Senato balsavimo dėl pasitikėjimo vyriausybe šįsyk prireikė po to, kai buvęs premjeras Silvio Berlusconi praėjusį savaitgalį patraukė iš ministrų kabineto penkis savo partijos „Laisvės tauta” atstovus.
321 vietų Senate vos 5 mėnesius poste ištempusiam premjerui Enrico Lettai reikėjo 161 balso, kad jo vyriausybė išsilaikytų, rašo „Lietuvos rytas“.
Šįkart premjerui pasisekė laimėti balsavimą.
Tačiau tai, kad entuziastingai sutikta E.Lettos vyriausybė vos po penkių mėnesių pateko į krizę, italų nestebina. Per 67 Italijos Respublikos metus šalį valdė 63 vyriausybės.
Vidutiniškai Italijos ministrų kabinetas išgyvena mažiau nei metus – 340 dienų.
Kas yra stabili, konstitucijoje numatytą 5 metų laikotarpį be pertrūkių dirbanti vyriausybė, italai nežino.
Rekordą pasiekė S.Berlusconi
Atrodė, kad kairiųjų Demokratų partijos atstovo E.Lettos vyriausybė ilgai netemps ir išsilaikys vos penkis mėnesius.
Prieš tai ekonomisto Mario Monti suburtas ministrų kabinetas dirbo vienus metus.
2011 m. finansų rinkų ir sekso skandalų priverstas pasitraukti S.Berlusconi premjero kėdėje išbuvo pusketvirtų metų.
Jo pirmtakas Romano Prodi ministrų kabinetui vadovavo kiek daugiau negu pusantrų metų. Prieš tai premjero poste du kartus sėdėjo S.Berlusconi. Jis ministrų kabinetui vadovavo 2005–2006 m. ir 2001–2005 m.
Pastaroji, vadinamoji antroji S.Berlusconi vyriausybė buvo ilgiausiai išsilaikiusi vyriausybė nuo 1946 metų, tai yra nuo tada, kai italai referendumu numarino Italijos Karalystę ir sukūrė Italijos Respubliką.
Respublikos politinį gyvenimą reguliuojanti konstitucija vyriausybės veiklos trukmės neapibrėžia, tačiau ministrų kabineto darbo trukmę susieja su parlamento mandatu. 60-asis konstitucijos straipsnis apibrėžia, kad parlamentas išrenkamas penkeriems metams.
Parlamente daugumą pelniusi koalicija formuoja vyriausybę, tačiau nė viena vyriausybė Italijoje penkerių metų neišsilaikė.
Ketveri metai be valdžios
Vidutinė Italijos vyriausybės veiklos trukmė – 340 dienų. Tačiau būta ir tikrų vyriausybių-meteorų, tik pradėjusių darbą ir užgesusių. Štai 1972 m. vasario 17 d. septynis kartus premjero postą užėmusio Giulio Andreotti suformuota vyriausybė gyvavo tik devynias dienas.
Trylika kartų ilgiau – 121 dieną truko po to buvusi politinė krizė. 1953 m. liepos 16 d. Alcide De Gasperi suformuota vyriausybė gyvavo 12 dienų.
Tiek pat išsilaikė ir po pusmečio Amintore Fanfani suburtas ministrų kabinetas.
Susumavus krizių nuo vienos vyriausybės iki kitos laiką, Italija be valdžios gyveno 1735 dienas, tai yra beveik ketverius metus ir devynis mėnesius.
Stabiliausi – fašizmo laikai
Per 150 suvienytos Italijos metų šalį valdė 125 vyriausybės. Premjero vairą perimdavo tai kairieji, tai dešinieji.
Ilgiausiai – 42 metus su pertraukomis – Italiją valdė Krikščionių demokratų partijos atstovai. Rekordinį laiką premjero poste išbuvo praėjusį savaitgalį vyriausybės krizę sukėlęs S.Berlusconi – jis šiame poste su pertraukomis buvo kiek daugiau nei devynerius metus.
Ironiška, kad visą mandato galiojimo laiką dirbo tik viena vyriausybė. Tai – fašistų partijos lyderio Benito Mussolini vadovaujamas ministrų kabinetas, išsilaikęs kur kas ilgiau – net 21 metus be pertraukų.
Tiesa, kaina buvo siaubinga – Italija įsitraukė į kelis jai pražūtingus karus, o B.Mussolini buvo sušaudytas ir pakabintas žemyn galva Milane.
Vargu ar italai norėtų dar vieno diktatoriaus, kurio valdymo metus vadina „juoduoju Italijos dvidešimtmečiu”.
Kaltas kočėlas ar paršas?
Italai kaltę dėl politinio nestabilumo verčia partijoms, kurios ištisus dešimtmečius riejasi tarpusavyje ir paiso asmeninių, o ne šalies gerovės interesų.
Politologai dėl valdžios nestabilumo Italijoje kaltina rinkimų sistemą. 1946 m. įsigaliojo proporcinė rinkimų sistema, kuri 1993iaisiais referendumu buvo pakeista mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal ją 75 proc. vietų parlamente padalijamos mažoritarine sistema vienmandatėse apygardose išrinktiems parlamentarams.
25 proc. vietų padalijamos proporcine sistema daugiausia balsų surinkusiems partijų sąrašų atstovams. Politologas Giovanni Sartori, remdamasis reformos autoriaus Sergio Mattarellos vardu, ją pakrikštijo „Mattarellum” (sulotynintas itališko žodžio „kočėlas” darinys).
O gal kaltesnis paršas? Mat dar daugiau painiavos įnešė 2005 metais „Mattarellum” pakeitęs centro dešiniųjų ir tuomečio reformų ministro Roberto Calderoli pasirašytas įstatymas.
Komplikuotą proporcinę sistemą, leidžiančią rinkėjams balsuoti tik už partiją, o ne už konkretų kandidatą, bet dovanojančią daugumos premiją laimėjusiai partijai ar koalicijai, ministras po kelių mėnesių tiesioginėje televizijos laidoje pavadino „una porcata” (liet. „kiaulystė”).
Ministro įkvėptas politologas G.Sartori įstatymą pakrikštijo „Porcellum” (sulotynintas itališko žodžio „paršas” darinys). „Porcellum” sistemą kritikuoja tiek dešinieji, tiek kairieji.
Tačiau pagal ją buvo išrinkti trys parlamentai, pasikeitė keturios vyriausybės, o įstatyme vis dar nepakeistas nė kablelis.
Romėnų palikimas?
Tačiau nestabilių vyriausybių Italijoje buvo ir iki kočėlo bei paršo atsiradimo. Analitikai pabrėžia, kad esminė problema slypi rinkimų sistemos branduolį apibrėžiančioje konstitucijoje.
Demokratinę sistemą siekę įdiegti konstitucijos tėvai vyriausybės priežiūrą patikėjo dvejiems Parlamento rūmams.
Tačiau respublikos idealais tikėję konstitucijos kūrėjai nenuspėjo, kad mėgstamiausia deputatų ir senatorių veikla bus vidinės rietenos, lakstymas iš vienos partijos į kitą, tiesioginių pareigų vengimas ar netgi balsų pirkimas.
Tačiau toks „onorevoli” (liet. „gerbiamieji” – taip Italijoje vadinami Parlamento nariai) elgesys nekelia nuostabos nors truputį su romėnų istorija susipažinusiam pradinukui.
Juk valdžią suktumu, korupcija ar tiesiog oponento nužudymu mėgę išsikovoti romėnų politikai – šiandienos italų protėviai.
Ne lavonas, o garantas
Šiomis dar vienos politinės krizės dienomis Italijoje vėl aidi raginimai keisti rinkimų įstatymą, pereiti prie stabilumą garantuojančios daugelyje anglosaksų šalių galiojančios mažoritarinės vieno rinkimų turo sistemos.
Tačiau netrūksta ir raginimų nenurašyti krizę išprovokavusio ir stabiliausią respublikos vyriausybę subūrusio S.Berlusconi į politinius lavonus.
Juk būtent jis privertė italus pajusti aistrą politikai, iš nuobodžios ir sunkiai suprantamos pavertęs ją linksmais oratoriniais spektakliais.
Galiausiai būtent S.Berlusconi vairavo Italiją audringais XX–XXI amžių sandūros vandenimis ir pradėjo daugybę būtinų reformų.
Jo šalininkų teigimu, tik dėl politinių bendražygių pagalių kaišiojimo į ratus jis nesugebėjo tų reformų įgyvendinti.
Milijardieriaus vadovaujama vyriausybė pasiekė nenuginčijamą stabilumo rekordą per visą Italijos Respublikos gyvavimo laikotarpį.
Kad ir kaip būtų kurioziška, o užsieniečiui ir sunkiai suvokiama, baruose, kur italai diskutuoja ir išsprendžia visas šalies problemas, girdėti kalbų, kad galbūt būtent S.Berlusconi yra visai ne šalies skandintojas, bet vienintelis Italijos stabilumo garantas. Net jei dabar ir nustumtas nuo valdžios.
Naujas ministrų kabinetas – nauja krizė. Bent jau to visada galima tikėtis Italijoje, kur šią savaitę susvyravo ir vis dėlto sugebėjo išsilaikyti šalies vyriausybė. Bet istorija rodo: ilgai džiaugsmas netruks.
