2003 metais ES paskelbė savo pirmąją Europos kaimynystės politiką (EKP). Manyta, kad jos užteks atkurti artimus ryšius su buvusiomis komunistinėmis šalimis Rytų Europoje, Rusijoje ir su tuometinių stabilių šalių vadovais, pavyzdžiui, Egipto prezidentu Hosniu Mubaraku.
Nuo 2011 metų situacija radikaliai pasikeitė: prasidėjo Arabų pavasario įvykiai, neramumai Ukrainoje, kur proeuropietiški protestuotojai nuvertė Rusijos remtą prezidentą ir lėmė tolimesnius susirėmimus tarp Ukrainos kariuomenės ir separatistų.
„Dabar būtina iš esmės peržiūrėti pagrindinius principus, kuriais remiama Europos kaimynystės politika“, – teigiama Europos Komisijos (EK) oficialiame pranešime.
ES diplomatijos atstovė Federica Mogherini sakė, kad 28 ES valstybės narės turėtų sukurti tokią politiką, kuri atspindėtų skirtingų partnerių vertybes, siekius ir interesus. Kiekvieną dieną ES turi kovoti su vis naujais iššūkiais: ekonominiu spaudimu, nelegalia migracija ir saugumo grėsmėmis.
Kritikų nuomone, Ukrainos krizė ir Rusijos įsiveržimas į Krymą rodo, kad Briuselis 2013 metais per daug spaudė itin svarbų Maskvos partnerį pasirašyti ES asociacijos sutartį. F. Mogerini tokiai minčiai nepritaria. Ji patikino, kad ES bendradarbiavimo durys yra atvertos visiems, net ir Rusijai, jei ji gerbia tarptautinę teisę.
Gegužę Rygoje vyks Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija atsitraukė nuo tolimesnių derybų dėl Rytų partnerystės. EKP apima tokias šalis kaip Alžyras, Egiptas, Izraelis, Tunisas, Libija, Libanas, Marokas, Sirija ir Palestinos teritorijos.
2011 metais atsižvelgdamas į Arabų pavasarį ir siekdamas „remti tuos, kurie siekia demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių gynimo“, Briuselis pakeitė Europos kaimynystės politiką. 2014-2020 metų šios politikos biudžetas – 15,4 milijardo eurų.
