„Vaterlo – kvailybė ir didybė. Siaubas ir genialumas. Tragedija, bet taip pat viltis“, – Belgijos premjeras Charles'is Michelis sakė ceremonijos atidarymo kalboje apsiniaukusią dieną.
Per šias iškilmes labiausiai buvo pabrėžiama dabartinis Europos susitaikymas ir didžiulė auka – 47 tūkst. žuvusių ir sužeistų karių – sudėta laukuose aplink vieną neišvaizdų miestelį į pietus nuo Briuselio per Napoleono pragaištingą žygį į šiaurę 1815-ųjų birželį.
Prancūzija ir Vokietija pasiuntė tik savo ambasadorius į ceremoniją, kurioje dalyvavo karaliai ir kunigaikščiai, primenančią gilią istoriją šiame Senojo žemyno kampelyje, šimtmečius niokotame karų.
Kaip prieš du šimtmečius, kai Prancūzijos imperatorius susigrūmė su sąjungininkų pajėgomis, ankstesnė naktis buvo lietinga, o per ceremonijas, kurias tiesiogiai transliavo Belgijos televizija, padangę dengė švininiai debesys.
Ch.Michelis pasisakė už susitaikymą vykdant „Europos projektą“ ir jo taikos pažadą, nors mūsų dienų Europa vis dar patiria didžiulių iššūkių, tokių kaip konfliktas Ukrainoje arba ekonomikos krizė.
„Vakarykščiai priešai šiandien yra sąjungininkai, – pabrėžė premjeras. – Ši tikrovė yra Europos projektas.“
Vaterlo mūšis tapo posūkio tašku Europos istorijoje, kai apie 93 tūkst. prancūzų karių, vadovaujamų Napoleono, kovėsi su 125 tūkst. britų, vokiečių, belgų bei olandų pajėgų karių, vadovaujamų kunigaikščio Wellingtono ir feldmaršalo Bluecherio.
Pralaimėjęs Napoleonas buvo ištremtas į Šv.Elenos salą Atlanto vandenyno pietuose, kur mirė 1821-aisiais.
Vėliau nugalėtojai perbraižė Europos žemėlapį, o tolesnis šimtmetis žemyne buvo gana taikus, kol prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.
Ketvirtadienio iškilmės Belgijoje prasidėjo 11 val. vietos (12 val. Lietuvos) laiku, kai prieš 200 metų pasipylė pirmieji muškietų šūviai.
Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas dalyvavo Vaterlo mūšio atminimo pamaldose Šv.Pauliaus katedroje Londone, dėvėdamas puošnią feldmaršalo uniformą ir lydimas savo žmonos Camillos.
Trečiadienį Charlesas atidengė memorialą Hugumono ūkyje, kur sąjungininkų pajėgos atkakliai atrėminėjo prancūzų atakas, Napoleonui karštligiškai mėginant pralaužti jų gretas.
Netoliese stovi Vaterlo monumentas – didelis dirbtinis žemės kauburys, ant kurio pastatytas rūstus liūtas žvelgia į pietus. Šis paminklas buvo baigtas statyti 1826 metais, kai Belgija buvo Olandijos dalis, ir, kaip teigiama, turėjo tapti perspėjimu Prancūzijai niekada nebesiųsti ten savo karių.
Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas dėl šių ceremonijų entuziazmu netryško.
„Šį rytą girdėjau kalbas, kad prezidentas Francois Hollande'as ir aš turėtume būti ten ir kad galėtume lieti ašaras dėl to baimingo momento mūsų šaliai“, – sakė M.Vallsas.
Tuo tarpu F.Hollande'as ketvirtadienį paminėjo kitą datą – 1940 metų birželio 18-ąją, kai per Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC radiją buvo paskelbta generolo Charles'o de Gaulle'o kalba, raginanti kilti į pasipriešinimo kovą prieš Prancūziją okupavusias nacistinės Vokietijos pajėgas.
Prancūzija birželio 18-ąją mini su pasididžiavimu, kad šalis išdrįso vėl pakilti po triuškinamo pralaimėjimo ir mesti iššūkį nacių okupantams.
Tuo tarpu Prancūzijos gynybos ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas kalbėdamas apie Napoleoną apibendrino, kad tas veikėjas atliko daug didžių pasiekimų, bet taip pat ir „kai kurių nesėkmių, trokšdamas valdžios ir plėsti sienas, kas nebuvo teisinga“.
Numatoma, kad iš viso apie 200 tūkst. žmonių aplankys Vaterlo nuo ketvirtadienį prasidėjusių atminimo ceremonijų, kurias vainikuos penktadienį ir šeštadienį vyksiančios mūšio inscenizacijos.
Daugelis apgailestavo, kad į šiuos renginius nusprendė neatvykti F.Hollande'as ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
„Apmaudu“, – trečiadienį konstatavo Charles'is Bonaparte'as, Napoleono brolio Jerome'o ainis.
Tarp atminimo ceremonijos dalyvių buvo Vaterlo mūšio karvedžių palikuonių: Nyderlandų karalius Willemas Alexander'as, kurio protėvis Oranijos princas buvo sužeistas per tuos susirėmimus; princas Jeanas-Christophe'as Napoleonas Bonaparte'as; Arthuras Wellesley – dabartinio Velingtono kunigaikščio sūnus – ir princas Nikolaus Bluecheris von Wahlstattas, kurio garsusis protėvis vadovavo Prūsijos pajėgoms, atžygiavusioms kaip tik laiku, kad išgelbėtų į keblią padėtį pakliuvusius sąjungininkus.
Šie keturi vyrai padėjo oranžinės, raudonos, juodos ir mėlynos spalvos kaspinus, primenančius mūšio lauke plevėsavusių vėliavų spalvas, po patrankos sviediniu ir susikibo rankomis, demonstruodami susitaikymą.
