Skęstančių pabėgėlių tragedijos Europą šiurpina, bet nepamoko

Italiją nuo Tuniso skiriantis Sicilijos sąsiauris – tirščiausiai žmonių kūnais nusėtas jūros ruožas pasaulyje. Čia vienam po kito skęstant apie Europą svajojantiems pabėgėlių laivams, atsinaujino kaltųjų paieškos ir diskusijos apie imigraciją. Ką daryti?

Daugiau nuotraukų (1)

Daiva Lapėnaitė

Oct 12, 2013, 3:22 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 5:46 AM

Imigracijos aukas skaičiuojanti observatorija „Fortess Europe” apskaičiavo, kad Italiją nuo Šiaurės Afrikos krantų skiriančiame 150 km pločio Sicilijos kanale per 9 metus nuskendo 6800 žmonių. Po du žmones kiekvieną dieną, 45 skenduoliai viename kvadratiniame kilometre, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".

Bet tai – tik oficialioji statistika. Kiek nuo karo, skurdo, smurto bandančių bėgti vyrų, moterų ir vaikų sukiužusiomis valtelėmis paliko Afrikos krantus ir niekada nepasiekė artimiausio Europai priklausančio žemės lopinėlio, nežino niekas.

„Ką tik grįžau iš Lampedūzos salos ir parsivežiau širdį draskantį vaizdą. Tačiau turiu pasakyti, kad jei mes ir Europa nieko nekeisime, tokios, o gal ir dar baisesnės tragedijos pasikartos”, – pareiškė Italijos Parlamente vidaus reikalų ministras Angelino Alfano. Ką konkrečiai reikėtų daryti? Čia ir prasideda nesutarimai.

Ką keisti, žino visi

Klausantis pastarosiomis dienomis kilusių diskusijų atrodo, kad politikai, Bažnyčios ir humanitarinių asociacijų atstovai, paprasti italai puikiai žino, ką reikėtų daryti. Pirmiausia – keisti „baimės idėja paremtą”, „gėdingą”, „absurdišką”, „homofobišką” ir panašiais epitetais apibūdinamą imigracijos įstatymą.

Vieninteliai tam nepritaria įstatymą kurpę radikalios „Šiaurės lygos” atstovai. Prieš 11 metų imigracijos normas patvirtinęs partijos lyderis Umberto Bossi siūlančius keisti šį įstatymą pasiuntė velniop.

Jis nelegalių imigrantų problemą visą laiką siūlė spręsti šautuvu. Ką tai reiškia?

Kaltas griežtas įstatymas

Būtent 2002 m. įsigaliojęs įstatymas po kiekvienos imigrantų tragedijos prie Italijos krantų atsiduria kaltinimų taikiklyje. Dabar vienintelė priežastis, kodėl ES nepriklausančių valstybių piliečiai gali būti Italijoje, yra darbo santykiai.

Tačiau darbo sutartį, kuri yra esminis vizos ir leidimo gyventi šioje šalyje reikalavimas, būtina turėti dar prieš kertant Italijos sieną. Tokį reikalavimą ne vienas teisininkas laiko grynu absurdu.

Pagal įstatymą kiekvienas Italijos sieną nelegaliai kirtęs imigrantas turi būti nedelsiant deportuotas. Bet tam pirmiausia reikia nustatyti asmens tapatybę.

Absoliuti dauguma jūra Italijos krantus pasiekiančių imigrantų su savimi neturi jokių asmens dokumentų, todėl atsiduria po šalį išmėtytuose laikinosios prieglaudos ir identifikavimo centruose.

Lampedūzos laikinajame centre, kur telpa 250 žmonių, glaudžiasi kone tūkstantis imigrantų. Įstatyme nurodoma, kad nustačius asmens tapatybę deportuoti galima tiktai tuos imigrantus, kurie savo šalyje nerizikuoja patirti persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo. Irgi nelogiškumas.

Juk absoliuti dauguma nelegaliai Italiją pasiekiančių žmonių tėvynę palieka ne dėl malonumo, o dėl minimalių teisių neturėjimo.

Be to, daugelyje Afrikos šalių nelegalus emigravimas laikomas baisiu nusikaltimu. Štai Eritrėjos prezidentas Isaias Aferwerki pareiškė: emigracija – baisi tėvynės išdavystė, už kurią gresia kančios ir kalėjimas.

Beje, dauguma pastaruoju metu Lampedūzą pasiekiančių imigrantų yra iš šios karo alinamos šalies.

Įstatymas – lyg kiaurasamtis

Italijos imigracijos įstatymų kritikai teigia, kad būtent Italijos politika yra kalta dėl Lampedūzos tragedijos. Jokios vilties gauti leidimą gyventi šalyje nesuteikiantis įstatymas verčia imigrantus iš Afrikos į artimiausią Europos uostą plaukti šiaudinius plaustus primenančiais laiveliais, rizikuoti gyvybe ir už tai dar susimokėti.

Kaip pasakoja imigrantai, už kelionę Sicilijos kanalu jie vietos kontrabandininkams sumoka 1500–3500 JAV dolerių. Daugiau negu už pramoginę kelionę prašmatniu kruiziniu laivu.

Kad įstatymas skylėtas tarsi kiaurasamtis, perspėja ir žmonių teises ginančios organizacijos. Jau prieš 7 metus „Amnesty International” perspėjo Italiją, kad imigracijos įstatyme apstu politinį prieglobstį reguliuojančių spragų, ir paragino neatidėlioti įstatymo pataisų.

Italijos parlamentarai iki šiol apsvarstyti šio klausimo neturėjo laiko. Nuostatas 2009 metais dar sugriežtino „Šiaurės lygos” šantažuojama Silvio Berlusconi vyriausybė.

Naujame įstatyme atsirado iki tol neegzistavęs nelegalios imigracijos nusikaltimas.

Vadinasi, kiekvienas nelegaliai atvykęs imigrantas ir jam bet kokią pagalbą suteikiantis italas automatiškai tampa baudžiamojon atsakomybėn patraukiamu nusikaltėliu ir rizikuoja bauda nuo 5 iki 10 tūkst. eurų.

Pagal 94-uoju numeriu paženklintą įstatymą, skęstantį imigrantų laivą pamatę žvejai ar pakrančių patruliai turi ne pulti gelbėti, bet apsukti laivą ir grąžinti ten, iš kur atplaukęs.

Įstatymą sukritikavo kairieji ir dešinieji politikai, taip pat – Vatikanas, intelektualai, teisininkai, žmonių teises ginančios organizacijos.

Net Konstitucinis teismas kai kuriuos šio įstatymo straipsnius pripažino pažeidžiančiais Italijos konstitucijoje įtvirtintą žmonių lygybę.

Europos žmogaus teisių teismas Italijoje galiojančias imigrantų deportavimo normas pripažino pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių konvenciją.

Tačiau įstatymas iki šiol galioja, ir prieš 10 dienų iš nuskendusio laivo išgelbėti 155 afrikiečiai, tarp kurių 41 per šią tragediją gyvas likęs ir artimųjų netekęs 14–17 metų vaikas, gavo teismo šaukimus.

Kalta ir Europa

Daugiau kaip trijų šimtų žmonių gyvybę nusinešusios naujausios tragedijos iš ilgos jų virtinės kaltininke laikoma ne tik Italija, bet ir Europos Sąjunga.

Į jos pusę pažiro kaltinimai abejingumu ir palikus Italiją likimo valiai. Pagal dabar galiojančius ES reglamentus, prieglobsčio prašymus turėtų svarstyti valstybė, į kurią pirmiausia įžengia nelegalus imigrantas.

Todėl Viduržemio jūros šalyse pabėgėlių centrai perpildyti, institucijos užverstos darbu.

Be to, skirtingose šalyse prieglobsčio prašymai vertinami skirtingai.

Prastas Šengeno zonos sienų saugojimas ir bendros politikos nebuvimas vienodas vertybes deklaruojančioje ES, pačių Bendrijos biurokratų tvirtinimu, nėra priimtinas.

„Dabar tai visos Europos problema. Būtina keisti viso žemyno imigracijos ir politinio prieglobsčio normas”, – sakė Lampedūzoje trečiadienį apsilankęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Jį, lydimą Italijos premjero Enrico Lettos, vidaus reikalų ministro A.Alfano ir ES vidaus reikalų komisarės Cecilios Malmström, Lampedūzos žvejai pasitiko protesto sirenomis, o gyventojai apkaltino masine žmogžudyste.

„Europa per ilgai paliko Italiją vieną kovoti su nesibaigiančiu imigrantų iš Afrikos srautu.

Ateityje pabėgėlius turės pasidalyti visos Europos šalys”, – pareiškė Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas.

„Europai būtinai reikia bendros pabėgėlių priėmimo politikos. Šiuo metu 90 procentų prieglobsčio prašytojų priima dešimt ES šalių.

Vadinasi, likusios 17 šalių galėtų daug labiau prisidėti”, – sakė Lampedūzoje švilpimų neišvengusi C.Malmström.

Kalti esame visi?

Vis dėlto nesunku suprasti ir imigrantus priimančias šalis – kuri, juo labiau kamuojama krizės, valstybė noriai imsis globoti nelegalius imigrantus? O jų skaičius pasauliniu mastu tik auga.

Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, pasaulyje yra 232 milijonai migrantų.

Bandyti pažaboti jų srautus – tai kovoti su vėjo malūnais.

Todėl būtina skleisti ne draudimo, bet žmogaus teisių apsaugos skleidimo ir priėmimo bei integracijos kultūrą.

Tam reikia ne tiktai Italijos ir ES, bet ir visos tarptautinės bendruomenės pastangų.

„Geresnių ir saugesnių gyvenimo sąlygų paieškos pasaulyje įgauna beviltišką pagreitį. Būtina sukurti naujus legalios migracijos koridorius, o tam neišvengiamai reikia reikšmingų permainų atskirų šalių migracijos politikoje”, – išeitį siūlo JT Tarptautinės darbo organizacijos vadovas Guy Ryderis.

JT Žmogaus teisių komiteto atstovas Rupertas Colville’is sako, kad išvengti tokių tragedijų kaip Lampedūzoje padėtų intervencija į migrantų valstybes.

„Reikia dėti daugiau pastangų pagerinti Afrikos šalių ekonominę, kultūrinę, socialinę ir žmogaus teisių būklę, kad žmonės neturėtų poreikio bėgti ir rizikuoti gyvybe”, – sako R.Colville’is.

Nors pinigų lyg ir netrūksta. Pasaulio banko duomenimis, didžiausią emigraciją patiriančioms besivystančioms šalims pernai buvo skirta beveik 400 mlrd. JAV dolerių.

Prognozuojama, kad 2016 metais suma pasieks 540 mlrd. Vis dėlto ne pinigai viską lemia.

Problemos šaknys – galvoje

Lampedūzos oro uosto angare išrikiuoti 107 rudi karstai ir keturi balti karsteliai su paskendusių vyrų, moterų ir vaikų palaikais paskatino kalbas apie būtinybę keisti nusiteikimą prieš imigrantus.

Apžvalgininkai pabrėžia, kad Italija vos per tris dešimtmečius iš emigrantų šalies pavirto imigrantų sala.

Todėl nesupėta ne tiktai priimti tinkamų įstatymų, bet ir apsiprasti su kitataučiais.

Iki 1976 m. iš Italijos emigravo daugiau kaip 24 mln. italų, o imigrantai šalyje buvo retenybė. Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Italija susidūrė su imigracijos fenomenu, kuris per tris dešimtmečius pavirto opia problema.

Nacionalinis statistikos institutas „Istat” apskaičiavo: 2012 m. Italijoje gyveno 4,7 mln. užsieniečių, tai yra 7 proc. šalies gyventojų.

„Caritas” žiniomis, dar apie milijoną užsieniečių Italijoje gyvena nelegaliai.

Kaip rodo statistika, 53 proc. Italijoje legaliai gyvenančių imigrantų atvyko iš Europos šalių, daugiausia iš Rumunijos, Albanijos ir Ukrainos. 22 proc. užsieniečių atvyko iš Afrikos, 16 proc. – iš Azijos.

Daugiau negu pusė milijono jų – Italijoje gimę imigrantų vaikai. Jie ne tik neturi Italijos pilietybės, bet ir laikomi antrarūšiais piliečiais.

Su imigracijos įstatymų keliamais sunkumais ir rasistiniais italų polinkiais teko susidurti ir garsenybėms, pavyzdžiui, į rinktinę pakvietus imigrantų iš Ganos šeimoje Italijoje gimusį Mario Barwuah Balotelli.

Salą pasiūlė nominuoti Nobelio taikos premijai

Lampedūza – 12 kilometrų ilgio ir trijų kilometrų pločio tarp Tuniso ir Sicilijos Viduržemio jūroje stūksanti sala, vadinama Europos vartais. Joje gyvenantys 6304 italai, pamatę nelegalių imigrantų pilnus laivelius, nedvejoja nė sekundės.

Jie puola gelbėti jūra atplaukusių žmonių, suneša jiems antklodes, rūbų, maisto. Paradoksalu, bet Parlamente sunkiai emocijas valdęs vidaus reikalų ministras A.Alfano vietoj sankcijų įstatymų nepaisančią salą pasiūlė įtraukti tarp pretendentų gauti Nobelio premiją.

„Šioje mažutėje saloje kasdien vyksta kova už išlikimą – vyrai, moterys ir vaikai bėga nuo bado, skausmo, gentinių ir religinių persekiojimų.

Visi salos gyventojai nedvejodami puola padėti į paskutinės vilties keliones išsiruošusiems žmonėms”, – rašo Lampedūzos palaikymo ir parašų rinkimo kampaniją surengęs savaitraštis „L’Espresso”.

Peticiją per tris dienas pasirašė beveik 48 tūkst. žmonių. Tiesa, šiemet Lampedūza jau nespėjo, bet pretendentus Nobelio taikos premijai gauti komisija svarstys ir kitais metais.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.