Tai buvo rezultatas, apie kurį kiti Prancūzijos partijų lyderiai galėtų tik pasvajoti. Prancūzijos kraštutinės dešinės partija „Nacionalinis frontas“ praėjusį sekmadienį išreiškė net 100 proc. paramą M.Le Pen ir ji buvo neginčijamai perrinkta partijos lydere.
Tiesa, tai, kad partija taip stipriai remia šią 46 metų politikę, nuostabos nekelia. Juk M.Le Pen „Nacionaliniam frontui“ per pastaruosius trejus metus išplėšė svarbių politinių pergalių.
O nacionalistų horizonte neatsirado nė vieno kito lyderio, kuris sugebėtų konkuruoti su šia veržlia ir aktyvia prancūze. Ji gali rėžti ugningas kalbas, atrodyti žaviai, kalbėti įtikinamai ir tiesiog hipnotizuoti rinkėjus – klasikinis radikalių kraštutinių dešiniųjų politikų bruožas.
Tačiau ką jos nenuginčijama lyderystė reiškia Prancūzijos kraštutiniams dešiniesiems ir visai šaliai, kai po truputį artėja 2017 m. prezidento rinkimai? Regis, į savo tėvo kėdę atsisėdusi M.Le Pen tvirtai žino, ką daro, ir žingsnis po žingsnio skina kelią savo partijai į Prancūzijos valdžios viršūnes, net jei tai verčia sunerimti visą Europą.
Skina reikšmingas pergales
„Nacionalinio fronto“ pamatinės idėjos – stipresnio nacionalizmo ir imigracijos apribojimo siekiai – bėgant dešimtmečiams nepasikeitė. Tačiau į nacionalistų tvirtovę atėjo nauja idėjų skleidėja – M.Le Pen.
Ir ji turi labai aiškų tikslą – paversti „Nacionalinį frontą“ į Prancūzijos parlamentą nuolat renkama partija. Nacionalistų partijai, kuri prieš kelerius metus buvo laikoma nuošalėje ir nesugebėdavo surinkti 20 proc. populiarumo apklausose, tai itin ambicingas tikslas.
Bet M.Le Pen, kuri vos prieš trejus metus pakeitė nacionalistams vadovavusį savo tėvą Jeaną Marie Le Peną, jau sugebėjo pasiekti rimtų pergalių.
Jos partija laimėjo savivaldos rinkimus 11 Prancūzijos miestų (12, jei skaičiuotume „Nacionalinio fronto“ remiamą nepriklausomą Bezjė miesto merą), gavo dvi vietas Senate, iškovojo daugiausia balsų šįmetiniuose Europos Parlamento rinkimuose.
Nors „Nacionalinis frontas“ vis dar neturi daug vietų Prancūzijos parlamente, greitai viskas gali pasikeisti. Pastaruoju metu šalyje išaugusi parama dešiniesiems radikalams rodo ryškų lūžį šalies politikoje, kurį galimai lėmė taktiškai teisinga M.Le Pen strategija.
Nusimetė „velnio apsiaustą“
Per pastaruosius trejus metus politikė įdėjo daug pastangų, kad išvalytų visus „nuodus“ iš savo partijos: atsikratytų akivaizdžių rasizmo pūlinių ir nekokią smarvę skleidusių ryšių su neonaciais, kurie užsimezgė vadovaujant jos tėvui.
„Velnio apsiaustas, kurį buvome priversti nešioti, sunaikintas, – neslėpdama blogų praeities ryšių dabar triumfuoja M.Le Pen, bet kaipmat ima prieštarauti pati sau. – Prancūzai ima mus matyti tokius, kokie išties esame.
Mūsų partija niekuomet nebuvo rasistinė. Jokie mūsų pasiūlymai nėra susiję su rase ar religija. Mes esame patriotai: priimame ir dirbame su visais, kurie yra prancūzai.“
Dabar nacionalistų partijos galva taip rūpinasi tinkamu savo narių elgesiu ir taip bijo, kad kam nors išsprūs koks įžeidžiantis komentaras, kad kiekvienam į valdžios postus išrinktam savo atstovui dalija knygeles su patarimais ir „Nacionalinio fronto“ vizijomis.
Nacionalistų atstovai treniruojami „likti mandagūs“ ir išlaikyti gerą toną per politinius debatus. Jokių juokelių apie „juodukus“ ar abejonių dėl nacių dujų kamerų, kaip būta anksčiau. Tačiau nacionalistų politikai įspėja nemėginti teikti paramos „politinėms“ antirasizmo grupėms ar tokiems renginiams kaip musulmoniškos šventės.
Partijos pagrindinės žinutės pasikeitė mažai, tačiau smarkiai sušvelnėjo nacionalistų retorika. Ir tai, regis, buvo strategiškai teisingas partijos vadovės pasirinktas žingsnis. Todėl jei nenori prarasti augančio elektorato, „Nacionalinis frontas“ dabar turi stipriai įsikibti į M.Le Pen pavadį ir jo nepaleisti.
Neketina pataikauti visiems
Palmėmis apsodintas ir žydrų bangų skalaujamas pietų pakrantės miestas Frežiusas yra lyg naujo, tolerantiškesnio Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ veido atspindys.
Čia į valdžią atėjus nacionalistams atsirado permainų, bet atrodo, kad jos naudingos toli gražu ne visiems. „Nacionalinio fronto“ įsitikinimams ir interesams prieštaraujančios socialinės grupės tiesiog ignoruojamos.
Nacionalistas meras Davidas Rachline’as kurortiniam miestui ėmė vadovauti prieš 6 mėnesius. Žydiškų šaknų turintis 26 metų vyras – viena didžiausių „Nacionalinio fronto“ partijos kylančių žvaigždžių.
Daug Frežiuso žmonių, paklausti apie merą, atsiliepia dažniausiai teigiamai. Kai kurie jų kol kas neturi nieko prieš D.Rachline’o tvirtą politiką ir yra jam labai dėkingi už įvestą nemokamą automobilių statymą visame mieste ir paramą vietiniams parduotuvių savininkams.
Bet kiti guodžiasi, kad naujasis meras smarkiai apkarpė socialinės gerovės programas ir nuo miesto rotušės nukėlė Europos Sąjungos vėliavą.
Anot žmonių, tai aiškus ženklas, kad nacionalistų partija neketina paisyti visų žmonių interesų, o tai juos ir baugina.
Musulmonams siūlo išvykti
Kiek toliau nuo miesto centro kartu su kitais musulmonais Drissas Maaroufi rengiasi maldai. Jie eina į palapinę, kuri vietiniams, išpažįstantiems islamą, atstoja mečetę.
Atėjus žiemai ir atšalus orams Frežiuso musulmonai kas savaitę renkasi po pilkėjančiais drobės skliautais, nors naujutėlė mečetė stovi vos už keleto žingsnių tuščia ir neišdažyta.
Naujasis miesto meras D.Rachline’as musulmonams mečetės nežada lengvai atiduoti.
Jis nusprendė, kad prieš tai turės būti surengtas referendumas. Tik po jo paaiškės, ar leisti atidaryti mieste naujus musulmonų maldos namus.
„Nacionalinis frontas“ ne kiekvienam, – purto galvą D.Maaroufi. – Meras tikrai ne musulmonas. Mes taip pat esame šio miesto gyventojai, tačiau partija mums neatstovauja.
Man regis, nacionalistai visiškai nepasikeitė, nė truputėlio – jie tik pablogėjo.“
Islamas iš tiesų tapo vienu kertinių „Nacionalinio fronto“ politikos taškų.
M.Le Pen partija jį įvardija kaip vieną didžiausių dabartinių iššūkių Prancūzijai kartu su ES ir globalizacija.
Nacionalistų vadovė prieštarauja patiekalams be kiaulienos mokyklose ir purkštauja dėl viešumoje dėvimų musulmoniškų galvos ir kūno apdangalų. Ji tikina, kad visa tai daro tik dėl to, jog nuoširdžiai nori apsaugoti prancūziškąją tapatybę.
„Ne mums kalbėti, ar islamas yra suderinamas su Prancūzijos Respublika, tegu apie tai pagalvoja patys musulmonai, – teigia M.Le Pen. – Tie, kurie sako, kad Prancūzijoje kažkas prieštarauja jų religijai, gali išvykti. Ne respublika turi taikytis prie jų poreikių.
Mūsų tradicijos yra kilusios iš krikščionybės. Kodėl dabar turėtume pasikeisti?“
Išlaiko rusiški pinigai
Paryžiaus tarptautinių santykių instituto kraštutinės dešinės politikos ekspertas Jeanas Yves’as Camus teigia, kad didžiausi „Nacionalinio fronto“ rūpesčiai išties skiriasi nuo tų, kurie jiems buvo svarbiausi praeityje.
„Buvęs partijos prezidentas J.M.Le Penas labiausiai buvo susitelkęs į tradicinius kraštutinės dešinės įsitikinimus, jam svarbiausia buvo Antrasis pasaulinis karas ar žydų bendruomenė, – pasakoja J.Y.Camus. – Ir būtent dėl tokių pažiūrų konservatyviajai Prancūzijos dešinei tuo metu buvo tiesiog neįmanoma bendradarbiauti su „Nacionaliniu frontu“.
Bet kai į valdžią atėjo jo dukra M.Le Pen, ji nusprendė, jog partija pasikeis ir padarys viską, kas tik įmanoma, kad įsiprašytų į koaliciją su stipria konservatyviąja dešine“, – partijoje įvykusius pokyčius aiškina politikos ekspertas.
Į tėvo kėdę atsisėdusi politikė iškart susidūrė su problema. Ji greitai suvokė, jog tam, kad „Nacionalinis frontas“ būtų išrinktas, reikia pinigų.
Labai daug pinigų. O kas sutiks jų duoti, jei radikalų partijai nesutiko skolinti joks Prancūzijos bankas?
Užsispyrusi M.Le Pen nusprendė nepasiduoti ir surado lėšų šaltinį savo partijai. Ir ne kur nors kitur, o Rusijoje.
Kiek žinoma, prancūzų nacionalistai pasiėmė 9 mln. eurų (apie 31 mln. litų) paskolą iš šios šalies banko ir visai to nesigėdijo – juk „Nacionalinis frontas“ ne kartą pasižymėjo kaip Kremliaus politikos gerbėjas. Stiprusis Rusijos lyderis Vladimiras Putinas ir jo politika besižavinti M.Le Pen – tiesiog puikus pavyzdys, kad ir ką kas nors šnekėtų Europoje.
Tad nenuostabu, jog tuo metu, kai Prancūzijos prezidentas Franois Hollande’as sustabdė „Mistral“ klasės laivų perdavimą Rusijos laivynui dėl konflikto Ukrainoje, M.Le Pen partija stojo ginti V.Putino.
Ne primityviai, o gudriai: Sen Nazero laivų statyklose, kurias Rusijos užsakymas iš esmės išgelbėjo ir šimtams žmonių užtikrino darbo vietas, neatsitiktinai plevėsavo Prancūzijos ir „Nacionalinio fronto“ simbolika išmargintos vėliavos.
Buvo ir Rusijos trispalvių. Viskas esą dėl darbo vietų išsaugojimo – kokia dar politika? O jei jau kas nors prabyla apie politiką, M.Le Pen turi kuo atsikirsti.
„Turėtume atsižvelgti į tai, kokia palanki yra Rusijos politika Prancūzijai“, – sakė M.Le Pen.
Sėkmę lemia išskirtinumas
Dalį M.Le Pen „Nacionalinio fronto“ sėkmės lemia dar ir tai, kad jos partija prancūzų suprantama kaip kitokia, išskirtinė. Pastaruoju metu prancūzų rinkėjai jaučiasi nusivylę dviem tradicinėmis pagrindinėmis partijomis – tiek Prancūzijos socialistų partija, tiek Nicolas Sarkozy vadovaujama konservatyvia Sąjunga už liaudies judėjimą.
Socialistas F.Hollande’as dabar yra nepopuliariausias Prancūzijos prezidentas per daugiau nei šimtmetį, o konservatorių stovyklą drasko skandalai ir vidiniai konfliktai.
Visa tai labai palanku nacionalistams – kuo daugiau nesklandumų tradicinėse partijose, tuo daugiau protesto balsų atkeliauja į „Nacionalinio fronto“ sąskaitą.
Žmonėms didžiulį įspūdį daro tai, kad nacionalistai taip sutartinai palaiko M.Le Pen.
Mat buvęs prezidentas N.Sarkozy, mėginantis suvienyti savo susiskaldžiusią centro-dešiniąją partiją, taip pat neseniai buvo perrinktas savo partijos vadovu, tačiau surinko 65 proc. balsų.
Vis dėlto apklausos rodo, kad N.Sarkozy vis tiek laimėtų dvikovą prezidento rinkimuose su M.Le Pen – F.Hollande’o kandidatūra po tokios nevykusios karjeros mažai tikėtina.
Tačiau net pralaimėjusi M.Le Pen nenusiviltų. Jos strategija – ne sprinteriams.
Ji nusiteikusi kovoti ilgai ir kantriai, kad įtvirtintų savo partiją Prancūzijos politikoje.
„Sėkmė nacionaliniuose rinkimuose yra lyg namo statybos, – aiškina M.Le Pen. – Nepradedi nuo stogo – nuo prezidento rinkimų. Pradedi nuo pamatų – vietinių ryšių, regioninių rinkimų.“
M.Le Pen per trejus metus sugebėjo nugludinti aštriausius nacionalistų kampus, kurie trukdė jų sėkmei rinkimuose.
Paribyje šūkavusiems „Nacionalinio fronto“ radikalams M.Le Pen sugebėjo iškovoti reikšmingų pergalių ir postų.
„Jūs manęs klausiate, ar „Nacionalinis frontas“ pasikeitė, – šypsosi M.Le Pen. – Žinoma, kad taip: mes buvome opozicinė partija, protesto partija. Dabar mes esame prie valdžios slenksčio.“ (BBC, LR)
Įkūrėjo pareiškimai šiurpindavo prancūzus
Jeanas Marie Le Penas – dabartinės partijos lyderės M.Le Pen tėvas – „Nacionalinį frontą“ įkūrė 1972 m. Radikali partija buvo įsivėlusi į ne vieną skandalą ir visuomet garsėjo radikaliais seksistiniais, antisemitiniais ir rasistinias pareiškimais.
Nenuostabu, kad kai partijai vadovavo J.M.Le Penas, ji buvo nepopuliari. Dažni radikalūs ir netinkami lyderio pareiškimai priversdavo prancūzus pašiurpti.
„Jei Antrasis pasaulinis karas, kuriame žuvo 50 tūkst. žmonių, būtų tūkstančio puslapių storumo knyga, koncentracijos stovyklos joje užimtų du puslapius, o dujų kambariai – 10 ar 15 eilučių. Tai yra dalykai, vadinami detalėmis“, – yra pareiškęs J.M.Le Penas.
„Visur turi egzistuoti autoritetas ir mes tikime, kad pats tinkamiausias autoritetas namuose yra vyras“, – niekada žeminančio moteris požiūrio neslėpė „Nacionalinio fronto“ įkūrėjas.
„Kai teisėjai klausė Jeanne d’Arc, kodėl ji, kaip krikščionė, nemyli britų, ji atsakė, kad juos myli, tačiau myli tik jų pačių šalyje. Taip pat ir mes – mes ne nekenčiame turkų, mes juos mylime, tačiau tik jų šalyje“, – kažkada kalbėjo nacionalistas.
„Rasės nėra lygios“, – tai buvo bene pats žinomiausias jo pareiškimas, po kurio bendradarbiauti nebenorėjo nė vienas Prancūzijos politikas, o šalyje kilo didžiuliai protestai.
