Besišlapinantis Briuselio berniukas – belgiško humoro atspindys. Tai ne dažniausiai įamžinamas miesto simbolis, bet labiausiai nuvilianti turistų traukos vieta visoje Europoje.
Kad ir kas būtų kalbama, legendinis berniukas jau kelis šimtus metų šlapinasi pačioje miesto širdyje. O šį savaitgalį jis tai daro aprengtas Lietuvos rinktinės apranga. Ir tai nebus unikalu.
Besišlapinantis Briuselio berniukas sukaupęs tokią apdarų kolekciją, kad dvejus su puse metų kasdien galėtų puoštis nauju kostiumu. Pirmieji drabužiai jam padovanoti dar XVIII a., o šiandien 909-ąjį kostiumą jam įteikė Lietuva.
Tiesa, lietuvišką tautinį kostiumą jis jau turi, tad pirmininkavimo ES Tarybai proga garsiausiam Belgijos sostinės simboliui nuspręstą padovanoti krepšinio aprangą.
Siuvo nematytam berniukui
Miniatiūrinius vienuoliktu numeriu pažymėtus marškinėlius, šortus, batus bei kepuraitę Briuselio miestui užsakė Lietuvos savivaldybės.
„Sumanėme pasiūti ne tik drabužius, bet ir pritvirtinti krepšinio lanką, į kurį pataikytų fontano vandens srovė.
Reikėjo pasukti galvą, kaip visą šią konstrukciją pritvirtinti nesugadinus pjedestalo. Tačiau mums pavyko”, – džiaugėsi už idėjos įgyvendinimą atsakinga Kauno miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių ir protokolo skyriaus vyriausioji specialistė Vyginta Poderytė-Martinkienė.
Ne ką mažesnis iššūkis teko ir krepšininko uniformą turėjusiai pasiūti kaunietei siuvėjai Audronei Binkevičienei.
Moteris Briuselyje dar nėra buvusi, tad garsųjį savo klientą galėjo apžiūrėti tik nuotraukose. Iš Briuselio gavusi tikslius skulptūros matmenis kaunietė per savaitę turėjo pasiūti drabužius, kuriais šį savaitgalį buvo aprengtas besišlapinantis berniukas.
Daugelis klysta manydami, kad fontano statulėlei tinka vaikiško dydžio drabužiai. Iš tiesų 55,5 cm aukščio ir 17 kg svorio vaikis yra gana raumeningas. Be to, siuvėja privalėjo atsižvelgti ir į jo stovėjimo pozą.
„Jeigu ne mažas ūgis, statulėlę būtų galima palyginti su ketverių metų berniuku. Tačiau jo kojos, rankos sudėtos skirtingai.
Kai kostiumas buvo baigtas, jis atrodė visiškai šleivas kreivas. Tačiau visas siūles dariau labai kruopščiai, juk ne kasdien gauni tokių užsakymų. Buvo labai įdomu”, – „Lietuvos rytui” pasakojo A.Binkevičienė.
Griežtas aprangos kodas
Panorus padovanoti krepšininko aprangą, keletą mėnesių šį pasiūlymą svarstė speciali Briuselio miesto komisija. Ji atidžiai vertina ne tik kostiumų idėjas, bet ir pačius dovanotojus.
„Mėginame apsisaugoti nuo per didelio dovanotojų skaičiaus, tad sukūrėme aiškias taisykles, pagal kurias kostiumus berniukui gali dovanoti šalys, asociacijos, švietimo įstaigos, bet ne pavieniai asmenys. Be to, nepriimame drabužių su politine, komercine ar religine simbolika”, – pasakojo Briuselio muziejaus darbuotoja Catherine Gauthier.
Atitikus šias sąlygas ir gavus komisijos sutikimą, naujieji berniuko drabužėliai Briuselio merijos atstovui įteikiami oficialios ceremonijos metu. Tą pačią dieną besišlapinantis berniukas puošiamas naujuoju apdaru, o vakarop kostiumas grįžta į miesto muziejaus saugyklas.
Beje, garbė rytais aprengti, o vakarop nurengi garsųjį miesto simbolį tenka ne kiekvienam. Pastaruosius kelerius metus tai daro speciali statulos aprengėja.
„Tai gana akrobatinė užduotis, mat reikia perlipti fontaną saugančią metalinę tvorelę, statulą aprengti užsilipus ant kopėčių.
Be to, berniukas pritvirtintas prie pjedestalo, neįmanoma pajudinti nei jo rankų, nei kojų. Todėl marškinėlius ir kelnes berniukui prašome siūti su lipukais”, – pasakojo C.Gauthier.
Penkerius metus už besišlapinančio berniuko garderobą atsakinga muziejininkė pripažįsta, jog naujus pažįstamus jos veikla prajuokina. Kai kas ją net vadina „Madame Manneken-Pis” (išvertus iš pranc. k. – Ponia besišlapinantis berniukas).
„Laimei, žmonėms pavyksta išaiškinti, kad tai toks pat kultūros paveldas kaip ir bet kuris meno kūrinys. Be to, tarp besišlapinančio berniuko apdarų yra labai senų, vertingų kostiumų. Prireikus kurį nors jų pataisyti ne patys tai darome, o kreipiamės į profesionalius restauratorius”, – pasakojo belgė.
Buvo ir kabarete, ir kanale
Rašytiniuose šaltinuose užfiksuota, jog kaip geriamojo vandens šaltinis šis fontanas mieste stovėjo dar XIII a. Tačiau pirmieji drabužiai nuogam bronziniam berniukui buvo įteikti po penkių šimtų metų.
Briuselio muziejuje seniausias saugomas kostiumas – 1747 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XV berniukui padovanotas markizo apdaras. Karalius taip mėgino taisyti padėtį po to, kai jo kariai fontaną nusiaubė, o berniuko statulėlė buvo rasta prie vieno Briuselio kabaretų.
Atsiprašęs už nemandagų karių elgesį, Liudvikas XV paskelbė fontano statulą Šv.Liudviko ordino kavalieriumi, tad nuo to laiko Prancūzijos kariai, praeidami pro šalį, privalėjo 55 cm ūgio figūrėlei atiduoti pagarbą.
Kaip ir senais laikais, šiandien besišlapinantis berniukas tampa plėšikų grobiu ar vandalų taikiniu. Šį pavasarį Rusijos menininkas Petro Wodkinsas fontano statulą nusprendė uždengti savo paties auksine statulėle, pavadinta „Pissing Petro” (išvertus iš anglų k. – „Besišlapinantis Petro”).
Savo interneto puslapyje menininkas rašė: „Belgija yra maža nuobodi šalis, o Briuselis yra nuobodus miestas, prikimštas nuobodžių turistų. Briuselio centre yra maža bjauri statulėlė.
Kas būtų, jei tą siaubą pakeistume kuo nors gražiu? Pavyzdžiui, Petro statula?”
Auksinis besišlapinančio menininko atvaizdas fontane išbuvo vos penkias minutes. Ir nors išsišokėlio sučiupti nepavyko, jo kūrinį konfiskavo policija.
Tiesa, kadaise už pasikėsinimus į šį miesto simbolį bausta gerokai griežčiau. Štai XIX a. vienas nenaudėlis bronzinę statulą pavogė norėdamas ją išlydyti.
Policijai besišlapinantį berniuką nuo kaitrios ugnies pavyko išgelbėti, o jo vagis buvo viešai nubaustas: įkaitina geležimi jam ant odos išdegintas padaryto nusikaltimo simbolis.
Pastaroji vagystė įvyko 1966 m., kai rytą pro šalį eidami briuseliečiai rado tik statulos kojas.
Po dvejų metų miesto kanale buvo rasta ir likusi statulos dalis, bet nuo tada XVII a. išlietas originalas saugomas Briuselio muziejuje, o fontane pastatyta tiksli jo kopija.
Tekėjo pienas ir alus
Šios kopijos pažiūrėti kasmet atvyksta šimtai tūkstančių turistų, mat besišlapinantis berniukas tapęs lankomiausia Belgijos turistų vieta. Tačiau visai neseniai ši skulptūra buvo išrinkta labiausiai nuviliančiu Europos turistiniu objektu.
Specialiame kelionių tinklalapyje savo nuomonę išsakę žmonės pripažino, jog labiausiai juos nuvylė ne gausybė prie fontano besibūriuojančių turistų (ir nemažai kišenvagių), o besišlapinančio berniuko dydis.
Daugelis keliautojų tikisi pamatyti realaus vaiko dydžio bronzinį berniuką, tačiau paklaidžioję Briuselio gatvėmis jie aptinka trijų vienas ant kito sudėtų obuolių dydžio statulėlę.
Nusivylimo ar nuostabos šūksnius kone kasdien girdi ir Briuselyje jau beveik dešimtmetį gyvenanti Ieva. Mat lietuvė dirba prie pat garsiojo fontano esančioje šokolado parduotuvėlėje.
„Kasdien kas pusvalandį į mūsų parduotuvę atklysta turistų, kurie klausia, ar čia tikrai tas garsusis berniukas, ar niekur nėra didesnio.
Kartais žmonės net piktinasi, kad veltui tiek klaidžiojo po miestą jo ieškodami”, – juokėsi garsiojo fontano kaimynystėje dirbanti lietuvė.
Tačiau Ievos teigimu, nusivylusių būna gerokai mažiau tomis dienomis, kai vietoj vandens legendinis berniukas šlapinasi įvairiais gėrimais.
Pavyzdžiui, Tarptautinę pieno dieną – birželio 1-ąją – fontano srovele bėga pienas. Dar smagiau, kai berniukas visus vaišina belgišku alumi: Šv.Patriko dieną airiai pasirūpina tamsiuoju „Guinness”, o vėlyvą rudenį iš fontano pilasi božolė vynas.
Matyt, tuomet galima pajusti tikrąją fontano dvasią, mat senovėje, kai dar nebuvo centralizuoto vandentiekio, miestiečiai čia rinkdavosi pasisemti geriamojo vandens.
Prakeiktasis ar gelbėtojas?
Tačiau kodėl Belgijos sostinės viduryje prieš keletą amžių išdygo ne itin mandagų vaikėzą vaizduojanti statula, paslaptis iki šiol, nors fontanas apipintas įvairiausiomis legendomis.
Vienos jų pasakoja apie užkeikimus, pavyzdžiui, kad berniukas apšlapino raganos duris ir už tai ši jį prakeikusi.
Dar kiti tiki, jog mažas berniukas, atlikdamas gamtinius reikalus, užgesino miestą apsupusio priešo parako statinių dagtį.
Kalbama ir apie istorines asmenybes. Esą mažas vieno kunigaikščio sūnus buvo paimtas į mūšio lauką ir su visu lopšiu užkabintas ant ąžuolo šakos.
Kunigaikščio kariaunai pralaimint mūšį, kariai pamatė iš lopšio besišlapinantį vaiką.
Pasakojama, jog šis vaizdas juos taip įkvėpė, kad jie laimėjo kovą ir berniuko garbei pastatė fontaną, o ąžuolo, ant kurio kabojo lopšys, šaknis įmūrijo į grindinį prie fontano. Štai kodėl viena prie fontano vedančių gatvių vadinasi Ąžuolo (rue de la Chene).
„Kiekvienas gali pasirinkti jam patinkančią istoriją. Man arčiausiai širdies legenda, kuri pasakoja apie miesto šventės metu vaiką pametusį tėvą. Kai po kelių paieškos dienų jis sūnų rado besišlapinantį dviejų gatvių sankirtoje, iš džiaugsmo toje vietoje pastatė fontaną”, – pro riestus baltus ūsus nusijuokė briuselietis Marcas Guebelis.
Kartu su beveik šimtu bendraminčių M.Guebelis priklauso besišlapinančio berniuko draugų ordinui, kuris rūpinasi, kad tradicijos ir toliau gyvuotų.
Prieš keletą dienų kartu su bendraminčiais priėmęs 908-ąją dovaną – Kirgizijos tautinį kostiumą – šis garbaus amžiaus belgas laukia lietuviškos ceremonijos.
„Man atrodo, jog besišlapinantis berniukas yra tikras briuseliečio simbolis, pasišaipyti mėgstančių belgų humoro pavyzdys.
Kad ir kas būtumėte – paprastas turistas ar prezidentas – jis vis tiek šlapinsis ir ironiškai šypsosis, tartum galvodamas: „Cha, aš galiu taip elgtis, o tu – ne”, – mano M.Guebelis. Maža to, oficialių ceremonijų metu Briuselio vaikėzas dar labiau pokštauja, tad fontano srovė šauna tiesiai į susirinkusių smalsuolių minią.
