Dešimtuoju numeriu pažymėtame name Dauningo gatvėje gyvenančiam Larry artėjantys nacionaliniai rinkimai nė motais.
Kad ir kas laimėtų gegužės 7ąją – „mėlynieji“ konservatoriai ar „raudonieji“ leiboristai, Larry turi garantuotą darbo vietą iki gyvos galvos.
Mat Larry – juodos ir baltos spalvų katinas, jau penktus metus einantis oficialias vyriausiojo peliautojo pareigas. Ši egzotiška pareigybė Jungtinės Karalystės ministro pirmininko rezidencijoje egzistuoja nuo 1924-ųjų.
Kai kurie Dauningo gatvės murkliai buvo tokie ilgaamžiai, kad pergyveno ne vieną ar du šeimininkus, o visą jų plejadą.
Absoliutus rekordininkas – Peteris III. Jo akyse 1946–1964 m. pasikeitė net penki premjerai: Clementas Attlee, Winstonas Churchillis, Anthony Edenas, Haroldas Macmillanas ir Alecas Douglasas-Home’as.
Dabar, iki rinkimų likus 26 dienoms, kol kas niekas nesiima spėlioti, ar po gegužės 7-osios Larry šeimininku ir toliau išliks dabartinis premjeras konservatorius Davidas Cameronas.
Gal jį pakeis oficialiosios opozicijos lyderis Edas Milibandas?
Stabilios vyriausybės nebus?
Nors oficiali rinkimų kampanija prasidėjo kovo 30-ąją, reali bekompromisė kova dėl vietos po saule – 650 postų Bendruomenių Rūmuose – vyksta jau nuo sausio pradžios.
Begalės visuomenės apklausų rodo panašų rezultatą – ir torius, ir leiboristus remia apytiksliai po 34 proc. rinkėjų.
Todėl vis daugiau orakulų užsimena apie vadinamojo kabančio, balansuojančio parlamento galimybę: nei toriai, nei leiboristai nepasieks išsvajotos 325 laimėtų vietų žymos. Tai – riba, kurią peržengus galima drąsiai formuoti vienos partijos vyriausybę ir užmiršti apie koaliciją.
Stabilios vienos partijos vyriausybės, prie kurios Jungtinėje Karalystėje visi buvo pripratę nuo pokario iki pat 2010-ųjų, šįkart greičiausiai vėl nebus.
Norom nenorom abiem didiesiems politiniams ristūnams teks dairytis koalicijos partnerių tarp „mažiukų“. Todėl šįmetė kampanija anaiptol nėra tik dviejų politinių arkliukų lenktynės.
Beveik pusę amžiaus tradicinės trečiosios partijos laurai priklausė centristinei Liberalų demokratų partijai.
Šie Nicko Cleggo vadovaujami „geltonieji“ pastaruosius 5 metus gana sėkmingai dirbo vyriausybėje, kur jiems buvo skirtas mažesniųjų koalicijos su konservatoriais partnerių vaidmuo.
Bet po tokių vestuvių iš išskaičiavimo N.Cleggo ir jo bendražygių laukia ne pyragai – nacionalinis liberalų demokratų reitingas – ties varganų 8 proc. riba.
Naujos lyderės fenomenas
Kertiniais tamsiaisiais politiniais arkliukais šių metų lenktynėse žada tapti dvi populistinės partijos – Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) ir Škotijos nacionalinė partija (SNP).
Abi jos tikrai nėra visiškos politinės naujokės Jungtinėje Karalystėje. Bet realiais sunkiasvoriais žaidėjais abu judėjimai tapo būtent per pastaruosius penkerius metus.
Kairuoliška SNP pernai rudenį buvo per plauką nuo užsibrėžto tikslo – Škotijos nepriklausomybės nuo Londono.
Nors referendume SNP tuomet ir pralaimėjo, ji sutvirtino savo pozicijas darbininkiškuose Škotijos miestuose, kuriuose iki šiol karaliavo pagrindiniai konkurentai leiboristai.
Vestminsterio parlamente SNP dabar turi vos šešis parlamentarus, o partijos nacionalinis reitingas – vos 4 proc.
Tačiau pavienėse Škotijos apygardose partijos kandidatų pozicijos yra tokios tvirtos, kad SNP, vadovaujama naujos lyderės Nicolos Sturgeon, tikrai gali į Londoną siunčiamų parlamentarų grupę padidinti net 6–7 kartus.
Visiškai įmanoma, kad turėdama daugiau nei 40 įstatymų leidėjų, būtent SNP taps partija, su kuria privalės derėtis E.Milibandas, kai sieks patekti į Dauningo gatvę.
SNP galimybes tapti pagrindiniu svarmeniu, kuris nulems būsimą vyriausybę, gerokai padidino dveji televizijos debatai.
N.Sturgeon juose pasirodė puikiai. Antai balandžio 2-ąją 44 metų teisininkė nė kiek nenusileido, o kai kuriais atžvilgiais net ir pranoko garsesnius ir labiau patyrusius oponentus D.Cameroną ir E.Milibandą.
Socialiniuose tinkluose internautai net ėmė vartoti naujadarą Sturgeon-mania, mat susidomėjimas šia menkai pažįstama politike staigiai šovė į viršų.
Reitingai pamažu blėsta
O kitame – dešiniajame – britų politinio spektro poliuje ryškiai šviečia kita kylanti populistinė jėga: UKIP ir jos iškalbingasis lyderis Nigelas Farage’as.
Apklausų duomenimis, UKIP dabar palaiko 13–18 proc. rinkėjų. Tačiau ar toks partijos populiarumas virs pergalėmis rinkimų apygardose, nežinia.
Viskas priklausys nuo to, ar partijos kandidatams pavyks išvengti tų „banano lupenų“, kurių jie patys prisimėto sau po kojomis. Jau ne vienas UKIP politikas yra paslydęs ant savo gėdingų rasistinių, seksistinių ar homofobiškų pareiškimų.
Tačiau net ir turėdama atgrasių personažų savo gretose, antieuropietiška, antiimigracinė, su Kremliumi flirtuojanti UKIP pernai gegužę jau sugebėjo sukelti tikrą politinį žemės drebėjimą Ūkanotajame Albione.
Pilietiško nacionalizmo ideologiją išpažįstantys „violetiniai" triumfavo Europos Parlamento (EP) rinkimuose. N.Farage’as ir jo komanda tuomet surinko net 26,6 proc. balsų, į antrąją ir trečiąją vietas nustumdami tiek torius, tiek leiboristus.
Tai pirmas kartas per šimtmetį, kai Jungtinėje Karalystėje didelius rinkimus laimėjo ne „mėlynieji“ ar „raudonieji“. Šiuo metu UKIP euroskeptikai turi net 24 atstovus Strasbūre ir du Vestminsteryje. Tiesa, abu – perbėgėliai iš konservatorių.
Beje, į EP rinkimus atėjo vos kiek daugiau nei trečdalis britų rinkėjų. Nacionaliniuose rinkimuose aktyvumas būna dvigubai didesnis, o ir UKIP reitingai per metus gerokai priblėso.
Be to, proporcinė rinkimų sistema, taikoma per EP rinkimus, yra kur kas palankesnė šiai partijai nei tradicinė vienmandačių apygardų sistema, galiojanti per rinkimus į parlamentą.
Nors UKIP turi apie 45 tūkst. aktyvių narių, plačioji britų publika pažįsta tik tris keturis ryškesnius partijos atstovus. Iš esmės UKIP laikosi ant charizmos nestokojančio 51 metų N.Farage’o pečių.
„Kortelėje su mūsų rinkimų pažadais yra mano nuotrauka, nes esu partijos lyderis. Į kalbas, kad visa partija yra vieno žmogaus orkestras, atsakysiu taip: tai geriau nei turėti orkestrą visai be žmonių“, – šią savaitę prisipažino UKIP vadovas.
Pažadai gali daug kainuoti
N.Farage’as savo rinkimų kampaniją pradėjo simbolinėje vietoje – Pietų Anglijos uoste Doveryje. Būtent per šį miestą į Jungtinę Karalystę kasmet įvažiuoja šimtai tūkstančių užsieniečių.
„Imigracija yra triskart didesnė, negu žadėjo konservatoriai. Prieš 5 metus D.Cameronas buvo nesąžiningas su savo rinkėjais. UKIP yra vienintelė partija, kuria galite pasitikėti. Mes sumažinsime migraciją“, – skelbė N.Farage’as, pristatydamas pagrindinį savo partijos kozirį.
Iš tikrųjų kova su masine imigracija yra neabejotinas magnetas nemažai daliai rinkėjų.
Šiuose rinkimuose dominuoja trys temos: ekonomika, valstybinė sveikatos apsaugos sistema (NHS) ir imigracija.
Pirmosios temos asai – be jokios konkurencijos toriai ir D.Cameronas. Dėl sveikatos apsaugos rinkėjai linksta prie E.Milibando ir leiboristų. O jau imigracija – N.Farage’o ir UKIP sritis.
UKIP plakatai nemeluoja skelbdami apie triskart didesnį realų migrantų skaičių.
Lygiai prieš penkerius metus, rinkimų kampanijos įkarštyje, konservatorių lyderis davė tvirtą pažadą: „Jokių „bet“ ar „galbūt“. Mes sumažinsime migraciją iki mažesnės nei 100 tūkst. atvykėlių per metus ribos. Jeigu to nepadarysime, per kitus rinkimus balsuokite prieš mus.“
Šie žodžiai D.Cameronui ir toriams gali skaudžiai atsirūgti.
Kovą buvo pateikta statistika: per 2014 metus į Jungtinę Karalystę atvyko 298 tūkst. daugiau migrantų nei jų išvyko.
N.Farage’as tokią torių ir prieš juos valdžiusių leiboristų migracijos politiką vadina beprotiška.
„Mes išprotėjome. Mūsų narystė ES reiškia viena: kad nebeturime jokios kontrolės, nebegalime reguliuoti šių atvykėlių skaičiaus“, – piktinosi N.Farage’as.
Migracija – UKIP koziris
Tiesa, Nacionalinės statistikos tarnybos duomenys rodo, kad iš pernai į Jungtinę Karalystę atvykusių 298 tūkst. migrantų rytų europiečiai sudarė tik 43 tūkst. – vos vieną septintadalį. 80 tūkst. atvykusiųjų buvo vokiečiai, olandai, prancūzai ir kiti „senieji europiečiai“.
Bet N.Farage’as nesismulkina: visų ES piliečių srautus būtina apriboti. UKIP siūlo vienintelę išeitį: Jungtinė Karalystė turi ištarti „sudie“ Bendrijai.
O jau išstojus iš ES būtų galima įdiegti Australijos pavyzdžio migracijos sistemą: kiekvienas atvykėlis turėtų surinkti reikiamą taškų skaičių, kad būtų įleistas. Per metus UKIP priimtų ne daugiau kaip 50 tūkst. migrantų iš viso pasaulio.
Stambusis ir vidutinis britų verslas į tokius N.Farage’o pareiškimus žvelgia su siaubu. Tačiau daugumai rinkėjų patinka UKIP retorika apie atvykstančių rumunų, lenkų, lietuvių ar kitų rytų europiečių „ordas“.
Visuomenės apklausos rodo, kad net 76 proc. rinkėjų nori mažesnės migracijos, o net 56 proc. – „gerokai mažesnės“. Daugiau nei trečdalis yra įsitikinę, kad „šalis jau dabar yra perpildyta“.
Žinoma, ne visi šie rinkėjai ketina balsuoti už UKIP.
„Bet ši partija dabar yra realus autoritetas, kai tik šnekama apie migraciją.
Taip atsitiko todėl, kad abi didžiosios partijos per daugiau nei dešimtmetį taip ir nesugebėjo suvokti tos socialinės ir kultūrinės įtampos, kurią sukėlė imigracijos banga.
Leiboristų ir konservatorių galios ribotos, nes egzistuoja laisvo ES piliečių judėjimo taisyklė, todėl abi partijos stengiasi šia tema per daug nekalbėti.
„Į ką atsigręžia šalies rinkėjas? Į UKIP“, – tvirtina šios partijos politinę trajektoriją studijuojantis politologas Matthew Goodmanas iš Notingamo universiteto.
Painiau nei anksčiau
Jei UKIP kandidatams pavyktų įtikinti bent dešimtadalį buvusių konservatorių ir buvusių leiboristų rinkėjų šį kartą balsuoti už „violetinius“, Vestminteryje jau dirbtų 30 UKIP atstovų.
Tokio dydžio grupė, vadovaujama N.Farage’o, turėtų realių galimybių daryti įtaką D.Camerono mažumos vyriausybei.
Žinoma, rinkimų kampanija dar tik prasidėjo, ir nei D.Cameronas, nei E.Milibandas neskuba pasiduoti be aršios kovos.
Konservatorių partija ketina pasinaudoti klasikine tapusia JAV eksprezidento Billo Clintono patarėjo fraze: „Viską lemia ekonomika, kvaileli“.
Skaičiai iš tikrųjų D.Camerono partijos naudai. Jau trečius metus Jungtinės Karalystės ekonomika auga greičiausiai iš visų ES senbuvių – 2,8 proc. tempu.
Nuo 2010-ųjų iki dabar šalyje buvo sukurta 1,9 mln. naujų darbo vietų – apie tūkstantį kiekvieną dieną. Nedarbas šalyje krinta jau antrus metus, o infliacija yra nulinė.
Tačiau jei ekonomikos pamatai tokie stiprūs, kodėl net ir finansiniame Londono Sityje anaiptol ne visi ploja galimam torių triumfui? Ir kodėl svaras sterlingų šią savaitę susvyravo ir prieš dolerį, ir prieš eurą?
Vienas atsakymų yra toks: jei laimės D.Cameronas, jam teks vykdyti savo oficialiai duotą pažadą – rengti referendumą dėl tolesnės šalies narystės ES. Šis plebiscitas vyktų vėliausiai 2017-aisiais, bet neatmetama ir galimybė, kad net ir kitąmet.
„Tad įprasta taisyklė – kad konservatorių pergalė yra geros naujienos ekonomikai ir finansų rinkoms, šįkart nebegalioja. Akcijų ir valiutų biržos nekenčia nežinomybės, netikrumo“, – aiškino žinomas Sičio analitikas Tomas Stevensonas.
