paprastai imamasi tada, kai tarp šalių tvyro karinė įtampa”, – gūžčiojo pečiais Gibraltaro futbolo komandos patikėtinis UEFA Dennisas Beiso.
Tiesa, 2001 metais Tony Blairo vyriausybė buvo pasiūliusi Ispanijai dalintis Gibraltaro suverenumą.
Šiuo klausimu teritorijoje buvo surengtas referendumas, bet 99 proc. Gibraltaro gyventojų pareiškė norį likti Jungtinės Karalystės dalimi.
Po referendumo britų valdžia reikalauja, kad ispanai gerbtų gibraltariečių pasirinkimą.
Tačiau Ispanijos ir Jungtinės Karalystės nesutarimus skatina ir pati Utrechto sutartis. Juk lotynų kalba parašytame XVIII amžiaus pradžios dokumente, žinoma, nėra susitarimo dėl oro erdvės naudojimo.
Konfliktas paaštrėjo po rinkimų
Analitikų nuomone, dėl pastarojo Ispanijos ir Jungtinės Karalystės santykių pablogėjimo kaltas ne tik dirbtinis rifas. Esą jis gali būti tik pretekstas kurstyti nesantaiką.
O dvišalė įtampa šiuo metu naudinga tiek valdžioje esantiems ispanų, tiek britų politikams.
Pirmuoju atveju – Ispanijos premjerui Mariano Rajoy, kurio Liaudies partija murdosi korupcijos skandale.
Kaip tikina ispanų opozicija, Gibraltaro problema tyčia aštrinama, kad būtų atitrauktas rinkėjų dėmesys nuo su M.Rajoy siejamų aferų.
Regis, taškų iš konflikto užsidirba ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas.
Tarti griežtesnį žodį britų konservatoriui – pats laikas.
Jam reikia susigrąžinti pasitikėjimą tų rinkėjų, kurie linksta į radikalesnę dešiniųjų jėgą – euroskeptišką Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partiją (UKIP).
Tačiau situacija ne visada buvo tokia.
Ispaniją 2004–2011 metais valdę socialistai atlaidžiau žvelgė į Gibraltarą ir net pirmą kartą leido lėktuvams leistis šios teritorijos oro uoste.
Beje, Gibraltaras toks mažas, kad oro uosto kilimo ir leidimosi takas kerta pagrindinę miesto gatvę.
Eismas joje keletą kartų per dieną sustabdomas, kad galėtų nusileisti lėktuvai.
Bet, apžvalgininkų nuomone, po 2011 metų rinkimų, kai į valdžią Ispanijoje atėjo centro dešiniųjų Liaudies partija, o Gibraltare – griežtosios linijos socialdemokratai, naujas konfliktas dėl Uolos tapo neišvengiamas.
„Gibraltaras provokuoja ispanus, o ispanai atsiduoda pykčiui iš širdies”, – abiejų pusių santykius vertino politikos mokslų žinovas, buvęs Ispanijos ambasadorius Vašingtone Julianas Santamaria.
Aktyvistai ragina skųstis
Paūmėjusių politinių rietenų akivaizdoje sukruto ir Gibraltaro gyventojai.
Pavyzdžiui, buvęs boksininkas Kaelanas Joyce’as pilietinę agitaciją vykdo savo paskyroje interneto mikrodienoraštyje „Twitter”.
Šimtus sekėjų turintis 30-metis aktyvistas čia reguliariai skelbia nusiskundimus apie, jo manymu, nelegaliai ispanų vykdomą žvejybą prie Gibraltaro.
K.Joyce’as, kuris pats yra patyręs žvejys, reiškia nusivylimą, kad bet kokius Gibraltaro policijos įspėjimus ispanai paprasčiausiai ignoruoja.
„Bandau šviesti žmones, o ispanų vyriausybė skleidžia propagandą, nukreiptą prieš Gibraltarą.
Jie turi daug daugiau turtų nei mes”, – aiškina K.Joyce’as, kurio močiutė kilusi iš Ispanijos.
26 metų Garethas Gingellis, kurio močiutė – taip pat ispanė, irgi dirba Gibraltaro labui.
Jo vadovaujamos ne pelno organizacijos „Gibraltaro gynėjai” („Defenders of Gibraltar”) nariai dalija atsišaukimus prie sienos lūkuriuojantiems turistams. Jaunuoliai ragina juos skųstis ES institucijoms.
„Anksčiau žmonės bijodavo kalbėti.
Bet jeigu kas nors negerai, mes turime prabilti. Būkime drąsūs”, – ragino G.Gingellis.
