2003 metais ES paskelbė savo pirmąją Europos kaimynystės
politiką (EKP). Manyta, kad jos užteks atkurti artimus ryšius su
buvusiomis komunistinėmis šalimis Rytų Europoje, Rusijoje ir su
tuometinių stabilių šalių vadovais, pavyzdžiui, Egipto prezidentu
Hosniu Mubaraku.
Nuo 2011 metų situacija radikaliai pasikeitė: prasidėjo Arabų
pavasario įvykiai, neramumai Ukrainoje, kur proeuropietiški
protestuotojai nuvertė Rusijos remtą prezidentą ir lėmė tolimesnius
susirėmimus tarp Ukrainos kariuomenės ir separatistų.
„Dabar būtina iš esmės peržiūrėti pagrindinius principus,
kuriais remiama Europos kaimynystės politika“, – teigiama Europos
Komisijos (EK) oficialiame pranešime.
ES diplomatijos atstovė Federica Mogherini
sakė, kad 28 ES valstybės narės turėtų sukurti tokią politiką, kuri
atspindėtų skirtingų partnerių vertybes, siekius ir interesus.
Kiekvieną dieną ES turi kovoti su vis naujais iššūkiais: ekonominiu
spaudimu, nelegalia migracija ir saugumo grėsmėmis.
Kritikų nuomone, Ukrainos krizė ir Rusijos įsiveržimas į Krymą
rodo, kad Briuselis 2013 metais per daug spaudė itin svarbų Maskvos
partnerį pasirašyti ES asociacijos sutartį. F. Mogerini tokiai
minčiai nepritaria. Ji patikino, kad ES bendradarbiavimo durys yra
atvertos visiems, net ir Rusijai, jei ji gerbia tarptautinę teisę.
Gegužę Rygoje vyks Rytų partnerystės viršūnių susitikimas.
Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija atsitraukė nuo tolimesnių
derybų dėl Rytų partnerystės. EKP apima tokias šalis kaip Alžyras,
Egiptas, Izraelis, Tunisas, Libija, Libanas, Marokas, Sirija ir
Palestinos teritorijos.
2011 metais atsižvelgdamas į Arabų pavasarį ir siekdamas „remti
tuos, kurie siekia demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus
teisių gynimo“, Briuselis pakeitė Europos kaimynystės politiką.
2014-2020 metų šios politikos biudžetas – 15,4 milijardo eurų.