Šios savaitės naujienos apie neva atskleistą tikrąją legendinio žudiko maniako, žinomo Džeko Skerdiko pravarde, tapatybę ir kilmę tik darsyk parodė, kaip nesunku pakurstyti antiimigracines nuotaikas, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Juk imigracija – tikra „karštoji bulvė“ Jungtinės Karalystės visuomeniniame gyvenime.
Visi be išimties šalies premjerai per pastaruosius du dešimtmečius – Johnas Majoras, Tony Blairas, Gordonas Brownas ir Davidas Cameronas – nusvildavo pirštus, kai tik juos prikišdavo prie žaižaruojančios „nekontroliuojamos imigracijos“ temos.
Visi keturi žadėjo, kad jų vadovaujamos vyriausybės vykdys „tvirtos rankos“ politiką prieš atvykėlius iš skurdžių Afrikos, Azijos ar Rytų Europos šalių. Ir visi nuvylė savo rinkėjus.
Ir atvirkščiai – prieš imigraciją garsiai pasisakančios partijos dabar turi naują kozirį – legendinį Džeką Skerdiką, kuris, anot naujausios teorijos, buvo sužalotos psichikos imigrantas.
Baugina imigrantų ordomis
Nuo 1994-ųjų į Jungtinę Karalystę legaliais ir nelegaliais būdais gyventi ir dirbti persikėlė per 3 milijonus užsieniečių. Tai didžiausia migracijos banga šiuolaikinėje šios valstybės istorijoje.
Šią bangą sukėlė ne kas nors kiti, o imigrantai iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir dar 7 Rytų bei Pietų Europos valstybių.
Prie neigiamos eilinių britų, ypač darbininkijos ir prasčiau išsilavinusiųjų, nuomonės apie migrantus itin prisideda sensacijų besivaikanti Londono žiniasklaida.
Paskaitęs milijoninius tiražus turinčių „Daily Express“, „Daily Mail“ ar „The Sun“ dienraščių antraštes, norom nenorom imi baimintis imigrantų ordų, kurios lyg skėriai atima darbo vietas iš vietinių nuskriaustųjų.
Maža to, žvelgiant vien tik per karikatūriškai iškreiptą šios antieuropietiškos ir antiimigracinės spaudos prizmę, migrantai tik tuo ir verčiasi, kad stekena sveikatos apsaugos įstaigas, specialiai gimdydami vaikus ar susirgdami retomis ligomis.
Be to, jie apgaudinėja ir nepelnytai naudojasi socialinėmis išmokomis ir pridaro tiek nusikaltimų, kad šalies teismai ir kalėjimai tiesiog plyšta nuo agresyvių užsieniečių.
Galiausiai tie sužvėrėję aštriadančiai lenkai, lietuviai ar rumunai skriaudžia net ir nekaltus britų žvėrelius – gaudo ir šlamščia gulbes, kiškius, balandžius ir netgi sraiges.
O prisigėrę – ir žmones: kapoja jiems galvas, žudo keliuose išvažiavę į priešpriešinio eismo juostas.
„Vagys čigonai“ neužplūdo
Vargu ar verta stebėtis, kad šių metų gegužę didelė dalis britų elektorato – net kas ketvirtas rinkėjas – balsavo už populistinę ultradešiniųjų pažiūrų partiją, žadančią vyti lauk atvykėlius iš Pietų ir Rytų.
Praėjusių metų rudenį britų žiniasklaidoje ypač buvo demonizuojami piliečiai iš dviejų skurdžiausių Europos Sąjungos valstybių – Rumunijos ir Bulgarijos.
Tuomet vykdoma kampanija turėjo tik vos užslėpto rasizmo tvaiką – straipsniai apie „artėjančią naują milijoninę migrantų bangą“ iš šių šalių būdavo iliustruojami nuotraukomis su romų bendruomenės atstovais.
Naujausia reali statistika rodo, kad jokia nauja banga iki Ūkanotojo Albiono taip ir neatsirito: nuo šių metų sausio 1-osios gavę teisę laisvai dirbti ES šalyse, rumunai ir bulgarai pasirinko ne Britų salyną, o sau kultūriniu požiūriu artimesnes Italiją ar Ispaniją.
Kūrė kryptingą kampaniją
Imigranto iš Rytų Europos, „kitokio“ ar net „žemesnio lygio“ europiečio baubas, kurį britų sąmonėje per pastaruosius 5–6 metus kryptingai formavo sensacingoji žiniasklaida, turės ilgalaikę įtaką. Stereotipus galima sukurti gana greitai, tačiau vėliau itin sunku juos sugriauti.
„Iki ekonominės krizės 2008-aisiais, kai pigios darbo jėgos Jungtinei Karalystei reikėjo, apie imigrantus iš buvusių komunistinių Europos šalių dažniausiai rašyta kaip apie darbščius, kruopščius, motyvuotus ir socialiai mobilius žmones.
Frazės „lenkas santechnikas“ ar „lietuvis statybininkas“ net buvo tapusios bendrinėmis, reiškiančiomis gerą, kokybišką darbo jėgą už prieinamą kainą.
Bet kilus finansų krizei, įstūmusiai šalį į recesiją, Londono žiniasklaidoje galima pastebėti staigų lūžį – „darbštus baltasis darbininkas“ buvo transformuotas į kriminalizuotą, kultūriškai atsilikusį ir atžagarų „žemesnio lygmens“ europietį.
Į „kitokį“ ir „svetimą“. Į atpirkimo ožį, kuris kelia nepasitikėjimą ir atstūmimą“, – teigė britų žiniasklaidos požiūrį į rytų europiečius nuodugniai išanalizavusi Mančesterio universiteto ekspertė ir akademinė migrantė Alina Rzepnikowska.
Žudikas buvo lenkas?
Tačiau ką bendra šie stereotipai turi su legendiniu Džeku Skerdiku, Rytų Londono Vaitčepelio rajone dar tolimais 1888-aisiais žiauriai nužudžiusiu mažiausiai penkias prostitutes?
Pasirodo, gyvenamo laiko skirtumas ne toks jau ir svarbus, kai nuolat kartodamas žodį „imigrantas“ dar prikergi ir „žudikas“. Visuomenės psichiką tai veikia labai įtaigiai.
Šią savaitę Londono žiniasklaidos antiimigracinis vėliavnešys „Daily Mail“ paskelbė sensacingą žinią: molekulinės biologijos ekspertai esą neginčijamai įrodė, kad Džekas Skerdikas buvo ne kas kitas, o imigrantas iš Lenkijos.
Solidesni britų dienraščiai į šią naujieną pažvelgė atsargiau, mat per 126 metus įvairūs entuziastai jau ne vieną tuziną kartų yra skambiai pareiškę, kad „garantuotai“ nustatė tikrąją Džeko tapatybę.
Tačiau po kiek laiko tos hipotezės sugriūdavusios kaip kortų namelis. „Tikraisiais“ skerdikais praeityje jau buvo įvardyti tokie karalienės Viktorijos laikų aukštuomenės nariai kaip seras Williamas Gullas – asmeninis monarchės gydytojas, Montague’as Druittas – žymus teisininkas, netikėtai nusižudęs 1888-ųjų pabaigoje.
Žudiku vadintas ir anglų tapytojas Walteris Sickertas, rašytojas Lewisas Carrollas, visame pasaulyje žinomas kaip knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ autorius, ir net princas Albertas Victoras, tikras karalienės Viktorijos anūkas.
Tačiau šįkart dienraščio „Daily Mail“ sekmadieninė versija „Mail on Sunday“ nepagailėjo net penkių puslapių istoriniam žudikui maniakui iš Rytų Europos demaskuoti.
Teigiama, kad tikrasis Džeko Skerdiko vardas – Aaronas Kosminskis, o jo profesija – kirpėjas. Vargšes savo aukas – mažiausiai penkias, bet gal net ir visas vienuolika prostitučių – jis nužudė perrėždamas joms gerklę ir vėliau dar išmėsinėdamas.
Lyg Hanibalas Lekteris
Žydų kilmės lenkui A.Kosminskiui 1888-ųjų rudenį, kai buvo įvykdyti visi tuometį Londoną pašiurpinę nusikaltimai, buvo 23 metai, jis nebuvo vedęs ir gyveno imigrantų lūšnyne Grinfildo gatvėje, visiškai netoli Vaitčepelio, su savo motina Golda, dviem broliais ir seserimi.
Teigiama, kad į Didžiąją Britaniją visa Kosminskių šeima atsikrausčiusi iš centrinės Lenkijos maždaug 1882-aisiais, bėgdama nuo ten carinės Rusijos žandarų vykdomų pogromų prieš žydus.
„Daily Mail“ netgi tvirtina, kad pogromuose matyti žiaurumai, kai vyrai, moterys ir vaikai buvo masiškai skerdžiami ar prievartaujami, buvo kertiniai įvykiai, nepataisomai suluošinę jaunuolio Aarono psichiką.
Būtent todėl jis pats jau po kelerių metų Rytų Londone itin brutaliai žudęs klientų ieškančias prostitutes – Mary Nicholls, Annie Chapman, Elizabeth Stride, Catherine Eddowes, Mary Kelly.
Kaip ir Thomo Harriso išgalvotoje istorijoje apie lietuvį Hanibalą Lekterį, kurį vaikystėje traumuoja išvysti kanibalizmo vaizdai, paskatinę tapti kanibalu, taip ir A.Kosminskio atveju netrūksta mistinių spėlionių, teorijų bei bandymų patvirtinti įtarimus.
Dalis gyvenimo beprotnamyje
Beje, dar 1890-aisiais A.Kosminskis buvo suimtas Braitone ir trumpam uždarytas į kalėjimą. Džekui Skerdikui gaudyti anuomet buvo mestos didžiulės pajėgos, joms vadovavo patyręs Skotland Jardo detektyvas, daktaras Robertas Andersonas.
Nors A.Kosminskis buvo tarp pagrindinių įtariamųjų, R.Andersonas nusprendė į teisiamųjų suolą jo nesodinti.
Bet ir į laisvę šis Lenkijos žydas nebuvo išleistas: 25 metų vyras buvo uždarytas į Šiaurės Londone įkurtą beprotnamį.
Nuo šizofrenijos kenčiantis vyriškis ten prabuvo ketverius metus, kol buvo perkeltas į kitą instituciją – modernesnę psichiatrijos ligoninę Harfordšyro grafystėje.
Ten 1919-aisiais jis ir mirė nuo gangrenos. A.Kosminskiui tuomet buvo 53-eji.
Įtikino DNR tyrimai
„Daily Mail“ savo teiginius grindžia britų „savamokslio detektyvo“ ir „skerdikologo“ Russello Edwardso naujausia knyga, išleista šią savaitę ir nedviprasmiškai pavadinta „Įvardijant Džeką Skerdiką“.
Kertinis R.Edwardso argumentas iš pirmo žvilgsnio skamba lyg ir įtikinamai: jis tvirtina, kad XIX amžiaus bylą išpainioti nusprendė XXI šimtmečio metodu – pasitelkdamas DNR analizę.
Prieš septynerius metus viename aukcione R.Edwardsas nusipirko istorinį eksponatą – krauju persunktą mėlyną moterišką šalį. Jis neva priklausęs ne kam kitam, o ketvirtajai Džeko Skerdiko aukai – 46 metų C.Eddowes.
Šį šalį ilgus metus esą turėjęs vienas Skotland Jardo detektyvas ir jo palikuonių kartos. Jie niekada šalio neskalbė.
R.Edwardsas sugebėjo įtikinti Liverpulio Johno Mooreso universiteto molekulinės mikrobiologijos ekspertą suomį Jari Louhelaineną kartu surengti precedento neturintį eksperimentą.
Pirmiausia buvo atlikta šalio analizė: ant jo rasta tiek moters, tiek vyro DNR pėdsakų. Beje, ne tik kraujo, bet ir spermos. Tuomet trejus metus R.Edwardsas ieškojo tiek A.Kosminskio, tiek C.Eddowes palikuonių moterų.
Jos sutiko duoti savo mitochondrinius DNR mėginius.
„Jei kalbėčiau sąžiningai, mane labiau domino visos šios istorijos mokslinis aspektas – norėjau sužinoti, ar turint tokį menką genetinės medžiagos kiekį galima ką nors pasiekti.
Taip, žinojau, kad buvo toks Džekas Skerdikas, bet smulkmenos man nebuvo žinomos. Tik dabar suvokiu, kokį didelį susidomėjimą kelia ši mįslė“, – prisipažino J.Louhelainenas.
Netrūksta ir abejojančių
Antradienį pristatydamas savo knygą Londone R.Edwardsas išdidžiai pareiškė, kad jam pirmajam pavyko „apibrėžti ratą“ šimtmečio detektyvinėje istorijoje.
„Viena didžiausių visų laikų kriminalinių paslapčių jau įminta. Tai pavyko pasiekti dėl ultramodernaus mokslo, kruopštaus istorinio tyrimo, didelio užsispyrimo ir paprasčiausios sėkmės“, – džiūgavo R.Edwardsas.
Tačiau šlovės spinduliuose jam pavyko pasimaudyti vos 24 valandas. Jau trečiadienį visas choras „skerdikologų“ pareiškė savo protestus.
„Daily Mail“ ir R.Edwardso versijoje apie A.Kosminskį jie rado vieną skylę po kitos.
Pirmiausia kilo abejonių dėl vadinamojo C.Eddowes šalio.
„Dar 2007-aisiais šis šalis tris dienas buvo eksponuojamas Vulverhamptono mieste mano organizuotoje konferencijoje dėl Džeko Skerdiko. Tikrai žinau, kad dvi C.Eddowes giminaitės lankėsi šioje konferencijoje.
Šimtai žmonių lietė ir čiupinėjo tą šalį – labai tikėtina, kad ir tos giminaitės laikė jį savo rankose. Taip jų DNR ten ir atsidūrė“, – teigė žinomas „skerdikologas“ Richardas Cobbas.
Jam pritarė iki šiol Vaitčepelyje su Džeku Skerdiku susijusias ekskursijas organizuojantis istorikas Donaldas Rumelow.
„Originaliuose policijos protokoluose, kuriuose aprašoma prostitutės C.Eddowes žūties vieta, nėra minimas joks šalis. Nors kitų rastų drabužių sąrašas yra išsamus“, – abejojo D.Rumelow. Jam pritarė kitas britų istorikas Michaelas Covelas.
„Apie šį šalį pirmasis užsiminė tuometis žemo rango policijos pareigūnas, vardu Amosas Simpsonas. Jis tvirtino, kad buvo prostitutės nužudymo vietoje ir parsinešė tą šalį namo.
Bet esama pakankamai įrodymų, kad tas policininkas melavo“, – tvirtino M.Covelas.
Akademinė bendruomenė į suomį mikrobiologą irgi šnairuoja.
„Tarp mokslininkų galioja paprasta taisyklė: išskirtinį atgarsį galintys sukelti tyrimų rezultatai visuomet pateikiami kitiems kolegoms ir jie juos pertikrina. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta“, – teigė Peteris Gillas, žinomas DNR ekspertas iš Stratklaido universiteto Glazge.
Skeptikų balsų neišgirs
Aršus ginčas tarp „skerdikologų“ persikėlė net į internetinę enciklopediją „Wikipedia“. Jos redaktoriai gavo tiek daug teiginių ir kontrteiginių dėl neva naujai atrasto „tikrojo Džeko Skerdiko“, kad nusprendė laikinai užblokuoti bet kokius įrašus.
Be pernelyg didelio entuziazmo į naujausią versiją sureaguota ir Londono Skotland Jardo Istorinių bylų departamente. Žurnalistams tebuvo patvirtinta, kad A.Kosminskio versija bus pripažinta svarstytina.
Tačiau apie šias ekspertų abejones „Daily Mail“ savo puslapiuose neužsiminė nė keliomis eilutėmis.
Visam pasauliui garsiai ištrimitavęs versiją, kad žinomiausias visų laikų žudikas maniakas Didžiojoje Britanijoje – tai pusprotis imigrantas iš Lenkijos, dienraštis dabar tyli lyg prisisėmęs vandens į burną.
O kelerius metus britus bauginanti žinutė apie pavojingus imigrantus sėkmingai sutvirtinta viena garsiausių legendų apie žudiką maniaką. Tad neverta stebėtis, jei per kitąmet vyksiančius rinkimus populistiniais politikais patikėję britai imigrantams lipins ne šiaip „darbus atimančių veltėdžių“, bet potencialių žudikų etiketes.
