Už jo matyti dar vienas užtvaras bei patikros postas, skiriantis gyvenamuosius pastatus nuo bendro kiemo.
Prie nedidelio pastato būriuojasi įvairiausiomis kalbomis tarpusavyje bendraujantys centro gyventojai, o viduje trys moterys vieną po kito kaičia virdulius arbatos, kurią dalija nemokamai, kantriai aiškina rodydamos žemėlapyje, kaip rasti reikiamas vietas, ar kaip naudotis viešuoju transportu.
Tai informacijos centre dirbančios savanorės. Jų kuratorė – 30-metė Andrėja. Ji kategoriškai atsisakė fotografuotis, bet mielai sutiko pabendrauti su naujienų portalo lrytas.lt žurnalistėmis. Nepabūgusi žiemos šalčio ir tik storą megztuką vilkėjusi guvi šviesiaplaukė vokietė pasakojo, kad darbas migrantų centre nėra lengvas, bet ji tikinti, kad po šios krizės padėtis pagerės.
Arbatą pilsto 150 savanorių
Miesto pakraštyje, pusiau pramoniniame rajone, įkurtame migrantų priėmimo centre vienu metu apgyvendinama apie 1200 asmenų. Nors po kelių savaičių migrantai iš šio centro iškeliami kitur, jis niekada nebūna tuščias.
„Didžioji dalis čia atvykstančių bent truputį kalba angliškai, žino kelis žodžius vokiškai ar prancūziškai. Tai atvejais, kai žmogus nekalba nė viena šių kalbų, mums puikiai pavyksta apsikeisti informacija gestais“, – šypsojosi pašnekovė.
Vienu metu centro prieigose esančiame informacijos centre dirba trys savanoriai, bet iš viso pagal nuolatinį grafiką čia savanoriauja net 150 žmonių.
„Jus taip pat mielai čia priimtume – ypatingo pasiruošimo nereikia, tik svarbu norėti bendrauti. Kiekvienas savanoris per dieną čia praleidžia apie dvi valandas – tai paaiškina, kodėl mums reikia tiek daug žmonių. Stengiamės sudaryti lankstų grafiką, kad dirbantys ir besimokantys žmonės taip pat galėtų, jei tik nori, ateiti čia padirbėti“, – kalbėjo Andrėja ir pridūrė, kad jos darbas Heidemano gatvės migrantų centre yra visu etatu, tad viena iš užduočių ir yra savanorių paieška ir jų darbo organizavimas.
Pasak Andrėjos, centre į pagalbą noriai skuba ir vidurinių mokyklų moksleiviai, ir senjorai.
Pirmasis įspūdis apgaulingas
Šiame centre migrantai praleidžia nuo keturių iki aštuonių savaičių. Buvimo trukmė priklauso nuo to, kaip savivaldos institucijos spėja migrantus išskirstyti ir išsiųsti į nuolatinio apgyvendinimo vietas.
„Kai Vokietiją pasiekę migrantai išlipa iš traukinio, pagal šiuo metu galiojančią tvarką jie per dvidešimt keturias valandas privalomai turi būti registruojami ir tada autobusais atvežami čia. Viduje jie gauna lovą, maitinimą, gali apsilankyti pas medikus ir pan.“, – pasakojo pašnekovė.
Nors apsidairius po centro teritoriją pasirodė, kad didžioji dalis čia įsikūrusių migrantų yra maždaug 18–30 metų amžiaus vyrai, Andrėja teigė, kad pirmas įspūdis apgaulingas: „Atvyksta čia ir nepilnamečių, vienišų moterų ar vienišų mamų su vaikais. Šeimos su vaikais įkurdintos atskirai, taip pat atskirai gyvena vienišos moterys ir vieniši vyrai.“
Andrėja teigė, jog centro gyventojų tautinė sudėtis labai įvairi, bet daugiausiai jų atvyko iš Sirijos, Afganistano, Irako, Eritrėjos, Somalio, Albanijos, kiek mažiau iš tokių šalių kaip Makedonija, Bosnija ir Hercegovina ar Rusija.
Nors migrantai yra laisvi žmonės, jų judėjimas iš centro ir į jį griežtai kontroliuojamas – norėdami išeiti iš centro teritorijos jie turi pateikti dokumentą ir grįždami taip pat privalo apsaugos poste šią procedūrą pakartoti. Iš centro jiems galima išeiti nuo aštuonių ryto, o aštuntą vakaro teritorija uždaroma.
Migrantai išgelbės Vokietijos ekonomiką?
Pirmadienis, anot Andrėjos, yra pragariška diena, nes tuo metu organizuojama daugiausia pervežimų. „Įsivaizduokite, per dieną išvyksta kokie 600 centro gyventojų ir tiek pat atvyksta naujų. Šiandien jūs čia matote vos kelis žmonės, o tuomet čia būna judėjimas ištisomis miniomis“, – sakė ji ir mostelėjo ranka į apytuštį kiemą, kuriame būriavosi ir šnekučiavosi vos keliolika migrantų.
Paklausta, ar jaučiasi saugiai ir ar yra pasitaikę konfliktų ar incidentų su centro gyventojais, pašnekovė teigė, kad apie jokį pavojų negali būti nė kalbos: „Žmonės bijo, ko nepažįsta. Nematau kokių nors esminių skirtumų tarp savęs ir tų žmonių, didžiausios problemos yra mūsų galvose. Čia, Vokietijoje, taip pat būna, kad žmogus, pirmą kartą susidūręs su migrantais, iš karto nusprendžia, kad jam jie nepatinka. Bendraujant su žmonėmis nereikėtų skirstyti jų į „pabėgėlis“ ir „ne pabėgėlis“.
Andrėja įsitikinusi, kad migrantų atvykimas neabejotinai pozityviai paveiks šalies ekonomiką: „Juk žinote, kad mūsų šalyje šeimos paprastai neturi daug vaikų, bet už tai gyvena daug senyvo amžiaus žmonių, kurie jau nebegali dirbti. Dėl tokio visuomenės senėjimo ateityje vis mažės dirbančiųjų skaičius, tad migrantų atvykimas gali padėti pagerinti situaciją.“
Pavasarį – nauja migrantų banga
Andrėja nusiteikusi optimistiškai: „Taip, šiandien turime pabėgėlių krizę, bet pagalvokime, kuo bus šie žmonės po 20–50 metų. Aš tikiu, kad mes įveiksime integracijos iššūkius, ir nenorėčiau, kad mano vaikai augtų visuomenėje, kuri nelaiko migrantų visateisiais žmonėmis“, – savo nuomonę dėstė Andrėją, o pasiteiravus, ar ši turinti vaikų, tik šypsodamasi purtė galvą: „Ne, neturiu. Bet mano draugus taip pat labai jaudina migrantų temą ir jie visi sutinka, kad turime kuo greičiau juos integruoti.“
Ar nori migrantai mokytis kalbos tos šalies, į kurią per tokius vargus atvyko? „Taip, centre rengiami intensyvios vokiečių kalbos kursai ir dauguma migrantų noriai juos lanko. Deja, kol kas ne visi supranta, kad vokiečių kalbos žinios jiems būtinos, ir galvoja tik apie tai, kaip susirasti darbą ir gauti pajamų, bet mes turime šią nuostatą pakeisti, nes galvojant apie ilgalaikes perspektyvas, kalbą mokėti būtina“, – kalbėjo Andrėja ir pridūrė, kad pati migrantų krizė, jos akimis, kol kas neslūgsta.
„Dabar žiema, tad viskas tarsi truputį sulėtėję, bet kovo mėnesį viskas vėl pradės virte virti“, – prognozavo pašnekovė.
Atskleidė, kodėl nebuvo prievartavimų
Nors per Vokietijos miestus švenčiant Naujųjų metų sutikimą nuvilnijo grupinių plėšimų ir prievartavimų banga, į šį juodąjį sąrašą Miunchenas nepateko: „Nežinau, kodėl taip nutiko, ir sunku nuspėti, kodėl tai, kas vyko Berlyne, nepasikartojo čia. Viena iš versijų – kitas vietinių mentalitetas. Mes, Bavarijos gyventojai, esame draugiškai nusiteikę migrantų atžvilgiu ir žmonės tai pajuto ir suprato.“
Pasak pašnekovės, Miunchene nėra vadinamųjų getų, kur būtų kurios nors tautinės bendruomenės atstovų itin didelė koncentracija. „Labai gerai, kad stengiamasi šiuos migrantus išskirstyti, juk įsivaizduokite, jei nedideliame miestelyje gyvena 500 asmenų bendruomenė, kuri kalba tik arabiškai. Iš karto prasidėtų problemos. Jau turime tokių pavyzdžių su turkų bendruomenėmis kai kuriuose Bavarijos miestuose.“
Andrėja įsitikinusi, kad Miunchenas – labai saugus miestas: „Tikrai nieko nesibaiminu. Žinoma, yra vietų, kur reikia elgtis atsargiau, bet tikrai nėra pagrindo ko nors bijoti. Taip pat labai svarbu, kad už nusikaltimus būtų baudžiama ir žmonės suprastų, kad privalo laikytis įstatymų“, – pokalbį baigė pašnekovė.
