Kasmetinėse daugiadienėse angliškose Askoto, Eintrio ar Čeltnamo arklių lenktynėse gyvuoja populiari taisyklė – viena dienų tradiciškai vadinama Moterų diena („Ladies Day“).
Tą dieną arkliai, raiteliai ir jų laimėti prizai nuslenka į antrąjį planą, o svarbiausias dėmesys sutelkiamas į ekstravagantiškai išsidabinusias dailiosios lyties atstoves.
Gal kam tai atrodo seksistiška, bet tokios jau tradicijos – moterys ateina pasipuošusios ir stengiasi viena kitą pranokti kuo įspūdingesne skrybėlaite.
Taip jau sutapo, kad politiniame ir religiniame Jungtinės Karalystės gyvenime ši savaitė virto tikra Moterų savaite („Ladies Week“).
Jos skynė vieną istorinę pergalę po kitos.
Pavyzdį parodė Bažnyčia
Pirmasis moterų triumfas – liepos 14-ąją Jorko mieste vykusiame Anglikonų bažnyčios generalinio sinodo suvažiavime.
Aiškia balsų persvara aukščiausiasis šios Bažnyčios valdžios organas nusprendė, kad moterys nuo šiol turės neribotas teises kopti religinės hierarchijos laiptais.
80 milijonų sekėjų 165 valstybėse turinčioje Bažnyčioje dvasininkė moteris galės užsivilkti purpurinę vyskupo mantiją.
Negana to, nebus kliūčių moteriai tapti netgi Kenterberio arkivyskupe – aukščiausia Bažnyčios pareigūne.
Tad galbūt anglikonams kada nors vadovaus ir moteris – kodėl gi ne? Pavydėkite, katalikai.
Tiesa, verta pripažinti, kad formali Anglikonų bažnyčios aukščiausioji valdovė jau 60 metų yra būtent moteris – karalienė Elizabeth II.
Jau nuo 1994-ųjų eilinės anglikonės yra įgijusios teisę tapti pastorėmis, bet žengti toliau joms draudė Sinodo tradicionalistinės pakraipos atstovai – evangelikai konservatoriai ir anglokatalikai.
Vos prieš dvejus metus, 2012 metų lapkričio mėnesį, jie šešių balsų persvara atmetė reformatorių siūlomą lyčių lygybės Bažnyčioje idėją.
Tačiau per pusantrų metų Anglikonų bažnyčios vadovai sugebėjo įtikinti tradicionalistus, kad upės tėkmės užtvenkti tikrai nepavyks.
Be to, jiems buvo pasiūlyti bent keli saugikliai: nė vienai vietinei tikinčiųjų bendruomenei nebus iš viršaus nuleista moteris vyskupė, jei bus tam tikras skaičius prieštaraujančiųjų.
Nemažas argumentas įtikinėjant kietakakčius anglikonus buvo ir Jungtinės Karalystės Parlamento perspėjimas – jei Bažnyčia pati neįteisinsianti lyčių lygybės savo gretose, Vestminsterio Bendruomenių Rūmai tai padarysią specialiu įstatymu.
Apsaugos ir kitaminčius
Galbūt todėl pirmadienio vakarą balsavimas Jorke vyko į vienus vartus: istorinį žingsnį dėl moterų vyskupių Sinodas parėmė 152 balsais. Vos 45 delegatai balsavo prieš.
Nugalėję liberalai gėrė šampaną, o moterys pastorės negalėjo sutramdyti ašarų. O jų vedlys, triumfuojantis naujasis Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby pasižadėjo „mylėti tuos, kurie su mumis nesutinka“.
„Nors labai džiaugiuosi dėl balsavimo rezultatų, suprantu tuos mūsų Bažnyčios narius, kuriems sunku ir liūdna priimti šį verdiktą. Mes laikysimės savo pažado – kitaminčiai mūsų gretose bus apsaugoti“, – sakė J.Welby.
Aukštieji Anglikonų bažnyčios hierarchai netgi pažadėjo pasamdyti profesionalius konfliktų ekspertus, kurie padėtų dviem stovykloms išvengti atviros tarpusavio kovos ar, neduokdie, Bažnyčios skilimo.
Išvalė senąją gvardiją
Antroji svari bričių moterų pergalė šią savaitę – politinė. Koalicinės centro dešinės vyriausybės vadovas, konservatorių premjeras D.Cameronas pateikė savo partijos moterims parlamentarėms netikėtą dovaną.
Nuo šios savaitės iš 49 torių moterų Bendruomenių Rūmuose net 22 pasiūlyti aukšto rango postai vyriausybėje.
Kad ministrių ir viceministrių portfelius gautų kylančios partijos žvaigždės, D.Cameronui reikėjo iššluoti senąją gvardiją – ilgamečius bendražygius.
Tokio aršaus valymo iš 47-mečio D.Camerono nesitikėjo nei britų politiniai apžvalgininkai, nei jo kabineto nariai, nei Konservatorių partijos eiliniai.
Net 16 „vyrų blyškiais veidais ir pilkais kostiumais“ buvo priversti arba atsistatydinti, arba nulipti laipteliu ar dviem žemyn į prastesnes pareigas.
Tarp iššluotųjų – tokie Jungtinės Karalystės politikos tūzai kaip užsienio reikalų ministras Williamas Hague’as, penkiose torių vyriausybėse dirbęs Kenas Clarke’as, ministrai Alanas Duncanas, Owenas Patersonas, Michaelas Gove’as, George’as Youngas, Dominicas Grieve’as ir kiti.
Nurijo karčią piliulę
Nors apmaudą ir pyktį šių politikų akyse įžvelgti buvo nesunku, visi kaip vienas iššluotieji laikėsi britiškojo politinio etiketo.
Nuriję karčią piliulę viešai tekalbėjo apie jiems suteiktą „didelę privilegiją dirbti vyriausybėje“ ir norą „skirti daugiau laiko šeimai“. O kiti leido suprasti, kad su D.Cameronu daugiau nenorėtų turėti nieko bendra.
Štai ambicingasis W.Hague’as, kuriam vos 53-eji ir kuris pats trumpai yra buvęs Konservatorių partijos lyderiu, pareiškė norįs grįžti prie savo seno hobio – politinių biografijų rašymo.
Galima neabejoti, kad D.Camerono biografijos jis tikrai nesiims. Kalbama, kad W.Hague’as buvo paaukotas kaip atpirkimo ožys po to, kai britai ES pralaimėjo ir taip beviltiška laikytą kovą prieš naująjį Europos Komisijos vadovą Jeaną Claude’ą Junckerą.
Pirmajame plane – politikės
Tačiau kas gi tos naujosios torių žvaigždutės, meteorų greičiu įsiveržusios į britų politinį elitą?
Jauniausiai jų – aplinkos apsaugos ministrei Liz Truss – vos 38-eri. Augusi kairiųjų pažiūrų šeimoje, ji studijuodama Oksfordo universitete aršiai agitavo už monarchijos nuvertimą. Bet suaugo ir nuo 2005-ųjų tapo aktyvia konservatore.
Jos šalininkai jau prakalbo apie „naująją Margaret Thatcher“, tačiau kritikai vis neužmiršta besti pirštu į jos 18 mėnesių trukusį romaną su vedusiu konservatorių parlamentaru.
Kita naujokė – 41-erių Nicky Morgan. Ji imsis švietimo reikalų. Ji – įtakingojo finansų ministro ir pagrindinio D.Camerono patarėjo George’o Osborne’o komandos narė, 4 metus pradirbusi antrąja iždo viceministre.
Naujajai darbo rinkos ministrei Esther McVey – 46-eri. Ji turi ilgametę darbo televizijoje patirtį ir per pastaruosius kelerius metus įspūdingai gynė itin nepopuliarią koalicinės vyriausybės socialinių išmokų apkarpymo programą.
Dar penkių naujų viceministrių amžius nesiekia 50 metų. Viena jų – imigrantų, politinių pabėgėlių iš Indijos ir Ugandos duktė, 42-ejų Priti Patel.
Kad ir keista, ji dabar garsėja itin griežtais pareiškimais prieš imigrantus ir politinio prieglobsčio prašančiuosius.
Moterų paradas įkvėps?
Visas naujokes vienija tai, kad į Bendruomenių Rūmus jos tebuvo išrinktos 2010-aisiais. Tad politinė jų branda kol kas dar abejotina.
Tačiau naujai iškeptos ministrės tarsi susitarusios nurodė legendinės Geležinės Ledi atvejį.
M.Thatcher tebuvo vos 45-eri, o jos parlamentinė patirtis – kone nulinė, kai 1961-aisiais ją dirbti pensijų viceministre pasikvietė toliaregiškas premjeras Haroldas Macmillanas.
„Fantastiška, kad moterys dabar yra aukštuose postuose. Ir nieko nuostabaus, kad laikraščiai rašo apie „madų paradą“.
Taip, tai moterų, einančių į vyriausybės rezidenciją Dauningo gatvėje, paradas.
Mus matančios jaunos merginos dabar gal pamanys: „Jei jos gali tai pasiekti, tai kodėl gi aš ne?“ – džiūgavo E.McVey.
Po drastiškų šios savaitės permainų į savaitinius posėdžius dabar rinksis net 8 kabineto lygio ministrės.
Iš viso koalicinę vyriausybę sudaro 27 balso teisę turintys ministrai ir pats D.Cameronas.
Priežastis – rinkimai
Premjeras yra dar 2010-aisiais deklaravęs, jog jo tikslas – kad trečdalį jo kabineto sudarytų moterys.
„Tai – nauja komanda, turinti idėjų, energijos ir gabumų vesti mūsų valstybę į priekį. Tai – šalies veidą atspindinti komanda“, – džiaugėsi D.Cameronas. Bet tokių radikalių permainų priežastis gali būti kur kas paprastesnė ir pragmatiškesnė.
Jo patarėjai Dauningo gatvėje, kuriems vadovauja australas, politinės strategijos guru Lyntonas Crosby, nė neslepia: jei konservatoriai nori kitų metų gegužę laimėti Parlamento rinkimus, jie turi atsisakyti prie partijos tarsi šlapias lapas prilipusio „antimoteriško“ įvaizdžio.
Vadinasi, norom nenorom reikėjo šveisti lauk bent dalį vyriausybėje įsitvirtinusių plinkančių pusamžių vyrukų. Netgi jei jų asmeninės ir profesinės savybės šiandien ir yra geresnės nei jaunųjų konkurenčių.
Svarbu lytis ar patirtis?
Nepaisant visų loginių išvedžiojimų, senąją torių gvardiją, kurią išmoninga britų žiniasklaida jau pravardžiuoja plikais išsikvėpėliais vyrukais („male, pale and stale“), toks premjero manevras itin papiktino.
Atvirai kalbėti apie diskriminaciją kol kas nedrįsta niekas, bet D.Camerono partijos grandai vienas po kito teikė spaudai anoniminius komentarus.
„Tokia politika – visiškas pataikavimas politiniam korektiškumui.
Atrodo, kad kandidatų asmeninės savybės jau nebesvarbios, užtenka tik lyties“, – rūstavo vienas įtakingų torių Vestminsteryje.
„D.Cameronas iš savo kabineto neatleido nė vienos moters, nors kai kurios jų buvo visiškos netikėlės. Kodėl? Dėl to, kad jam reikia moterų kvotos“, – sielvartavo dar vienas posto netekęs anonimas.
Didieji postai – vyrams
Nepriklausomi apžvalgininkai pastebėjo, kad senųjų ministrų vyrų iššlavimas ir naujų moterų paskyrimas buvo puikiai surežisuotas.
Juk neverta užmiršti, kad dabartinis premjeras iki atėjimo į didžiąją politiką pats 7 metus dirbo britų komercinės televizijos kompanijos „Carlton“ Viešojo įvaizdžio skyriuje.
Prieš televizijos kameras puikavosi naujosios ministrės, bet valstybei itin svarbūs postai atiteko tiems, kurių niekas nematė. Apie jų paskyrimą buvo paskelbta trumpomis diskretiškomis žinutėmis „Twitter“.
„Šio didžiojo pertvarkymo ministrų kabinete mes greičiausiai neprisiminsime kaip ypatingo žingsnio kovojant už lyčių lygybę.
Nes didieji postai – užsienio reikalų ministro, gynybos ministro ir eurokomisaro – atiteko ne kam kitam, bet vyrams“, – priminė Timas Montgomerie, populiaraus centro dešinės politinio tinklalapio „Conservative Home“ įkūrėjas.
Trys artimi D.Camerono bendražygiai gavo šiuos kertinius postus. Diplomatinei tarnybai dabar vadovaus euroskeptikas Philipas Hammondas. Pernai jis viešai pareiškė, kad jei referendumas vyktų rytoj, jis balsuotų už tai, kad Jungtinė Karalystė išstotų iš Europos Sąjungos.
Opozicinė Leiboristų partija, šiuo metu tvirtai pirmaujanti viešosiose apklausose, didįjį konservatorių šuolį į feminizmo pusę apibūdino kaip tuščią gestą – moterys esą gavo tik periferinius portfelius.
Maža to, net ir po pasikeitimų vyrų D.Camerono kabinete lieka triskart daugiau nei moterų. Leiboristai didžiuodamiesi skelbia, kad šešėlinėje vyriausybėje daugiau nei 44 proc. postų priklauso moterims. O kaip tai įvertins rinkėjai, paaiškės bėgant laikui, kurio iki rinkimų liko nedaug.
