Per visą šešių savaičių rinkimų maratoną Jungtinės Karalystės konservatorių partijos būstinėje Londone aktyvistams ir ten besilankantiems žurnalistams ausis išūžė bemaž be perstojo skambanti ta pati daina: Freddie Mercury ir „Queen“ hitas „One Vision“ („Viena vizija“).
„Mėlynųjų“ torių rinkimų kampanijos vadai šią uždegančią dainą pasirinko neatsitiktinai: partijos nariams buvo liepta nesiblaškyti į šalis, o susikoncentruoti į vieną viziją.
Tiksliau, tik į tris pagrindinius argumentus. Pirmasis – šalies ekonominį augimą užtikrins tik konservatoriai. Antrasis – Jungtinės Karalystės vientisumą išsaugos tik konservatoriai. Trečiasis – jei toriai laimės rinkimus, tik jie garantuoja šalies elektoratui referendumą dėl JK narystės Europos Sąjungoje.
Ši strategija, kurios autoriai du užsieniečiai „rinkimų magai“ – australas Lyntonas Crosby ir amerikietis Jimas Messina, buvęs Baracko Obamos patarėjas, britų žiniasklaidos ir kai kurių abejojančių konservatorių parlamentarų buvo pakrikštyta „negatyvia“, „siaurakakte“, „nuobodžia“, „stokojančia įkvėpimo“.
Tačiau vakar konservatorių lyderis Davidas Cameronas ir jo komanda neslėpė savo ekstazės. „Nuobodi“ rinkimų kampanija nustebino beveik visus.
Ji subrandino puikius vaisius ir lėmė triuškinamą pergalę valdantiesiems konservatoriams, kurie gavo net daugiau balsų nei prieš 5 metus.
Kaip jiems tai pavyko, jei bene visos apklausos pranašavo visai kitokį rezultatą?
Saldžiausia torių pergalė
Iš tikrųjų faktas yra įsidėmėtinas ir vertas būti įtrauktas į politinių viešųjų ryšių kampanijų vadovėlius. Paneigdami pusšimčio viešųjų apklausų rezultatus D.Camerono vedami konservatoriai įvykdė politinę „misiją neįmanomą“: jie laimėjo 330 vietų iš galimų 650-ies Vestminsterio Bendruomenių Rūmuose. To užtenka turėti absoliučią daugumą ir sudaryti vyriausybę be kitų partijų paramos.
Tad „mėlynieji“ įgijo teisę be jokio koalicijos partnerio valdyti šalį iki 2020-ųjų pavasario.
„Mes pasiekėme saldžiausią pergalę iš visų. Analitikai klydo, visuomenės apklausos irgi. Bet tai – jau praeitis. Svarbiausia, kad mes turėsime galimybę tarnauti šaliai“, – dėkodamas partijos aktyvistams vakar sakė 48-erių D.Cameronas.
Leiboristams atsuko nugarą
O pagrindinės opozicinės partijos – „raudonųjų“ leiboristų gretose – vakar dominavo laidotuvių nuotaikos.
Kertinėse rinkimų apygardose Anglijoje, ypač Škotijoje, rinkėjai atsuko nugarą šiai centro kairės partijai ir jos lyderiui Edui Milibandui. Tai tragiškas rezultatas vos 45-erių sulaukusiam politikui, kuris jau yra išmestas į buvusiųjų politinį sąvartyną.
Vakar jis nedvejojo, nesimuistė ir nebandė išsisukinėti, ieškoti kaltų arba vaidinti, kad nieko baisaus neįvyko, kaip būna kai kuriose menkesnę politinę kultūrą turinčiose šalyse.
D.Milibandas prisiėmė atsakomybę dėl rinkimų fiasko ir kaipmat viešai atsistatydino iš partijos vadovo posto.
„Jau paskambinau D.Cameronui ir pasveikinau jį pergalės proga. Prisiimu atsakomybę dėl pralaimėjimo rinkimuose ir labai atsiprašau visų savo kolegų, kurie neteko parlamentaro vietos“, – tvirtai pareiškė E.Milibandas, dabar į Vestminsterį sugrįšiantis tik kaip eilinis įstatymų leidėjas.
Jis dar mėgino įkvėpti po pralaimėjimo sunkiai atsigaunančius partijos narius ugninga kalba, kad ateityje kairiųjų dar laukia pergalės, bet vargu ar kas iš sutriuškintų „raudonųjų“ gali dabar apie tai galvoti.
Įdomu, kad bendras Leiboristų partijos surinktas balsų skaičius lyg ir nėra katastrofiškas.
Už „raudonuosius“ balsavo beveik kas trečias aktyvus Anglijos rinkėjas.
Visoje Jungtinėje Karalystėje leiboristai surinko apie 9,3 milijono balsų. Tai apie 1,5 proc. daugiau nei per praėjusius rinkimus 2010 m.
Galima palyginti: „mėlynųjų“ torių šiųmetis kraitis – 11,1 milijono balsų (apie 37 proc.). Bet dėl savitos britų rinkimų sistemos tai iš esmės nieko nekeičia – čia arba laimi viską, arba pralaimi kone viską.
Ir bandymas guostis ar netgi aiškinti, kad šiaip jau rinkimai esą neblogi, mat partija surinko daugiau balsų nei anksčiau, būtų laikoma blogo tono ženklu.
Tad konservatoriai Vestminsteryje turės kone 100 parlamentarų daugiau nei leiboristai.
Mat pirmųjų rinkėjai buvo ne tik aktyvesni, bet ir išmanesni – torių elektoratas buvo itin aktyvus būtent tose vienmandatėse apygardose, kur „mėlynasis“ kandidatas turėjo realių galimybių pasiekti pergalę.
Tik pragmatiškos priežastys
Londoniečiui Peteriui Wilkinsonui šie Parlamento rinkimai jau 18-ieji jo gyvenime.
„Pirmąkart balsavau 1945-ųjų liepą. Anie rinkimai man įsirėžė į atmintį. Jie tikrai buvo istoriniai. Nors visi buvo dėkingi Winstonui Churchilliui už jo pasiaukojimą nugalint nacių Vokietiją, daugelis rinkėjų – ne tik žalias jaunimas – o toks tuomet buvau ir aš – norėjo rimtų permainų.
Tada pirmą kartą balsavau už leiboristus ir jų lyderį Clementą Attlee“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo 92-ejų P.Wilkinsonas.
Šis buvęs inžinierius per visą ilgą savo gyvenimą niekada neabejojo, prie kokios partijos kandidato dėti kryžiuką rinkimų biuletenyje: „Labour.“
„Visada balsavau už šią partiją, net kai dauguma žavėjosi Margaret Thatcher konservatoriais. Likau ištikimas ir tada, kai nepritariau Tony Blairo „naujųjų leiboristų“ sprendimui šalį įklampinti į karus Irake ir Afganistane.
Visada einu ir balsuoju. Tai mano pilietinė pareiga“, – ugningai rėžė kairuolis pensininkas.
Tačiau jo žmona Sally prisipažino balsavusi už „mėlynuosius“. Ne dėl aukštų idėjinių postulatų, o dėl pragmatiškų nacionalinių ir vietinių reikalų.
„Mūsų rajone, kaip ir visame Londone, pastarieji 5 metai nebuvo lengvi. Tačiau ekonomika pamažu atsigauna, smulkieji verslininkai kuria naujas darbo vietas, nedarbas mažėja.
Blogai, kad socialinės paslaugos buvo apkarpytos labai smarkiai. Nukentėjo neįgalieji, šeimos, turinčios mažų vaikų. Bet man, visą gyvenimą sąžiningai dirbusiai, nepriimtina buvusios leiboristų valdžios politika socialines išmokas dalinti į kairę ir į dešinę.
Jauni sveiki vyrai gyveno iš pašalpų. Konservatorių ir liberaldemokratų koalicinė vyriausybė padarė galą tokiam absurdui – jei gali dirbti, eik ir dirbk. Mano balsas atiteko konservatoriams dar ir todėl, kad Londono meras Borisas Johnsonas yra šios partijos narys. Jis tikrai daug gero padarė miesto labui“, – „Lietuvos rytui“ sakė 87-erių S.Wilkinson iš Londono Kentiš Tauno rajono.
Taikinys – neapsisprendę
To paties britų sostinės rajono vietinėje pradinėje mokykloje balsavęs Robertas Pughas neslepia, kad jis – „plaukiojantis balsuotojas“. Būtent tokius neapsisprendėlius aktyviai medžiojo „mėlynųjų“ kampanijos strategai.
„Už ką balsuosiu, nežinojau net tada, kai užėjau į kabiną su biuleteniu rankose. Nesu ekstremistas, iš anksto žinojau, kad tikrai nebalsuosiu nei už antiimigracinį ir antieuropietišką UKIP (Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija) atstovą, nei už visokio plauko socialistus. Rinkausi tarp liberalų demokratų ir konservatorių kandidatų. Galiausiai balsavau už „mėlynuosius“, nors D.Cameronui aš turiu daug priekaištų“, – sakė kompiuterinių sistemų specialistas R.Pughas.
Vieniša motina Georgia Kelly už savo favoritę šiuose rinkimuose balsuoti niekaip negalėjo.
„Per 6 kampanijos savaites mane labiausiai sužavėjo Škotijos nacionalinės partijos (SNP) lyderė Nicola Sturgeon. Ji turi ir smegenis, ir degančią širdį. Apskritai mūsų politiniame elite per daug dominuoja vyrai, moterys yra nustumtos į antrąjį planą. Bet Anglijoje juk nebalsuosi už SNP. Gaila. Todėl savo balsą atidaviau žaliesiems – jų vadovė irgi moteris“, – guodėsi G.Kelly.
Kautis lygiai turi visi
Archajiška Jungtinės Karalystės rinkimų į Vestminsterio Parlamentą sistema gyvuoja jau daugiau nei du šimtmečius, nors universali balsavimo teisė įsigaliojo tik 1929-aisiais. Kitaip nei daugelyje Europos valstybių, Jungtinėje Karalystėje nėra proporcinės ar mišrios rinkimų sistemos.
Tad jokių partijų sąrašų ir kandidatų reitingavimo. Norintys iškovoti vieną iš 650-ies vietų Bendruomenių Rūmuose turi grumtis tik vienmandatėse rinkimų apygardose ir surinkti toje vietinėje daugiausia balsų.
Tik pirmoji vieta yra vertinga lenktynėse, kuriose nugalėtojas pasiima viską. Už antrąją ar trečią vietas įteikiama tik servetėlė ašarai nubraukti.
Ši taisyklė neturi jokių išimčių – vietinėje apygardoje savo jėgas privalo pasitikrinti ir konkurentus nurungti netgi nacionaliniai lyderiai.
Pavyzdžiui, konservatorių lyderis ir dabartinis premjeras D.Cameronas vakar laimėjo Oksfordšyro grafystės Vitnio apygardoje.
Šiemet torių lyderiui oponavo ne tik vietinis leiboristas ar liberaldemokratas, bet ir tokių egzotiškų politinių judėjimų kaip Žemės partija, „Sumažink PVM sporto reikalams“ ar „Grąžink man mano Elmo“ atstovai.
Savo ruožtu Leiboristų partijos vadas „raudonasis“ E.Milibandas savo apygardoje Donkasteryje (Šiaurės Anglija) turėjo ant menčių patiesti ne tik žaliųjų, UKIP ar torių kandidatus, bet ir misterį Niką Skraidančią Plytą, Siaučiančių monstrų ir lunatikų partijos atstovą.
Populistai liko už borto
Bene didžiausia tokios rinkimų sistemos auka vakar tapo garsusis kraštutinių dešiniųjų politikas Nigelas Farage’as ir jo populistinė antieuropietiška UKIP partija.
Vietinėje Pietų Anglijos Taneto apygardoje N.Farage’as surinko 16 tūkstančių balsų, tačiau pralaimėjo konservatorių kandidatui, kuriuo pasitikėjo apie 19 tūkstančių rinkėjų.
Vėliau N.Farage’as dar bandė teisintis, esą jei rinkimuose nebūtų leista balsuoti imigrantų vaikams arba anūkams, jis būtų laimėjęs rinkimus.
Tačiau išjuoktas dėl tokių absurdiškų pareiškimų N.Farage’as galiausiai surimtėjo ir paskelbė, kad traukiasi iš UKIP lyderio posto.
Toks scenarijus kartojosi visoje Jungtinėje Karalystėje: už UKIP balsavo kas aštuntas į rinkimus atėjęs britas (13 proc. elektorato). Tačiau šie 4 milijonai balsų nuėjo šuniui ant uodegos: tik vienoje rinkimų apygardoje UKIP kandidatas buvo pirmas. Net 90-yje apygardų UKIP liko antra.
Todėl milijonų žmonių pasitikėjimą pelniusi populistinė partija Vestminsteryje turės tenkintis vos vienu parlamentaru.
Žinoma, UKIP nebūtų populistinė partija, jei „nepagerbtų“ savo rinkėjų provokuojančiu pareiškimu.
„Kaip gali būti, kad Škotijos SNP partija, gavusi pusantro milijono rinkėjų balsų, turės 56 parlamentarus, o mes, turėdami keturis milijonus balsų, vos 1? Atėjo metas imtis rimtos rinkimų sistemos reformos mūsų šalyje“, – sakydamas atsistatydinimo iš UKIP lyderio posto kalbą vakar rėžė N.Farage’as.
Liberalus įveikė baimė?
E.Milibandas ir N.Farage’as – ne vieninteliai partijų vadovai, vakar padėję galvą ant politinio ešafoto. Dėl katastrofiškų rinkimų rezultatų atsistatydino ir liberalų demokratų lyderis, buvęs šalies vicepremjeras Nickas Cleggas.
Jo partija 2010-aisiais iškovojo 56 vietas Vestminsteryje, dabar liberaldemokratai liko prie suskilusios geldos – vos 8 parlamentarai.
Beveik du su puse milijono rinkėjų, atidavusių savo balsus už „geltonuosius“ liberaldemokratus, dabar suka galvą, kaipgi jų remiama centristinė partija galėjo šitaip staigiai dingti iš politinio žemėlapio?
„Baimė ir pagieža laimėjo šiuos rinkimus. Liberalizmas patyrė nesėkmę. Bet liberalios vertybės yra brangesnės negu bet kada ir mes privalome tęsti savo kovą“, – su ašaromis akyse kalbėjo N.Cleggas. Politinės karjeros saulėlydžio jis sulaukė būdamas vos 48-erių.
Škotų Karalienės triumfas
Pagrindine kaltininke, privertusia ašaroti ir atsistatydinti tiek N.Cleggą, tiek E.Milibandą, tapo ne kas kita, o SNP vadovė Nicola Sturgeon. Mat šios 44 metų moters vadovaujami škotų nepriklausomybės šalininkai susišlavė beveik visas parlamentines vietas, skirtas Škotijai – 56 iš 59 galimų.
Galima palyginti: vos prieš penkerius metus SNP turėjo tik šešis parlamentarus Londone. Ne veltui N.Sturgeon dabar tituluojama Škotų Karaliene Nicola, nes lyginama su XIV a. škotų karaliene Marija.
Ilgus dešimtmečius Škotijos elektoratas buvo „raudonas“ arba „oranžinis“ – čia nuolat laimėdavo arba leiboristai, arba liberaldemokratai. Ši era – jau praeityje.
SNP tiesiog nuskalpavo savo buvusius priešininkus. Kone visas Škotijos rinkimų apygardų žemėlapis, išskyrus nedidelį mėlyną torių gabalėlį, nusidažė geltona spalva, kurią rinkimams pasirinko N.Sturgeon vedami nacionalistai.
„Šie rezultatai žymi itin svarbų mūsų šalies politinio gyvenimo faktą. Visi laimėję SNP kandidatai dabar privalo darbuotis Škotijos labui. Vyriausybė Londone turės atsižvelgti į tai, kas įvyko Škotijoje“, – triumfuodama pareiškė N.Sturgeon.
Jos politinis krikštatėvis – buvęs SNP vadovas Alexas Salmondas – dabar vadovaus trečiajai pagal dydį frakcijai Vestminsteryje.
„Škotijos liūtas suriaumojo per visą šalį. Škotijos politiniame gyvenime tokio pokyčio dar niekada nėra buvę“, – džiaugėsi A.Salmondas, jau kurį laiką atvirai deklaruojantis, kad SNP reikalaus naujo referendumo dėl visiškos Škotijos nepriklausomybės.
Šių rinkimų rezultatai iš tikrųjų prilygsta politiniam žemės drebėjimui. Juk dar visai neseniai tas pats A.Salmonas, ilgai vadovavęs SNP, prapylė referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės, ir atrodė, kad škotų nepriklausomybės siekis yra ilgam užgesintas.
Tačiau naujoji lyderė suteikė netikėto gyvumo, žavesio ir tvirtybės, todėl jau dabar kyla nemažai klausimų.
Ar po tokio supurtymo Jungtinė Karalystė išliks vientisa valstybė iki 2020-ųjų? Ar škotai ryšis dar vienam atsiskyrimui? Galiausiai ar Jungtinė Karalystė po penkerių metų tebebus Europos Sąjungos narė D.Cameronui vakar pakartojus pažadą surengti referendumą dėl likimo ES? Atsakymai į visuomenei svarbius klausimus kol kas kybo ore.
