„Laimingiausi Italijos gyventojai? Užsieniečiai!“ Tokią išvadą pateikė autoritetingo Italijos nacionalinio statistikos instituto „Istat“ analitikai.
„Kaip taip gali būti? Jie iš mūsų pasiglemžia ne tik darbą, bet ir laimę?“ „Nieko jie nepasiglemžia, tiesiog moka džiaugtis tuo, ką turi.“
Tokios diskusijos praėjusią savaitę virė Italijos baruose, pokalbių laidose, namuose prie vakarienės stalo.
Viską Italijoje skaičiuojantis ir procentais paverčiantis nacionalinis statistikos institutas „Istat“ 2011–2012 m. apklausė šalyje gyvenančius italus bei užsieniečius ir paskelbė rezultatus.
Pasirodo, laimingiausi gyventojai yra ne turtinguose pramoniniuose Lombardijos ar Emilijos-Romanijos regionuose, ne auksarankiais amatininkais garsėjančiuose Venete ar Toskanoje ir visai ne saulėtuose pietiniuose regionuose. Jų yra visoje šalyje, tačiau jie – ne čia gimę žmonės.
Italijoje gyvenantys filipiniečiai, moldavai, lenkai, kinai, ukrainiečiai, indai, marokiečiai, rumunai, netgi lietuviai yra laimingesni nei lombardai, toskaniečiai ar siciliečiai. „Istat“ duomenimis, savo gyvenimu patenkinti vos 37 proc. italų, o tarp Italijoje gyvenančių 15–70 metų užsieniečių laimingųjų skaičius perkopia 60 procentų.
Atvykėlių nelepina
Tas pat „Istat“ tyrimas nustatė, kad beveik pusė dirbančių užsieniečių patiria kolegų ir klientų priešiškumą, 28 proc. dirba daugiau valandų, bet gauna mažesnį atlyginimą nei jų kolegos italai, tačiau vis tiek 57 proc. yra laimingi. Tarp italų darbu patenkintų – apie 27 proc.
Labiausiai darbu patenkinti filipiniečiai ir moldavai – jie dažniausiai tvarko italų namus arba prižiūri senelius. Ne tokie patenkinti kinai, kurių darbdaviai paprastai yra jų tautiečiai.
Be to, Italijoje, kurią Niujorke įsikūrusi tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teises stebinti ir ginanti organizacija „Human Rights Watch“ pavasarį apkaltino rasizmu ir ksenofobija, užsieniečiai mylimi tol, kol yra dosnūs turistai. Tačiau čia įsikurti sumanę atvykėliai ne visada sulaukia svetingo priėmimo.
„Istat“ apskaičiavo, kad 29 proc. Italijoje gyvenančių užsieniečių nors kartą patyrė diskriminaciją dėl išvaizdos, odos spalvos, nepakankamai gerai mokamos italų kalbos ar tiesiog todėl, kad yra kitataučiai.
Dažniausiai nepasitenkinimą atvykėliais italai reiškia darbo vietose, valstybinėse įstaigose, mokyklose.
Tyrimą atlikę statistikai priežasčių, kodėl, nepaisant diskriminacijos ir ne itin svetingų sąlygų, užsieniečiai Italijoje tokie laimingi, nepateikia.
Tačiau atsakymų galima rasti kituose panašiuose tyrimuose arba tiesiog išgirsti iš pačių italų ir užsieniečių lūpų.
Ieškoti sėkmės – į pasaulį
„Istat“ duomenimis, Italijoje gyvena 9 proc. užsieniečių.
Dauguma jų tyliai dirba pasiraitoję rankoves ir džiaugiasi tuo, ką turi. O italai labai mėgsta skųstis, dejuoti ir visą kaltę versti politikams.
Ne palankesnis italams ir vasarą paskelbtas socialinių studijų centro „Censis“ tyrimas.
Jo duomenimis, per pastaruosius penkerius metus užsieniečių įsteigtų įmonių skaičius Italijoje išaugo 16,5 proc. ir sudaro 11,7 proc. visų šalies įmonių. Kai kuriuose pietiniuose regionuose prekyba užsiima daugiau užsieniečių nei italų. Kodėl?
„Užsieniečiai labiau linkę rizikuoti ir sunkiai dirbti, o italai apatiškai snaudžia ant laurų“, – spaudoje aiškino Amatininkų ir smulkiųjų verslininkų konfederacijos Romos skyriaus prezidentė Indra Perera.
Verslininkei pritaria ir vienoje Kaljario kirpykloje dirbanti 24 metų Silvia iš pietinio Kalabrijos regiono.
„Dauguma mano bendraamžių yra apatiški, neturi iniciatyvos ir laukia, kol jiems viskas bus paduota.
Jie net neieško darbo, nes labiau apsimoka gyventi iš bedarbio pašalpos ar kokių atsitiktinių darbelių juodojoje rinkoje“, – emocingai kalbėjo gimtąjį Kalabrijos Redžo miestą prieš trejus metus į Sardinijos sostinę iškeitusi kirpėja.
„Italija yra nuostabaus grožio šalis, bet labai liūdna vieta, kurioje šiuo metu turiu būti“, – sakė baro Ligūrijos jūros pakrantėje savininkas Gino Benetti.
Todėl ambicijų turintys ir nenorintys liūdėti italai emigruoja ne tik iš skurdesnių pietinių į šiaurinius regionus, bet ir už tėvynės ribų.
„Censis“ duomenimis, užsienyje gyvena 4,3 mln. italų. 2012 m. emigravo 106 tūkst. – beveik trečdaliu daugiau nei prieš metus ir 115 proc. daugiau negu prieš dešimt metų. 54 proc. išvykusių ieškoti geresnio gyvenimo už Italijos sienų – jaunesni negu 35 metų universiteto diplomą turintys italai.
Pagrindinės jų migracijos kryptys išlieka netolimos Šveicarija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija.
Tačiau pastaruosius trejus metus dešimteriopai išaugo ne itin patraukliomis iki šiol laikytose Vidurio ir Rytų Europos šalyse – Vengrijoje, Rumunijoje ar net kitame pasaulio krašte esančiose Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje įsikūrusių italų skaičius.
Nelaimingiausi Europoje
Kad italai nėra tokie laimingi, kaip atrodo, paaiškėjo prieš septynerius metus. 2007 m. Kembridžo universiteto tyrėjai apklausė 200 tūkst. gyventojų iš 15 Europos šalių. Laimingiausiais save laikė Danijos, Suomijos ir Airijos gyventojai.
Danai ir suomiai iki šiol išsilaikė Jungtinių Tautų (JT) sudaromos pasaulio laimingųjų klasifikacijos pirmosiose vietose, o italai per porą metų joje smuko nuo 26-osios iki 45-osios vietos.
„Nuomonė, kad gražiuose švelnaus klimato kraštuose, tokiuose kaip Viduržemio jūros pakrantė, gyvenantys žmonės yra laimingesni, klaidinga“, – sakė Kembridžo universiteto tyrimui vadovavusi italų ekonomistė Luisa Corrado.
Jos teigimu, laimei įtakos turi ne tiek gamtos grožis, klimatas, architektūra ar skanus maistas, kiek pasitikėjimas.
Valstybėse, kuriose nepasitikėjimas politikais, socialine sistema ir ateitimi didžiausias, laimės rodiklis yra žemiausias.
„Nelaimingumo virusas sklinda todėl, kad italams trūksta perspektyvos“, – pritarė „Istat“ prezidentas Enrico Giovannini.
Prasidėjus finansų krizei, su kuria it su vėjo malūnais kovoja jau ketvirta vyriausybė, laimės jausmas iš Italijos padangės tiesiog išgaravo.
Tarptautinės tyrimų bendrovės „Ipsos“ duomenimis, 2011 m. save nelaimingais laikė 28 proc. italų, užpernai tokių skaičius perkopė 51 proc.
Laimė atsidūrė aklavietėje
Statistikos faktas, kad italai – nelaimingiausi Europoje, nustebino ir amerikiečius.
Italų nelaimingumo priežasčių ėmėsi ieškoti įtakingas Niujorke leidžiamas dienraštis „New York Times“.
„Visas pasaulis dievina Italiją – seną, bet patrauklią, nes ji skaniai valgo ir geria, bet retai turi antsvorio ar būna apgirtusi. Tai vieta ypač reguliuojamoje Europoje, kur žmonės vis dar protingai diskutuoja“, – rašė dienraščio redaktoriaus pavaduotojas Ianas Fisheris.
Žurnalisto teigimu, pagrindinė Italijos problema ta, kad daugelis problemų nėra naujos.
Laikui bėgant jos taip įsišaknijo, kad niekas nebežino, kaip jas išspręsti ir ar iš viso įmanoma tai padaryti.
„Kalbant su politikais, verslininkais, mokslininkais, ekonomistais ir paprastais italais susidaro įspūdis, kad pagrindinė jų negalavimo priežastis – vilties neturėjimas.
Šalyje daugiau baimės nei vilties ir ši aklavietė italams kelia ir liūdesį, ir pyktį“, – prieš septynerius metus rašė I.Fisheris. Šie žodžiai tiktų ir šiandien.
Italiją atsibusti iš sąstingio prieš septynerius metus ragino ir tuomet Italijos pramonininkų konfederacijai vadovavęs Luca Cordero di Montezemolo.
„Dabar laikas keistis. Kodėl mes velkamės kiekvieno sąrašo uodegoje? Todėl, kad geriausiu atveju stovime vietoje“, – sakė Italijos darbo šlovės ordino ir Prancūzijos garbės legiono ordinų kavalierius, kompanijas „Fiat“, „Ferrari“, „Maserati“ valdęs verslininkas.
Statistika rodo, kad ne vieną „Formulės 1“ lenktynių taurę „Ferrari“ padėjusio iškovoti aristokrato žodžiai nebuvo išgirsti.
Išeitis – visai nevaržyti
„Italijos visuomenė yra beskonė ir nelaiminga.“ Taip pernai italus apibūdino socialinių studijų centras „Censis“. Šio autoritetingo prieš pusę amžiaus įkurto centro ekspertai teigia, kas „šiandien italai trokšta atsipūsti nuo kasdien jiems pučiamo dramatiškumo ir tik tada galės tinkamai reaguoti“.
„Finansų krizės išgąsdinti italai kracho nepatyrė, tačiau liko apatiški, vyrauja vangumas, nuobodulys ir praėjusių gerų laikų ilgesys.
Išsikerojo tokie įpročiai kaip suktumas, nenoras dirbti, korupcija, amoralumas, mokesčių vengimas, visiškas bodėjimasis politika, pasyvus informacijos priėmimas“, – rašoma kasmetinėje „Censis“ ataskaitoje.
Tačiau netgi tokioje pesimistiškoje situacijoje analitikai Italijos nenurašo.
„Individualizmo, egoizmo ir nepasitikėjimo institucijomis sukelta antropologinė krizė pasiekė apogėjų ir dabar turėtų pamažu stengiamasi ją įveikti“, – teigia statistikai. Jų įsitikinimu, „italai produktyvesni ne tada, kai jiems komanduojama iš aukščiau, o tada, kai paliekami laisvai ir kūrybingai dirbti“.
„Per ketverius metus Italiją iš krizės gelbėja jau ketvirta valdžia. Galbūt todėl iš jos niekaip neišbrendama? Būtų naudinga suteikti italams progą atsipūsti“, – išvadą darė „Censis“ analitikai.
Taps pensininkų rojumi?
Viso pasaulio žurnalistai ir analitikai sutaria, kad kol kas vienintelė sritis, kuria italai vis dar gali didžiuotis, yra prekės ženklas „made in Italy“ („pagaminta Italijoje“). Jis pasaulyje laikomas nepriekaištingos kokybės, dizaino ir elegancijos sinonimu.
„Tačiau italai turi būti budrūs, kad „made in Italy“ neištiktų Venecijos respublikos likimas“, – perspėjo „New York Times“ redaktoriaus pavaduotojas I.Fisheris.
„Kadaise egzistavusi Venecijos respublika buvo vienas gražiausių miestų pasaulyje.
Tačiau praradusi komercijos lyderio pozicijas tapo tuo, kuo yra šiandien, – pasakiškas lavonas kasdien mindomas milijonų turistų pėdų.
Ant praeities laurų užmigusi pagyvenusių turistų lankoma Italija rizikuoja tapti amerikietiškąja Florida – pensininkų rojumi“, – perspėjo žurnalistas.
Statistika – ne realybė
Tačiau ne visi statistikų pateiktus skaičius priima už gryną pinigą.
„Italija – labai graži, bet užsieniečiams čia sunku. Italai daug skundžiasi, bet jie net nesuvokia, kiek jie turi“, – daugelio Italijoje gyvenančių užsieniečių mintis apibendrino 32 metų Sara iš Etiopijos.
„Italija turi savo iššūkių, atlyginimai nėra dideli, daug kas vyksta neorganizuotai, bet įvertinusi gyvenimo kokybę, klimatą, maistą, žmones, kultūros ir gamtos išteklius galiu sakyti, kad esu patenkinta gyvenimu“, – antrino Romoje verslo plėtros vadove dirbanti Lina Novak iš Rusijos.
Tačiau, verslininko iš Romos Carmello Brunettos nuomone, statistika yra viena, o realybė – visai kas kita.
„Danai gali būti statistiškai laimingiausi, tačiau paklauskite pirmo sutikto gatvėje, ar jis laimingas, ir jis greičiau trykš ne laime, o savižudiškomis nuotaikomis“, – įsitikinęs C.Brunetta.
Jo žodžius patvirtina ir vaistų gamintojų duomenys, rodantys, kad daugiausia antidepresantų Europoje suvartoja skandinavai. Kurioziška, kad pasaulio laimingųjų klasifikacijose jie užima pirmąsias penkias pozicijas.
Diskutuojant apie italų privalumus ir trūkumus vienas pažįstamas pasakė: „Mes, italai, esame tokie – maksimaliai gabumus atskleidžiame tik prispausti prie žemės. Jau dabar juntamas požeminis kunkuliavimas, tačiau jei dar nesprogome ir snaudžiame, vadinasi, dar nesame visai parblokšti.“
