Daugelis vakariečių dar pamena praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje visą pasaulį sužavėjusį vengrų skulptoriaus ir architektūros profesoriaus Erno Rubiko išrastą spalvotąjį kubą, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Greičiausiai balandžio 6 dienos Vengrijos parlamento rinkimų rezultatai taps ne ką lengvesniu galvosūkiu vieningos politikos siekiančiai Europos Sąjungai (ES).
Savo kritika ES biurokratams išgarsėjęs 50-metis Viktoras Orbanas ir jo vadovaujama dešiniųjų partija „Fidesz“ išlaikė vengrų pasitikėjimo egzaminą, užtikrintai apgynė ir net sustiprino turėtas pozicijas parlamente ir sudavė smūgį opoziciniam centro kairiųjų aljansui.
V.Orbano pažadas Vengrijai
Pagrindinis šių dienų Vengrijos politinis herojus V.Orbanas visuomenės dėmesį patraukė dar 1989aisiais Budapešte, Herojų aikštėje, kai 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos aukų perlaidojimo proga pasakė drąsią kalbą – pareikalavo išvesti sovietų pajėgas ir laisvų rinkimų.
Užteko trejų metų, kad V.Orbanas taptų „Fidesz“ (Jaunųjų demokratų aljanso) lyderiu ir perorganizuotų radikalių studentų sambūrį į tvirtą centro dešinės partiją.
Pirmoji rimta politinė sėkmė naujojo lyderio vedamą „Fidesz“ aplankė 1998-aisiais, kai partija sugebėjo sudaryti sėkmingą koaliciją, gauti 42 procentus rinkėjų balsų ir teisę sudaryti naują vyriausybę.
Ketvirtąją dešimtį tuomet įpusėjęs V.Orbanas buvo išrinktas premjeru ir iškart ėmėsi permainų, suteikiančių daugiau centralizuotos kontrolės valstybei.
Jis ėmė mažinti opozicijos pasipriešinimo galią vykdydamas mokesčių, nedarbo bei infliacijos mažinimo politiką. Bet pirmoji kadencija premjero kėdėje buvo pilna išbandymų.
Opozicija dėjo visas pastangas, kad sustabdytų dažnai radikalias reformas, o koalicijos partneriai net kelis kartus sukėlė politinius skandalus, pakirtusius ir „Fidesz“ populiarumą.
Pasitikėjimą premjeru pakirto ir precedento neturėjęs dvejų metų biudžeto siūlymas, ir nevykusios pastangos sumažinti infliaciją, nors Centrinis bankas ir vykdė griežtą fiskalinę politiką.
Po nesėkmingų 2002-ųjų rinkimų V.Orbanas 8 metams įstrigo opozicijoje, laukdamas dar vienos galimybės.
Nesėkmingas kairiųjų valdymo periodas, populiarumo nesulaukusios kairiųjų socialinės reformos ir augantis tvirtos valdžios rankos troškimas vengrams priminė disidentą iš Herojų aikštės.
O kartu ir jo pažadą sugrąžinti Vengrijos klestėjimo laikus.
Šį kartą „Fidesz“ sugebėjo sutelkti savo rinkėjus ir 2010-ųjų metų rinkimuose gavo du trečdalius vietų parlamente – daugumą, suteikiančią galimybę keisti Vengrijos konstituciją.
Tikri ES išsišokėliai
Dar būdamas opozicijoje V.Orbanas pasižymėjo kaip agresyvus liberalios ES politikos kritikas.
Nors Vengrijos ekonomikai daug naudos davė Briuselio plėtros fondų parama, vengrams priimtinesnis pasirodė didesnio suverenumo kelias. „Fidesz“ partijos programa atitiko būtent tokias viltis.
„Turime užtikrintai eiti savo keliu ir apdairiai atsispirti bet kokiam spaudimui dėl Vengrijai nenaudingų sprendimų.
Susitarimai, nepaklusnumas ir pasipriešinimas privalo būti panaudoti atliekant sudėtingus taktinius veiksmus. Šis povo šokis turi būti atliekamas taip, kad parodytų, jog mes norime išlikti draugiški“, – prieš pat rinkimus išsakyta V.Orbano mintis atspindėjo dabartinės Vengrijos flirtą su ES, stengiantis išlaikyti veiksmų savarankiškumą.
Nenuostabu, kad Vengrijos pavyzdys iškart sulaukė palankių euroskeptikų balsų.
Kol ES bandė susigaudyti, kokios gali būti Vengrijos nepaklusnumo pasekmės, ir vis įspėti dėl galimų bendradarbiavimo problemų ar net sankcijų, V.Orbanas mokėsi iš klaidų ir tvarkėsi daug ryžtingiau nei pirmosios kadencijos metu.
Privačių pensijos fondų nacionalizavimas, smarkiai apkarpyti valstybės pareigūnų atlyginimai ir trimis ketvirtadaliais nurėžtas šalies Centrinio banko vadovo atlyginimas. 2011-aisiais patvirtinta nauja konstitucija, pakeista rinkimų sistema, sumažintas parlamento narių skaičius, patvirtinti išankstinės rinkėjų registracijos reikalavimas ir daugiausia balsų surinkusio pergalės statusas, palankus „Fidesz“.
Be to, V.Orbanas įteisino daugiau valstybės kontrolės žiniasklaidos bei teismų sistemose, o prieš pat rinkimus komunalinių paslaugų įmonėms liepė apie 20 procentų sumažinti elektros ir dujų kainas.
„Kairieji turėjo aštuonerius metus mums parodyti, ką jie gali, ir parodė užtektinai“, – prieš pat rinkimus sakė V.Orbanas.
Nenuostabu, jog dauguma vengrų parodė pasitikėjimą savo lyderiu ir balandžio 6-osios rinkimuose „Fidesz“ iš 199 vietų parlamente suteikė 133.
ES kairiųjų ir liberalų bei opozicinių partijų kritika dažnai į populizmą linkstančios Vengrijos lyderiui nepasiekė eilinių vengrų ausų.
Dešiniųjų radikalų šešėlis
Dar didesnį nerimą nuo demokratijos vis tolstančioms V.Orbano reformoms ES kelia kraštutinėms dešiniųjų pažiūroms atstovaujančios „Jobbik“ partijos stiprėjimas.
Ekonominė krizė išjudino ir socialinių Europos problemų sprendimo būtinybę.
Stipriausią atsaką tokiomis sąlygomis pateikia radikalios partijos, kurių populiarumas ir atstovų skaičius įvairiuose valdžios sluoksniuose vis labiau didėja.
Jeigu „Fidesz“ dar galima įvardyti kaip konservatyvių vertybių gynėjus, antisemitiškos ir griežtai prieš romų mažumos egzistavimą Vengrijoje skambančios „Jobbik“ atstovų kalbos verčia suklusti.
„Žmonėms nusibodo politinis korektiškumas. Anksčiau ar vėliau „Jobbik“ perims valdžią“, – teigė partijos jaunimo lyderis ir jauniausias parlamentaras 28-rių Gergely Farkas.
Šiek tiek savo įvaizdį sušvelninusi ir griežtą toną pakeitusi „Jobbik“ gavo 20,5 procento balsų, t.y. beveik keturiais procentais daugiau nei per 2010-ųjų rinkimus.
Partijos vadovas Gaboras Vona yra populiariausias opozicijos politikas. Ypač stiprios kraštutinių dešiniųjų pozicijos Rytų Vengrijoje, susiduriančioje su romų integracijos problema.
Antiimigracinė politika vis labiau palaikoma ir sunkiai daugiakultūrį projektą lipdančioje Vakarų Europoje.
Laisvės partija Nyderlanduose, „Auksinė aušra“ Graikijoje, Danijos liaudies partija, Nacionalinis frontas Prancūzijoje, Progreso partija Norvegijoje, Austrijos laisvės partija – tai vis ilgėjantis antiimigracijos žirgu į valdžios struktūras išjojusių kraštutinių dešiniųjų partijų sąrašas. Tai neturėtų stebinti.
Nepaisant greito ES naujų narių integracijos proceso, socialiniai, kultūriniai ir religiniai skirtumai vis sukelia trintį.
O dešiniųjų radikalų partijos siūlo greitus ir griežtus sprendimus, kurie vis labiau vilioja nuo pliuralizmo ir konsensuso ieškojimo pavargusius europiečius. „Jobbik“ sėkmė balandžio 6-osios rinkimuose reiškia dar garsesnį radikalizmo pavojaus varpų skambesį ES viduje.
Demokratija ar „viktatūra“?
V.Orbano kritikai netruko suteikti jam Viktatoriaus pravardę, apeliuodami į demokratijai ir žodžio laisvei grasinančias reformas. Kol kas Vengrijos premjeras sugeba išlaviruoti neperžengdamas kritinės ribos ir išlaikyti Europos dešiniųjų palaikymą, o jo priešininkų atakos jau įgavo pašaipų orbanofobijos pavadinimą.
Tiesa, apžvalgininkai pabrėžia, jog pagrindine Vengrijos politinio gyvenimo problema tampa silpna opozicija, kuri dar labiau žadina dešiniųjų ambicijas įtvirtinti savo valdžią.
Socialistų reitingus skaudžiai sumažino vieno partijos lyderių Gaboro Simono areštas, pareiškus įtarimus dėl mokesčių slėpimo ir dokumentų klastojimo, o likę penkių partijų koalicijos nariai rinkėjų dažniausiai įvardijami kaip „vyrai iš praeities“.
V.Orbanas sėkmingai pasinaudojo galimybe prieš pat rinkimus sumažinti mokesčių naštą socialiai jautriausiems sluoksniams ir taip pelnyti dažniausiai kairiesiems atitekdavusių nepasiturinčių vengrų balsų.
Taigi Viktatorius šiuo metu džiaugiasi šlovės akimirkomis ir nėra pasiruošęs taip lengvai užleisti pirmaujančios pozicijos. Tačiau ši kadencija žada problemų, kilsiančių dėl skubotų ir griežtų praeities sprendimų.
Jau dabar atsargesni investuotojai aplenkia Vengriją kaip potencialiai rizikingą valstybę, kurios vyriausybė linkusi kištis į Centrinio banko bei kitų institucijų veiklą ir nepalankiai atsižvelgia į stambųjį privatų kapitalą.
Ne veltui V.Orbano vyriausybė, nusižengdama savo nacionalistiniams principams, svarstė galimą švelnesnį pilietybės suteikimo stambiesiems investuotojams įstatymą. Greičiausiai V.Orbanas nusiteikęs ginti jį palaikančių vengrų interesus kitų ES valstybių narių sąskaita ir tokia politika galiausiai lems ir griežtesnį ES vertinimą.
Nežinia, ar Vengrijos lyderiui ilgai pavyks slopinti visuomenės pasipiktinimą vis besiplečiančia centrinės valdžios įtaka ir dažnu „Fidesz“ rinkėjų bei visos valstybės piliečių interesų gretinimu.
Nauji pavojai senajai Europai
Labiau nei V.Orbano populistiniai sprendimai, ekstravagantiški pareiškimai ir populiarėjanti pragmatiško suverenumo idėja Vakarų lyderiams nerimą kelia radikaliojo sparno stiprėjimas.
Po Anderso Behringo Breiviko išpuolio 2011 m., kai buvo nužudyti 69 žmonės, Europa susirūpino savo saugumu ir pradėjo atsargiau vertinti dešiniųjų ekstremistų galimybes. Nepaisant to, pastarieji sėkmingai plečia veiklą stiprėjančių tarpkultūrinių problemų akivaizdoje.
Politikos instituto „Demos“ Europoje atlikta apklausa rodo, kad daugiau nei du trečdaliai dešiniųjų radikalų judėjimų narių nėra sulaukę nė trisdešimties.
Jei kitos ultradešiniųjų partijos sugebės pasinaudoti „Jobbik“ pavyzdžiu, pagauti ekonominės krizės ir socialinių problemų nusivylimo bangą, pritraukti vis naujų narių, Europai gali tekti spręsti vis sunkesnius demokratijos ir radikalizmo derinimo galvosūkius.
