„Didžiausia katastrofa Europoje po Antrojo pasaulinio karo“, – taip vadinama 1994-ųjų rugsėjo 28-ąją įvykusi kelto „Estonia“ tragedija.
Patikimu ir saugiu laikytas keltas, galėjęs perkelti du tūkstančius žmonių ir kasdien plukdęs tūkstančius tonų krovinių, dabar ilsisi Baltijos jūros dugne. Tačiau tragedija išliko atmintyje ir neatsikrato sąmokslo teorijų šešėlio rašo Lietuvos rytas“.
Netyla balsai, kad laivo konstrukcijos trūkumai ir nepalankūs orai sunkiai gali pateisinti tai, jog katastrofos metu be žinios dingo, kiek mažiau nei per valandą nuskendo 852 keleiviai.
Laive buvo visiška panika, o gelbėjimo operacija nevyko taip sklandžiai, kaip buvo galima tikėtis.
Išsigelbėti pavyko tik 137 žmonėms – kol sraigtasparniai ir laivai pasiekė nelaimės zoną, vandenyje mirtinai sušalo dešimtys plūduriuojančių žmonių. Gyvi liko tik stipriausi.
Katastrofa sukrėtė ne tik Estiją, kuri iki tragedijos didžiavosi 1979 metais pastatytu ir šalies nepriklausomybę bei jūrinę galią rodančiu keltu. Baltijos jūros šalys buvo priverstos persvarstyti laivų saugumo ir gelbėjimosi priemonių reikalavimus bei strategiją.
Nugrimzdo itin greitai
Keltas „Estonia“ plaukiojo tarp Talino ir Stokholmo uostų. Kas antrą dieną iš Talino išplaukdavo 19 valandą, o kitą rytą 9 valandą pasiekdavo Stokholmą. Iš čia išvykdavo 17 valandą 30 minučių ir į Taliną grįždavo 9 valandą ryto.
Taline automobiliai ir kitokie kroviniai būdavo pakraunami pro priekinę rampą, Stokholme išleidžiami pro dvi užpakalines. Atstumas tarp šių dviejų uostų ne toks jau ir didelis – 417 km, todėl apie rimtesnes grėsmes nebūdavo mąstoma.
Didelis laivo mašinų galingumas užtikrindavo, kad reisas vyktų laiku ir sėkmingai.
Per paskutinį reisą keltas paliko Taliną rugsėjo 27 d. 19 valandą 15 minučių. Orai tokio dydžio laivui buvo normalūs.
Apie pirmą valandą nakties budintis jūreivis buvo pasiųstas patikrinti garažo denio ir rampos. Jam išeinant tiltelyje pasirodė kapitonas ir, kaip teigė tragedijos priežastis tyrusi komisija, pasakė: „Vėluojame vieną valandą, bet nieko tokio.“
Po pirmos valandos laivas staiga pasviro, varikliai sustojo, bet mašinų skyrius nebuvo apsemtas. Smarkiai pasviręs, be šviesų, be ryšio didžiulis laivas vis labiau grimzdo nešamas vėjo ir bangų, kol Suomijos radaro operatorius lakoniškai pranešė, kad 1 val. 55 min. laivas „Estonia“ dingo iš lokatoriaus ekrano.
Lietuviui išsigelbėti pavyko
Baltijos jūra amžinojo poilsio vieta tapo ir dviem keltu „Estonia“ plaukusioms Vilkaviškio gyventojoms – motinai su dukterimi Vitalijai Gudaitienei ir Gintarei Gudaitytei, taip pat vilniečiui Vytautui Miliauskui, tolimųjų reisų vairuotojui, plaukusiam darbo reikalais.
Vienintelis iš lietuvių gyvas likęs tolimųjų reisų vairuotojas Artūras Tamašauskas, tada 29 metų panevėžietis, vėliau išvykęs gyventi į JAV, po katastrofos sulaukė nemenko dėmesio.
„Esu gimęs su marškinėliais“, – yra sakęs A.Tamašauskas, kuris laiku pastebėjo į laivą besiveržiantį vandenį.
„Gerai, kad tada nepanikavau. Nors buvo tokių, kurie sustabarėjo, ant galvos užsidėjo pagalvę ir nieko nedarė, tokių, kurie negalvodami šoko į ledines bangas, tokių, kurie blaškėsi ir nežinojo, ką daryti“, – pasakojo vienintelis išsigelbėjęs lietuvis.
A.Tamašauskas iš skęstančio kelto sugebėjo išsikapanoti ant plausto, ilgai ant jo šalo, bet buvo išgelbėtas.
Žemiausioje kelto vietoje, kajutėje, lemiamu momentu buvusio A.Tamašausko, kitų likusių gyvų „Estonia“ žūties liudininkų prisiminimuose užfiksuota, kad pirmuosius keisto dunkstelėjimo ir žvangesio garsus žmonės išgirdo tuoj po vidurnakčio.
Laive kilo panika
Apie pirmą valandą po stipraus smūgio, panašaus į sprogimą, kelte kilo panika: pusnuogiai žmonės, jau snūduriavę savo kajutėse, bėgo į koridorius, trankėsi vieni į kitus ir į sienas, trypė pargriuvusiuosius, raudojo, šaukė – nebuvo jokio filmuose matomo didvyriškumo.
Pasiekusieji aukštutinį denį iš įgulos narių gavo gelbėjimosi liemenes. Tikėdamiesi išlikti jie turėjo šokti į šaltą (10–12 laipsnių), nakties tamsos gaubiamą audringos jūros vandenį.
Bangų aukštis tuo metu buvo nuo 6 iki 10 metrų, o jūros gylis toje vietoje – 80 metrų.
Neįtikėtina, bet nemažai išsigelbėjusių buvo iš apatinių aukštų. Jie pirmieji pastebėjo į laivą besiveržiantį vandenį. Tiesa, dalis tiesiog nespėjo pakilti iki viršutinio denio.
Labiau pasisekė tiems, kurie dar buvo užsilikę laivo restorane ar viršutiniuose aukštuose.
Tik dalis sugebėjo pasiekti jūroje išmėtytus pripučiamuosius plaustus, kurie susidarius kritinei situacijai automatiškai krinta į vandenį, prisipučia ir mirksint lemputei plūduriuoja.
Būtent pasiekęs tokį plaustą kartu su švedu, buvusiu jūreiviu, išsigelbėjo ir lietuvis A.Tamašauskas. Tačiau dalis į plaustus patekti sugebėjusių žmonių mirtinai sušalo.
Nesklandi gelbėjimo operacija
Baltijos jūroje vienu metu dažnai būna net apie 2 tūkstančius laivų. Nelaimės atveju per valandą gali atskubėti ne tik kiti laivai, bet ir sraigtasparniai.
Šios aplinkybės puikiai veikė nelaimei ištikdavus mažesnius laivus. Vis dėlto masyvaus kelto „Estonia“ skendimą ženklino nesusipratimų virtinė.
Pirmasis iš penkių į pagalbą skubėjusių laivų – keltas „Mariella“ skendimo vietą pasiekė per keliasdešimtį minučių, tačiau pavojaus signalas pagrindinį pagalbos centrą pasiekė tik apie pusę trijų nakties, laivui jau seniai nugrimzdus į dugną.
Laivai išgelbėjo 34, sraigtasparniai dar 104 keleivius. Atskubėję penki keltai sunkiai galėjo dalyvauti gelbėjimo operacijoje, nes neturėjo pakankamai reikiamos technikos, kuri padėtų surasti jūroje jau išsibarsčiusius vis dar gyvus nuskendusio kelto keleivius.
Dauguma aukų žuvo tik todėl, kad nesugebėjo laiku palikti staigiai skęstančio kelto. Tyrimo komisijos duomenimis, 650 iš dingusiųjų be žinios tiesiog liko įkalinti į jūros dugną grimztančiame laive.
Dauguma išsigelbėjusiųjų – jauni, fiziškai stiprūs vyrai, sugebėję laiku pasiekti denį ir prasibrauti gelbėjimosi plaustų link.
Komisija dirbo nepatikimai
Jau kitą dieną po katastrofos Suomijos Turku mieste susitiko Estijos, Suomijos ir Švedijos premjerai, sukurta Jungtinė tarptautinė komisija kelto „Estonia“ žūties priežastims nustatyti.
Pirmininku buvo paskirtas Estijos transporto ministras Andi Meisteris, 1996 metų liepą jis buvo pakeistas.
Komisija iš karto energingai kibo į darbą ir jau 1995 metų balandį paskelbtas dalinis pranešimas.
Jame iš esmės nagrinėti tiktai techniniai avarijos aspektai.
Nustatyta, kad pagrindinė katastrofos priežastis – silpni priekinių vartų, pro kuriuos į keltą įvažiuoja transporto priemonės, užraktai.
Užraktams sulūžus buvo nuplėšti išoriniai vartai, o pro atsivėrusią skylę ėmė veržtis vanduo. Vėliau iš dugno buvo iškelta vienintelė reikšmingesnė „Estonia“ dalis – nelemtieji priekiniai vartai, ant kurių buvo akivaizdžiai matoma įvairių pažeidimų. Bet kodėl šie pažeidimai atsirado – dėl prastos priežiūros ar kitokių priežasčių?
Pasirodžius šiam pranešimui, daugeliui specialistų kilo nemažai klausimų, o įvairūs gandai sklandė jau nuo pat pirmosios avarijos dienos.
Tyrėjai dirbo kelerius metus, tempas lėtėjo, kai kurie komisijos nariai keitėsi, kol pagaliau po 38 mėnesių darbo 1997 metų gruodį buvo pasirašyta pagrindinė ataskaita. Ji sukėlė daug diskusijų, kritikos ir paliko laisvės įvairioms sąmokslo teorijoms.
Nebuvo visai aišku, kodėl neatlaikė iš pažiūros tvirtos laivo konstrukcijos, kelti klausimai dėl įgulos sprendimų.
Dar labiau situaciją jaukė tyrimo metu pasklidę gandai apie sprogimą laive ir neaiškų krovinį, kuris nebuvo pažymėtas oficialiuose laivo dokumentuose.
Sprogimo versija atmesta
Nemaža dalis išsigelbėjusių „Estonia“ keleivių pasakojo prieš katastrofą girdėję vieną stiprų smūgį arba sprogimą, dalis jų tikino girdėję net du sprogimus, antrą – stipresnį nei pirmąjį.
Tokią versiją parėmė ir kai kurie sąmokslo teorijas tiriantys ekspertai.
Pasak jų, pirmoji komisija turėjo vaizdo įrašą, kuriame vienas naras tvirtino, esą kelios dienos po nelaimės dirbdamas katastrofos vietoje ant kelto dešinio borto aptiko sprogimo paliktų žymių.
Komisija šią išvadą atmetė, tačiau sprogimo teorijos šalininkai tikino, kad jų argumentus patvirtina metalo fragmentai, kuriuos 2000 metais neteisėtai iškėlė JAV narai.
Tais pačiais metais Vokietijos ir JAV laboratorijose buvo ištirti du metalo gabalai, atpjauti nuo netoli kelto priekio esančio automobilių trapo. Pasak ekspertų, ant šių liekanų buvo rasta požymių, rodančių, kad prieš keltui nuskęstant korpusą pažeidė sprogimas.
Vis dėlto vėliau, ištyrę metalo pavyzdžius iš kelto pirmagalio, Berlyno medžiagų tyrimo instituto mokslininkai pareiškė neaptikę jokių sprogimo pėdsakų. Galutinėse komisijos išvadose remtasi būtent šiuo tyrimu, tačiau abejonių buvo paskleista.
Gabeno rusišką techniką?
Estijos valstybinis prokuroras Margusas Kurmas, kurį laiką vadovavęs kelto „Estonia“ katastrofos priežasčių tyrimo komisijai, vėliau stebėjosi aplaidumu.
„Kodėl uoste taip nekokybiškai patikrintas laivo korpusas?“ – retoriškai klausė jis.
„Aš nesuprantu. Negaliu pasakyti, kodėl tai nebuvo padaryta“, – po tyrimo estų žiniasklaidai pareiškė M.Kurmas.
Kalbėdamas apie galimas kelto katastrofos priežastis prokuroras pažymėjo, kad laive „Estonia“ iš tikrųjų galėjo būti Rusijos karinės technikos, gabenamos parduoti.
Pasak jo, norint įrodyti sąmokslo teorijų prieš keltą nepagrįstumą reikia nusiųsti narus su specialia technika, kad būtų galima ištirti laivo nuolaužas.
Tačiau nardyti masine kapaviete paskelbtoje „Estonia“ nuskendimo vietoje uždrausta. Tad kol kas vienintelė pripažįstama yra oficiali versija.
Oficiali Estijos, Suomijos ir Švedijos tarpvyriausybinė komisija padarė išvadą, kad laivo katastrofos priežastys buvo jo konstrukcijos trūkumai ir nepalankios meteorologinės sąlygos.
Vis dėlto vėliau žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad keltu į Švediją buvo gabenami ginklai, atitekę Estijai iš pasitraukusios Rusijos kariuomenės, o tai savo ruožtu galėjo tapti jo žūties priežastimi.
Taip pat buvo keliamos laivo susprogdinimo versijos. Švedijos ir Estijos vyriausybės buvo sudariusios specialias komisijas šiems teiginiams ištirti, bet įrodymų jiems pagrįsti nerasta.
Dirva sąmokslo teorijoms
Po sudėtingo komisijos darbo atsirado ir daug nepriklausomų tyrėjų, kurie bandė aiškintis kelto tragedijos aplinkybes.
Vienas jų – Maratas Kalandarovas, katastrofos aplinkybes aprašęs knygoje „Viza į gelmę“.
Jo teigimu, net ir techninis tyrimas sunkiai atsako į tokius klausimus.
„Kiekvienas laivų statybos instituto pirmakursis pasakys: jeigu būtų atsidarę priekiniai vartai, būtų buvęs apsemtas automobilių denis ir vanduo toliau nebūtų patekęs.
„Estonia“ būtų išsilaikiusi ant vandens mažiausiai aštuonias valandas. Per tą laiką būtų buvę galima išgelbėti žmones“, – diskutavo knygos autorius.
„Aš kalbėjausi su daugeliu žymių specialistų laivų statytojų.
Visi jie vienu balsu tvirtina: kad toks laivas kaip „Estonia“ nuskęstų per 40 minučių, reikia, kad jo korpuse būtų ne mažesnė kaip keturių kvadratinių metrų skylė“, – įsitikinęs M.Kalandarovas.
Uostas – kontrabandos rojus
Pasak M.Kalandarovo, tuo metu Estijos uostas buvo tikras kontrabandininkų rojus.
„Jį saugojo aukščiausi vyriausybės valdininkai ir ministrai.
Viena Estijos parlamentarė gerai pasakė: laikas pasakyti žmonėms tiesą – buvo milžiniško masto kontrabanda: strateginė žaliava, narkotikai, ginklai.
Šios mafijos krikštatėvis – tuometis Estijos ministras pirmininkas“, – tvirtino jis.
„Keltui „Estonia“ nepasisekė. Jame susitiko visiškai viena nuo kitos nepriklausomos nusikalstamosios grupuotės, oligarchai, kariškiai, žvalgybų žmonės ir kiekvienas norėjo pasiimti savo dalį.
Ten buvo gabenamos įvairios medžiagos, narkotikai ir naujausių priešlėktuvinės gynybos sistemų pavyzdžiai“, – teigė sąmokslo teorijas tikrinantis rašytojas. Jo nuomone, akivaizdu, kad uoste susipynė įvairūs interesai.
„Talino uoste šeimininkavo pasaulinio lygio nusikalstamosios grupuotės. O valdžia visa tai dengė. Pavyzdžiui, strateginiai kroviniai buvo išgaunami šachtoje Gruzijos ir Pietų Osetijos pasienyje. Strateginė žaliava iš ten keliaudavo į Estiją, toliau – per uostą į Vakarus“, – pridūrė jis.
Kelto „Estonia“ nuskendimo vieta
Laivų katastrofos gąsdina aukų skaičiais
Didžiausia pagal aukų skaičių tragedija vandenyje taikos metu įvyko 1987 metais Filipinuose. Perkrautas keltas, plaukęs į sostinę Manilą, susidūrė su naftą gabenančiu tanklaiviu. Nuskendo arba liepsnose žuvo 4386 žmonės. Tik 24 kelto keleiviai ir du tanklaivio įgulos nariai liko gyvi.
Neabejotinai žymiausias skenduolis – „Titanikas“ (nuotr.). 1912-aisiais tų laikų technikos pasididžiavimu laikytas milžiniškas keleivinis laivas plaukdamas į JAV rėžėsi į ledkalnį ir nuskendo, su savimi nusinešdamas 1517 žmonių gyvybę ir palikdamas legendą, iki šiol maitinančią Holivudo prodiuserius.
1993 metais Haityje į keltą „Neptune“, kuriame tilpo tik 650 keleivių, sugebėta sugrūsti 2000 žmonių. Nenuostabu, kad keleiviams suplūdus į vieną denio pusę jis įlūžo. Dalį apačioje buvusių keleivių prispaudė milžiniškos konstrukcijos, dalis žuvo keltui pradėjus skęsti. Po katastrofos paaiškėjo, kad laive beveik nebuvo reikalingos gelbėjimosi įrangos.
2006 m. tūkstančių aukų pasiglemžė tragiškas Egipto kelto „Al Salam Boccaccio 98“ reisas į Safagos uostą. Iš 1408 laivo keleivių ir įgulos narių tik 388 liko gyvi. Tokį aukų skaičių lėmė ir chaotiškai vykusi gelbėjimo operacija.
2014 metais Pietų Korėjoje nuskendo keltas „Sewol“. Dauguma iš 476 keleivių buvo moksleiviai iš Ansano Danvono vidurinės mokyklos, keliavę iš Inčono miesto į Čedžu. 304 laivo keleiviai nuskendo ar dingo be žinios.
Didžiausia katastrofa karo metais įvyko 1945-asisiais Baltijos jūroje, kai nuskendo sovietų povandeninio laivo torpeduotas vokiečių laivas „MV Wilhelm Gustloff“, plukdęs daugiausia karo pabėgėlius. Žuvo apie 9400 žmonių.
1955-aisiais laivo tragedija įvyko tuometėje Sovietų Sąjungoje. Apie pirmą valandą nakties netoli kranto buvusiame kariniame laive „Novorosijsk“ (anksčiau priklausė Italijai) nugriaudėjo milžiniškas sprogimas. 608 įgulos nariai žuvo sprogimo metu arba nuskendo su laivu. Oficialioje tyrimo atskaitoje skelbta, kad sprogimą sukėlė nuo Antrojo pasaulinio karo likusi vokiečių mina, nors iškeltoje sąmokslo teorijoje teigiama, kad laivą paskandino italų koviniai narai, keršydami už jo perdavimą Sovietų Sąjungai.
Viena seniausių, be to, istorijos tėkmę lėmusių laivo katastrofų – 1120 metais įvykusi Baltojo laivo („White Ship“) tragedija. Laivas, gabenęs Anglijos sosto paveldėtoją ir Normandijos kunigaikštį, visiškai girtos įgulos buvo paskandintas. Liko gyvi tik du žmonės iš 300 juo keliavusių asmenų. Po sosto paveldėtojo žūties Anglijoje prasidėjo 20 metų trukęs pilietinis karas.
2012 metais keltas „Costa Concordia“ nuskendo prie Italijos krantų. Tyrimas parodė, kad laivo katastrofa įvyko dėl kapitono, nusprendusio atlikti rizikingą manevrą ir taip pasipuikuoti prieš savo kompaniją, kaltės. Žuvo 32 kelto keleiviai.
