Uždaryti bankai, eilės prie bankomatų, alpstantys pensininkai ir daugybė mitingų – tokia šią savaitę Graikija. Ne mažesnė drama kunkuliavo ir aukštosios politikos koridoriuose – tiek Atėnuose, tiek Briuselyje.
Tačiau tai logiška. Kraštutinių kairiųjų partijos „Syriza“ lyderis Alexis Tsipras ir jo dešinioji ranka finansų ministras Yanis Varoufakis taip ir nesugebėjo susitarti su tarptautiniais kreditoriais dėl tolesnės pagalbos Atėnams.
Tad vėlų antradienio vakarą Graikija tapo pirmąja išsivysčiusia šalimi, neįvykdžiusia su skola susijusių savo įsipareigojimų. O vadinamosios „troikos“ – TVF, Europos Komisijos ir Europos centrinio banko (ECB) – pastangos rasti bendrą kalbą su „Syriza“ nuėjo veltui.
Sunkiai suvokiamas elgesys
Ugningomis kalbomis apie demokratijos lopšį, niekšiškai besielgiančią „troiką“, kuri esą šaiposi iš kenčiančios Graikijos, A.Tsipras ir toliau karštligiškai bando ieškoti išeičių.
Bet kitur ES būtent graikų elgesys vertinamas kaip patyčios.
Pavyzdžiui, kai praėjusią savaitę jau atrodė, kad kreditoriai susitars su Graikija, A.Tsipras spjovė į keturis derybų mėnesius ir kone triumfuodamas paskelbė apie referendumą. Esą toliau taupyti Atėnai nebegali, esą tai nežmogiška.
Parlamentas premjerui plojo atsistojęs – bent jau „Syriza“ nariai. Tačiau Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir kiti svarbiausi Bendrijos lyderiai atvirai griebėsi už galvos.
„A.Tsipras – neprognozuojamas ir graikais manipuliuojantis žmogus, kuris tai daro kone demagogiškai.
Mano pasitikėjimas Graikijos vyriausybės noru derėtis jau pasiekė apatinę ribą“, – ketvirtadienį pareiškė Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas.
Europiečius iš tiesų suglumino sunkiai suvokiamas Atėnų slapukavimas. Referendume graikų sekmadienį klausiama, ar jie sutinka su kreditorių siūlomomis naujo 7,2 mlrd. eurų vertės pagalbos plano sąlygomis.
A.Tsiprui ir Y.Varoufakiui visai nesvarbus faktas, kad grąžinti skolas TVF jau pavėluota, o dėl papildomos pagalbos reikia naujų derybų.
Tiek kitų euro zonos narių lyderiai, tiek Graikijos opozicija su tikrove sutaria ir pripažįsta: rytoj graikai balsuos dėl ateities euro zonoje.
Kaltina visus, tik ne save
Tokio scenarijaus, aišku, nenori niekas.
O ir TVF, kaip paaiškėjo šią savaitę, dar prieš A.Tsipro antausį kreditoriams referendumo paskelbimo pavidalu pareiškė, kad Graikijai greičiausiai reikėtų nurašyti bent dalį užsienio skolos.
A.Merkel iš esmės vadovaujama euro zona muistosi. Mat klausimas ne tik ekonominis, bet ir politinis – skolų nurašymas būtų sunkiai paaiškinamas rinkėjui, iš kurio kišenės Graikija išlaikoma jau penkerius metus.
Juolab kad Atėnuose ir toliau griaudėja kaltinimai visiems, tik ne patiems graikams. Esą kaip paprasti žmonės prieš krizę galėjo žinoti, kad šalies ekonomika orinė?
Vis dėlto pažvelgus į Graikijos vystymąsi po 1981-ųjų, kai šalis prisijungė prie ES, akivaizdu, kad dėl problemos kalti ir patys šalies gyventojai.
Į Lietuvą šią savaitę atvykęs žurnalistas vokietis Jörgas Köpke dar stengėsi išlikti mandagus, bet kalbėdamasis su „Lietuvos ryto“ korespondentu netrukus pratrūko.
„Žinote, aš daugiau nei prieš 20 metų mokiausi Graikijoje. Atsimenu, kad iš manęs tada prašė kyšio už paprasčiausią studento pažymėjimą! Kiek žinau, ten niekas pernelyg nepasikeitė. Atsiprašau, bet ta šalis panašesnė į Vakarų Afrikos, o ne į ES valstybę“, – greitakalbe išpyškino svečias.
Janinos mieste 1992–1993 metais mokęsis vokietis taip pat prisiminė, kaip visoje šalyje kilo tikra audra, kai valdžia nenoromis nusprendė apmokestinti studentų pietus universitetų valgyklose.
„Spėkite, kas tada buvo, – aišku, streikas. Bet streikavo ne studentai ar dėstytojai, o miestų autobusų vairuotojai – ir streikavo visas 300 dienų.
Ką bendro turi autobusai ir nemokamas maistas studentams? Į šį klausimą gali atsakyti tiktai graikai.
Aš jų mąstymo nesuprantu iki šiol. Be to, neseniai vėl ten lankiausi ir, atrodo, niekas nepasikeitė“, – pasakojo vokietis.
Klestėjo laukinis socializmas
Tokia nuomonė gal ir radikali, tačiau panašiai kaip į jokių taisyklių bendro kiemo žaidimuose nepripažįstantį bernioką į Graikiją dabar žvelgia kone visa euro zona.
Graikai, prie ES prisijungę dar 1981-aisiais, ilgus dešimtmečius kūrė plastikinę gerovės valstybę – dosniai kėlė algas valstybės tarnautojams, plėtė socialinio saugumo sistemą.
Dirbti Graikijoje ilgai nereikėdavo. Nors pensinis amžius lyg ir neišsiskirdavo visos Bendrijos kontekste, Atėnai buvo prigalvoję tiek įvairiausių išimčių, kad poilsiauti su tūkstantinėmis išmokomis galėdavai išeiti vos atšventęs 50-mečio jubiliejų.
„Nuo pat 1981 metų, kai į valdžią atėjo socialistai, Graikijos politika priminė penkiasdešimt raudonų atspalvių. Prie socialistų netrukus prisijungė ir kitos partijos – visos jos kūrė gerovės valstybę.
O kadangi pinigų niekada neužteko, graikai juos tiesiog spausdino arba skolinosi.
Tai buvo ne laukinis kapitalizmas, o laukinis socializmas“, – sakė britų dienraščio „The Independent“ apžvalgininkas Kristianas Niemietzas.
Todėl nenuostabu, kad 2009-aisiais pasaulinė ekonominė krizė Graikijai smogė ypač skaudžiai.
Nepadėjo ir tai, kad Atėnai į Briuselį atkakliai siųsdavo išsigalvotus ūkio rodiklius – eurokratai neturėjo jokių galimybių suvokti, kokia tikroji padėtis.
Situacija itin sudėtinga. Antai Pasaulio banko „Doing Business 2015“ indekse Graikija atsidūrusi 61-ojoje vietoje – gerokai žemiau nei kitos euro zonos šalys. Greta – Rusija ir Moldova.
Panašus vaizdas ir pagal ekonominės laisvės indeksą. Vertinant svarbiausias kategorijas – nepriklausomus ir nešališkus teismus, nuosavybės teisių apsaugą, policijos patikimumą – Graikija arčiau Pietų Amerikos nei Europos.
Ar Europai reikia Graikijos?
Ir vis dėlto net suvokiant, kad dėl sunkios padėties Graikijoje kalčiausia šios šalies valdžia ir keistis nenorintys žmonės, faktas nesikeičia: jei ir toliau nepavyks susitarti, gresia netgi humanitarinė katastrofa.
Nuomonių girdėti įvairiausių. Esą euro zona, iš jos pasitraukus Graikijai, subyrėtų, o tada pakviptų nauja pasauline ekonomine krize.
O galbūt Atėnams toks scenarijus net būtų palankesnis – nors, pavyzdžiui, grįžimas prie drachmos reikštų dar didesnį taupymą, graikai būtų priversti griebtis struktūrinių reformų, nes nebegalėtų kaltinti „troikos“.
Tačiau Europos projektui Graikijos reikia – niekur trauktis, regis, nenori ir graikai. Šią savaitę jie masiškai rinkosi į demonstracijas, per kurias aiškiai skelbė: „Graikijos vieta – ES“.
Sprendimą rasti įmanoma – juk ES tai įrodinėja jau daug dešimtmečių. Dėl krizės Graikijoje, skeptiškų britų, ginčų dėl migrantų dabar lengva pamiršti, kiek daug pasiekė Senasis žemynas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
„Daug amžių europiečiai tik kariavo, bet per pastaruosius 70 metų pasaulinių karų nebuvo, o gyvenimo kokybė tik kilo. Dabar gali gyventi be sienų ir kur tik nori.
Lisabonoje, Varšuvoje ar Palerme susirgusį vaiką nuveš į ligoninę ir juo pasirūpins. Dažniausiai nemokamai. Policininkai nepriekabiauja ir neprašo kyšių. O jeigu nepatinka valdžia, gali ją išspirti lauk per rinkimus.
Akivaizdu? Žinoma. Taip akivaizdu, kad pamirštame, kiek daug visi kartu pasiekėme“, – rašo Italijos dienraščio „Corriere della Sera“ skiltininkas Beppe Severgnini.
