Vos 10 mėnesių premjero poste išbuvęs 47-erių Enrico Letta įteikė atsistatydinimo raštą. Nemažai vilčių buvo sudėta į šį lyg iš niekur išnirusį politiką, turėjusį suvienyti susiskaldžiusius italų politikus ir tęsti reformas, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Skriejo sveikinimai iš Europos, kuriuos santūrusis E.Letta priėmė kukliu pažadu: „Dirbsiu.“
Daugumą turinti centro kairiųjų Demokratų partija nusprendė, kad jo vyriausybė dirbo per vangiai. Ir su darbu bei pažadais E.Lettai teko atsisveikinti.
Jei tai būtų buvęs įprastas atvejis, italai būtų galėję darsyk kalbėti, kad jaunuoliams politikos viršūnėse – ne vieta. Taip, 47 metų politikas Italijoje yra sąlygiškai jaunas.
Bet jaunystė neišnyko iš krizę išgyvenančios šalies. Priešingai, į politikos olimpą veržliai su nauja jėga užkopė jaunosios kartos atstovu ir Italijos viltimi vadinamas politikas. Ne itin patyręs, nesyk nusvilęs, bet kupinas ambicijų ir vizijų.
Premjero vairą perėmęs beveik dešimtmečiu jaunesnis Florencijos meras, partijos sekretorius M.Renzi tapo ne tik jauniausiu premjeru Italijos istorijoje, bet ir susidūrė su kone donkichotiška užduotimi – išgelbėti Italiją iš politinės, ekonominės, moralinės krizės. Ką jis tokio siūlo, kad juo žavisi italai?
Šeštadienį M.Renzi, lydimas savo žmonos ir trijų vaikų, vilkinčių Italijos vėliavos spalvų drabužius, atvyko į oficialią ceremoniją prezidentūroje. M.Renzi plačiai šypsojosi, stebėdamas, kaip jo naująją komandą prisaikdina valstybės vadovas Giorgio Napolitano.
Vėliau jis iš E.Lettos paėmė varpelį, kurio paskelbė apie pirmąjį naujojo ministrų kabineto posėdį.
Taps mylimiausiu premjeru?
Paskutinis Italijos išsigelbėjimo šiaudas, politika nusivylusių italų renesansas, Italijos Obama, ambicingas nutrūktgalvis, narsus akrobatas – tokiais epitetais žiniasklaida spalvina naująjį Italijos ministrą pirmininką 39 metų M.Renzi.
Kas šis jaunas politikas, kurio vardo prieš pusantrų metų daugelis italų net nebuvo girdėję?
Juodi džinsai, balti marškiniai iki alkūnių užraitotomis rankovėmis, odinė striukė, madingi „Ray Ban“ akiniai, išmanusis telefonas delne. Tokį jaunatviško ir dinamiško politiko įvaizdį sukūrė Florencijos meras. O įvaizdis šiais laikais svarbesnis negu bet kada anksčiau.
Oficialioji biografija pasakoja, jog Florencijoje gimęs M.Renzi aistra politikai ir vadovavimo ambicijomis užsikrėtė šeimoje. Jo tėvas Tiziano Renzi buvo aktyvus politinis veikėjas, abu tėvai buvo energingi skautų vadai.
Pirmuosius žingsnius vietos politikos klubuose M.Renzi žengė dar vidurinėje mokykloje. Tačiau vėliau paaugliška aistra virto greitu kopimu politinio olimpo link.
Dvidešimties jis įstojo į Italijos liaudies partiją ir po trejų metų tapo jos sekretoriumi Florencijos provincijoje. 29-erių M.Renzi buvo išrinktas Florencijos provincijos prezidentu, o 34-erių tapo Florencijos meru. Po metų jauniausią merą šalies istorijoje italai išrinko mylimiausiu visos Italijos miestų vadovu.
Toskanos sostinės simpatijas pelniusio italo garbintojų būrys netrukus peržengė miesto ir regiono ribas ir virto nacionaliniu fenomenu. Ar jam pavyks tapti ne tiktai jauniausiu, bet ir mylimiausiu Italijos premjeru?
Netradicinis italas
Energija trykštantis M.Renzi – akibrokštas ne tik politikoje. 19 metų jis dalyvavo penkiose televizijos žaidimo „Laimės ratas“ laidose, kuriose laimėjo 48 mln. lirų (beveik 86 tūkst. litų).
24-erių baigė teisės studijas Florencijos universitete ir vedė vienmetę mokytoją Agnese, su kuria netrukus susilaukė trijų vaikų.
Italijos nacionalinio statistikos instituto duomenimis, 99 proc. tokio amžiaus italų nė neįpusėjo universiteto studijų, o tuoktis ir susilaukti vaikų planuoja maždaug po dešimtmečio.
Tokio amžiaus, kai M.Renzi tapo Florencijos meru, 61 procentas jo tautiečių dar gyvena tėvų namuose ir valgo motinos pagamintą maistą.
O M.Renzi seniai žino, ko nori, – išgelbėti Italiją. Nuo ko? Nuo tvirtai į kėdes įsikibusių politikos nomenklatūros senbuvių.
Nuo smaugiančio biurokratinio aparato. Nuo begėdiško valstybės pinigų švaistymo. Nuo jaunimo apatiškumo. Nuo ekonominio nuosmukio.
Politikos naujokui – ambicingi tikslai. Tačiau būtent M.Renzi ambicijos, drąsa, energija pelnė jam italų simpatijas ir pasitikėjimą.
„Kai kas mane kaltina nevaldomu ambicingumu. Aš neketinu neigti tokių žodžių. Jei nebūčiau ambicingas, galbūt vis dar patogiai sėdėčiau savivaldybės mero kėdėje“, – praėjusią savaitę Demokratų partijos komiteto posėdyje sakė prieš du mėnesius į partijos sekretoriaus postą išrinktas M.Renzi.
Lyderis iš prigimties
Kad M.Renzi jau nuo vaikystės buvo ambicingas ir visuomet laimėti trokštantis žmogus, teigia gerai jį pažįstantys nediduko Rinjano sul’Arno (Rignano sull’Arno) miestelio 30 kilometrų į pietus nuo Florencijos gyventojai. Šiame septynis tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje prie Arno upės užaugo Italijos Obama.
„Penkerių jis išmoko skaityti ir visiems garsiai skaitydavo laikraštį. Dar prieš pradėdamas pradinę mokyklą jau mokėjo skaičiuoti ir rašyti.
Vidurinę mokyklą baigė metais anksčiau už bendraamžius. Jis viską darydavo anksčiau“, – dienraščiui „La Nazione“ pasakojo artimas Renzi šeimos draugas Paolo Nanni.
Nuo vaikystės premjerą pažįstantis Riccardo teigia, jog M.Renzi gimė tam, kad laimėtų.
„Mokykloje Matteo buvo pirmas visuose dalykuose, tačiau nebuvo moksliukas. Jis labai mėgo skaityti ir pasižymėjo išskirtiniais iškalbos gabumais.
Tačiau labiausiai jam patiko žaisti futbolą ir visada tik laimėti. Futbolo rungtynės trukdavo tol, kol jo komanda laimėdavo. Arba jis tiesiog paimdavo kamuolį ir išeidavo“, – sakė vaikystės draugas Riccardo.
Futbolo kamuolį kartu spardęs Riccardo pasakojo, jog vaikystėje M.Renzi svajojo tapti žurnalistu, turinčiu futbolininko kojas.
Jis netgi išbandė savo jėgas futbole, tačiau supratęs, kad netaps futbolo žvaigžde, pasuko kitu keliu – tapo futbolo teisėju.
„Taisyklės jam buvo viskas ir jis visada sugebėdavo kitus priversti jų laikytis. Matteo buvo lyderis iš prigimties“, – teigė Italijos lyderį pažįstantis nedidelio miestelio klebonas Giovanni Sassolini.
„Jis visada turėjo daug alternatyvių idėjų, mokėjo užvesti kitus, buvo tikras lyderis“, – teigė būsimąjį premjerą Florencijos klasikiniame licėjuje istorijos ir filosofijos mokęs mokytojas Giuseppe Cancemi.
Gerai M.Renzi pažįstantys jį apibūdina kaip žodžio kišenėje neieškantį, mėgstantį bendrauti, tačiau sprendimus tik savo galva, nuojauta ir apskaičiavimais priimantį žmogų.
Sužavėjo neregėtu elgesiu
Nuo pat pirmųjų žingsnių nacionalinėje politikoje M. Renzi išsiskyrė ne tik jaunatvišku įvaizdžiu, bet ir kitokia kalba.
Italijos politikai tiesiog mėgaujasi ilgomis, painiomis, pompastiškomis frazėmis, kurių besiklausantis italas pameta minties giją, ima žiovauti ir snausti.
M.Renzi kalba tiesmukai, aiškiai, trumpai.
Italijos politikus į darbą ir netgi asmeniniais reikalais tarnybiniais automobiliais vežioja vairuotojai, lydi apsauga.
M.Renzi į darbą Florencijos savivaldybėje važinėjo dviračiu, viešuoju transportu arba pats vairuodavo automobilį, kurio nelydėdavo nei policija su mėlynais švyturėliais, nei apsauga.
Net į Prezidentūrą Romoje, kur po dvi valandas trukusio pokalbio jo seneliu galintis būti prezidentas 88 m. Giorgio Napolitano oficialiai pavedė sudaryti vyriausybę, M.Renzi atvažiavo sėdėdamas prie balto sportinio „Afa Romeo“ vairo. Tokio vaizdo italai dar nebuvo matę.
Italijos politikai rinkimų kampanijoms švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, keliauja verslo klase lėktuvais „Alitalia“ arba „Frecciarossa“ traukiniais.
Prieš pusantrų metų į savo pirmąją rinkimų kampaniją po Italiją M.Renzi leidosi kemperiu, o išlaidoms apmokėti pasiėmė paskolą iš banko. Tokio dalyko italų politikoje irgi dar nebuvo.
Absoliuti dauguma Italijos Parlamento narių nė nenutuokia, kiek kainuoja litras pieno ar litras benzino.
„Geros vyriausybės nariai turi žinoti, kiek kainuoja litras pieno, važinėti viešuoju transportu, stovėti eilėje pašto skyriuje“, – pareiškė M.Renzi.
Tokia biografija ir Italijos politikoje nematyti M.Renzi žodžiai bei gestai pelnė nuo sustabarėjusios politikos pavargusių italų simpatijas ir žmogaus, nemėgstančio komforto, etiketę.
Komunistams nepatinka
Dialogui su žmonėmis socialinius tinklus besirenkantis M.Renzi dėl modernaus įvaizdžio, plačios šypsenos, nepriklausymo įtakų grupėms ir italams įžiebiamos vilties pelnė Italijos Obamos etiketę.
Kai kas jį vadina naujuoju Berlusconi pozityviąja prasme. Kaip prieš dvidešimt metų iškalbingas ir išvaizdus Silvio Berlusconi nuobodžią, nesuprantamą, korupcijos skandalų nusiaubtą politiką sukrėtė linksmais šou, taip dabar M.Renzi į nusenusiai, sustabarėjusiai ir aklavietėje atsidūrusiai politikai suteikia XXI amžiui tinkamo gaivaus oro, modernumo ir paprastumo.
Susikompromitavęs S.Berlusconi po pietų su tuomet Florencijos meru buvusiu M.Renzi pareiškė, jog „šis vaikinas tikrai skiriasi nuo įprastų kairiųjų. Jis peržengia stereotipus ir yra panašus į mane.“
Net Demokratų partijos senbuviai kai kurias M.Renzi idėjas vadina ne itin kairiosiomis, o kai kurios juos tiesiog siutina.
Viena tokių – partinių senbuvių palyginimas su metalo laužui tinkamais senais automobiliais, kurių būtina atsikratyti.
„M.Renzi yra paviršutiniškas neišmanėlis. Jis neturi aiškių idėjų, kaip vadovauti partijai, ką jau kalbėti apie visą Italiją“, – pareiškė vienas aršiausių jo kritikų partijos viduje, prieš penkiolika metų premjero poste sėdėjęs komunistas 64 m. Massimo D’Alema.
Gydys drąsos piliulėmis
Kaip italų Obama ketina gydyti Europos ligone vadinamą Italiją?
„Šių dienų Italija – pavargusios, išsigandusios, pasidavusios šalies atvaizdas. Atrodytų, jog geriausi laikai liko praeityje ir nieko pakeisti nebeįmanoma. Taip nėra. Nusipelnome geresnio gyvenimo ir turime keisti kryptį.
Turime nugalėti baimę drąsa, nuovargį entuziazmu, pasidavimą atkaklumu. Dabar išgyvenama krizė yra didžioji mūsų galimybė sugrąžinti Italijai ateitį“, – savo programoje „Italija keičia kryptį“ teigė M.Renzi.
„Italija nebegali gyventi neapibrėžtumo ir nestabilumo pelkėje. Esame kryžkelėje ir turime eiti iki šiol nepramintu keliu. Jei mes nesiimsime ryžtingų permainų, jų nesiims niekas“, – praėjusią savaitę partijos komiteto posėdyje pareiškė M.Renzi.
Jis žada radikalias permainas valstybinėse institucijose, pradedant Senato rūmų panaikinimu.
Tai reiškia atleisti 315 patogiai įsitaisiusių senatorių, kurie kas mėnesį už vidutiniškai devynias darbo valandas per savaitę gauna po maždaug 15 tūkstančių eurų (51,75 tūkst. litų) atlyginimo ir galybę privilegijų – nuo nemokamų lėktuvų ir traukinių bilietų iki automobilių su vairuotoju ir dantų gydymo.
Tokiu būdu pavyktų sutaupyti mažiausiai 56,7 mln. eurų (195,6 mln. litų) per metus. Ne kaži kas milijardinių skolų smaugiamai valstybei, bet vis pirmas lašas jūroje.
Kiti M.Renzi politinės programos punktai yra painaus Italijos biurokratinio aparato karpymas, kova su įsišaknijusia politine kasta, valstybės pinigų švaistymu, korupcija.
Valstybės išlaidas jis ketina mažinti ne tik biurokratų dieta, bet ir panaikindamas finansavimą partijoms bei jų laikraščiams.
Apledėjusią Italijos ekonomiką M.Renzi žada atšildyti mažesniais mokesčiais, paprastesnėmis kredito verslui sąlygomis, darbo santykių, profesinio parengimo ir įdarbinimo centrų reforma, priviliodamas užsienio investicijų.
Mokesčius padarys madingus
Su opia Italijos problema – mokesčių vengimu – jis žada kovoti mažindamas mokesčius ir skatindamas sąžiningumą. Kad mokėti tai, kas privaloma valstybei mainais į kokybiškas paslaugas, yra ne tik teisinga, bet ir šaunu.
Kadaise premjero poste buvęs S.Berlusconi teigė, kad jei mokesčiai yra per aukšti jų nemokėti yra visai teisinga.
Kairiųjų Berlusconi vadinamas M.Renzi teigia, kad šalyje vyraujantis įprotis vengti mokėti mokesčius nėra pateisinamas, bet suprantamas.
Kas gali degti noru atiduoti pusę savo uždarbio valstybei, kuri tuos pinigus investuoja ne į paslaugų piliečiams gerinimą, bet saujelės valstybės tarnautojų malonumui?
„Dabar į valstybinius darželius patenka du vaikai iš dešimties. Tai nėra normalu“, – viename interviu piktinosi M.Renzi.
Jo teigimu, socialinio sektoriaus spragos tiesiogiai kelia nedarbo lygį šalyje. Juk vaikų neturinčios kur palikti italės negali dirbti ir prisidėti prie šalies bendrojo vidaus produkto augimo.
Kiekvieną sekmadienį į mišias einantis M.Renzi permainų žada ir šeimos srityje. Nepaisydamas Vatikano pozicijos, jis nori palengvinti skyrybų procesą vaikų neturinčioms poroms, įteisinti dirbtinį apvaisinimą ir tos pačios lyties asmenų civilinę santuoką.
Jauniausio premjero Italijos istorijoje balsą gali išgirsti ir Europos Sąjungos biurokratai.
„Užtenka kartoti, jog to mūsų prašo Europa. Atėjo laikas parodyti, ko Italija prašo iš Europos“, – programoje teigė M.Renzi, svajojantis apie Jungtines Europos valstybes.
Tačiau vienas pirmųjų premjero darbų bus priimti naują rinkimų įstatymą. Darbą, kurio nesugebėjo atlikti nei Mario Monti ekspertų komanda, nei E.Lettos vyriausybė, M.Renzi planuoja išjudinti jau iki šio mėnesio pabaigos.
„Suvokdamas padėties svarbą ir skubumą iki vasario pabaigos Parlamentui pristatysiu skubiausias konstitucines ir rinkimų įstatymo pataisas. Nuo kovo imsiuosi darbo reformos, balandį – valstybės aparato, o gegužę – mokesčių reformų“, – vos tik gavęs įgaliojimą formuoti vyriausybę konkrečius darbus vardijo M.Renzi.
„Italijai pakilti iš du dešimtmečius besitęsiančio sąstingio nepakanka nedidelių pataisymų, bet reikia radikalios revoliucijos. Neužtenka gerų idėjų, reikia drąsos, entuziazmo, vilties ir pasitikėjimo jas įgyvendinti“, – sakė naujasis premjeras.
Stebuklų lazdelės neturi
Radikaliąją revoliuciją žadančio premjero programa sulaukė ir nemažai kritikos. Ypač ekonominė programos dalis. Ideologiškai nepriklausomu prisistatantis dienraštis „Il Fatto Quotidiano“ M.Renzi programą įvertino kaip sklidiną pažadų, neapibrėžtą ir skylėtą.
„Papasakoti, kokia bus M.Renzi programa, nėra lengva, nes jis dosnesnis atmintyje išliekančių vaizdų nei skaičių.
Vienintelis konkretus pažadas – pakelti atlyginimą šimtu eurų tiems, kurie uždirba mažiau nei du tūkst. eurų per mėnesį neatskaičius mokesčių“, – rašo dienraštis, programą pavadinęs „Renzinomics“ (žodžių „Renzi“ ir „komiksai“ junginys).
Užsienio žiniasklaida pažymi, kad M.Renzi yra puikus oratorius, turintis aiškią politinę darbotvarkę – naujas rinkimų įstatymas, Senato panaikinimas, centrinės valdžios sustiprinimas. Tačiau apžvalgininkai pasigenda aiškios ekonominės strategijos. Pažado apkarpyti valstybės išlaidas ir draugiškumo verslui nepakanka.
Galbūt padedamas ekonomikos guru vadinamo izraeliečio Yoramo Gutgeldo jis iš magiškojo cilindro ištrauks stebuklingų sprendimų Europos ligone vadinamai Italijai?
„Esu politikas, stebuklų nedarau. Tiesiog stengiuosi kasdien kuo geriau atlikti mano darbą“, – dar prieš tapdamas meru yra sakęs M.Renzi.
Amžius kliūčių nesukels?
Kad buvęs mylimiausias Italijos meras yra kovingas, dinamiškas, drąsus ir simpatiškas neabejojama. Abejonių šalininkams ir kritikams nekelia jo gabumai, intuicija, išmintis, sugebėjimas greitai susigaudyti situacijose ir keisti žaidimo taisykles.
Tačiau kritikams kliūna jaunas jo amžius ir ribota politinė patirtis. Jie teigia, kad vadovauti gražiam Florencijos miestui toli gražu neprilygsta visos Italijos dirigavimui.
Tad politinės ir gyvenimo patirties stoka gali tapti pagrindine ambicingo premjero kliūtimi.
M.Renzi gerbėjai atšauna, kad jaunas amžius kliūtimi laikomas tik nusenusioje Italijoje.
Tik Italijoje 39 metų vyrai vis dar vadinami „ragazzi“ (liet. berniūkščiai). Pasaulyje, ypač skandinavų šalyse, keturiasdešimtmečiai vadovai nėra išimtis, bet taisyklė. Vis dėlto „jaunuolis“ lengvo pasivaikščiojimo gali nesitikėti, priešingai – politikos „seniai“ žada nepasiduoti.
„Kad ir kaip trykštų entuziazmu ir degtų aistra, vyriausybės rūmuose ir Parlamente ras tą pačią pagalius kaišiojančią, vangiai ir lėtai veikiančią sistemą. M.Renzi taps herojumi arba paskęs kartu su visa tauta“, – tokį likimą M.Renzi prognozuoja centro kairiesiems simpatizuojantis įtakingas savaitraštis.
Pagalių žada nekaišioti
Kol kas M.Renzi Parlamente palaiko ne tik daugumą turinti jo partija, tačiau ir Italiją turėjusio išgelbėti M.Monti vadovaujama centro partija „Pilietinis sąrašas“, jokiai partijai nepriklausantys deputatai ir senatoriai, centro partijų atstovai.
Griežto nepritarimo M.Renzi nesulaukė ir iš opozicijoje esančių centro dešiniųjų.
Buvęs S.Berlusconi patikėtinis dėl vidinių nesutarimų savo partiją „Naujoji centro dešinė“ įsteigęs Angelino Alfano pareiškė, jog rems M.Renzi, tik jei jo vyriausybėje vietos atsiras jo atstovams ir jei ambicingos reformos nebus tušti žodžiai.
Paramą nauja vyriausybė turėtų pelnyti ir iš S.Berlusconi partijos „Pirmyn, Italija“, kuriai aktualios M.Renzi žadamos rinkimų įstatymo ir teisinės reformos.
Nelengvą gyvenimą vyriausybei žada tik euroskeptikai – „Šiaurės lyga“ ir komiko vadovaujamas Penkių žvaigždučių judėjimas.
Ir nors politinės grupės žada pagalių į ratus nekaišioti ir vertinti kiekvieną atskirą M.Renzi pasiūlymą, jam teks varžytis su populistais.
Be to, skeptikų yra ir M.Renzi bendražygių, ypač Demokratų partijos senbuvių, ir E.Lettos ištikimųjų gretose.
Italai meldžia sėkmės
Tačiau ambicingojo politiko taip lengvai, regis, neįbauginsi.
„Mes esame tie, kurie nori valdyti Italiją ateinančius 25 metus“, – jau prieš pusantrų metų į premjero postą nusitaikęs pareiškė M.Renzi. Tuomet į džinsus ir baltus marškinius iki alkūnių užraitotomis rankovėmis vilkintį vaikį niekas rimtai nežiūrėjo.
„Pirmiausia iš tavęs juokiamasi, paskui su tavimi kovojama, paskui laimi“, – Mahatma Gandhi cituoja M.Renzi.
„Po dvidešimties metų gailėsitės ne to, ką padarėte, bet to, ko nepadarėte. Tad kelkite inkarus, palikite saugius uostus, iškelkite bures ir gaudykite vėją.
Žvalgykitės. Svajokite. Atraskite“, – tokia Marko Twaino citata M.Renzi pelnė Florencijos rinkėjų pasitikėjimą.
„Šiandien būti politikoje yra rizikinga, nutrūktgalviška. Būtų daug patogiau pasitraukti į šalį ir palaukti, kol praeis nepasitenkinimas. Mes nenorime laukti. Mes norime rizikuoti. Norime sukurti paprastą ir drąsią šalį“, – taip M.Renzi įtikino savo partiją perduoti jam premjero vairą.
Kad bandymas pasiseks ir jo mėgstama citata virs realybe, meldžiasi ne tik visą savo garbę ant M.Renzi kortos pastatę centro kairieji, bet ir daugelis tėvynę mylinčių italų.
