Apie tai, su kokiais iššūkiais tenka susidurti policininkams migrantų krizės įkarštyje, naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su Miuncheno policijos atstove Elizabeth Matzinger.
– Ar šiuo metu egzistuoja statistika, kiek migrantų galėtų būti Miunchene?
– Žinome tik tiek, kad šiomis dienomis srautai truputį mažėja, o mūsų turimi skaičiai gali atspindėti tik 60–70 proc. tikrosios statistikos. Į Vokietiją atvykstantys pabėgėliai nekeliauja per Miuncheną, tad mūsų situacija šiek tiek skiriasi nuo kitų šalies miestų.
Vos atvykę migrantai registruojami ir traukiniais siunčiami į įvairias šalies mietas. Vasarą ir pirmaisiais rudens mėnesiais sulaukėme tikrai didelių srautų atvykstančiųjų.
– Kiek šiuo metu kasdien vidutiniškai per dieną atvyksta migrantų?
– Tūkstančiai. Būna dienų, kai jų į šalį atvyksta daugiau nei dešimt tūkstančių.
– Kaip jums pavyksta suvaldyti šią krizę? Ar pakanka policijos pajėgų ir savanorių, kai kalbame apie tokius skaičius kaip daugiau nei dešimt tūkstančių per dieną?
– Niekada anksčiau tokios situacijos nebuvo, ši patirtis pareikalavo persvarstyti darbo principus ir dirbti šiek tiek kitaip. Policijai nereikia su tuo tvarkytis be niekieno pagalbos, jos tikrai sulaukiame iš kitų institucijų – Bavarijos savivaldos, Raudonojo Kryžiaus, įvairių kitų savanorius vienijančių organizacijų.
Žmonės noriai aukoja drabužių, maisto, sauskelnių, vaikiškų žaislų arba savo laiką, ateidami ir dirbami centruose, kur rūšiuojami ir dalijami daiktai, maistas.
Miuncheno policijos darbas yra labai apibrėžtas, kitos institucijos padaro labai daug darbo šios krizės akivaizdoje. Pareigūnų užduotis – sukoordinuoti migrantų pervežimo ir registracijos etapus.
– Su kokiomis problemomis, susijusiomis su migrantais, susiduria Miunchene dirbantys pareigūnai?
– Šiuo metu negalėčiau išskirti kokių nors itin opių problemų, nes, kaip minėjau, srautai yra sumažėję. Kadangi ši situacija mums nauja ir reikia ją suvaldyti, kartais prašome kolegų iš kitų Bavarijos regionų pagalbos.
Miunchene dirba šeši tūkstančiai pareigūnų, tačiau juk jie dirba pamaininį darbą, vasarą žmonės eina atostogų ir pan. Šiuo metu tenka susidoroti su išaugusiu darbo krūviu – viršvalandžiais.
– Ar pareigūnai savo darbe susiduria su sunkumais dėl kultūrinių skirtumų ar kalbos barjero?
– Suprantama, kad mūsų pareigūnai nekalba, tarkime, arabiškai, bet turime daug savanorių, kurie vertėjauja, tad problemų dėl komunikacijos tikrai nekyla. Kartais ir nereikia ypatingų pokalbių, užtenka šilta šypsena ir rankos mostu parodyti, kuria kryptimi eiti.
– Kokie žmonės dažniausiai siūlosi vertėjauti? Ar tai anksčiau į Vokietiją atvykę asmenys iš tų šalių, iš kur dabar plūsta pabėgėliai?
– Iš tiesų tai patys įvairiausi žmonės, bet dažniausiai tie, kurie čia gimė ir užaugo, bet moka kalbas. Didelė dalis šių vertėjų savanorių yra tie, kurie patys neseniai atvyko į Vokietiją iš kitų šalių ir žino, ką reiškia būti naujoku kitoje aplinkoje. Tai labai nuoširdūs ir atviri žmonės, jie suvokia, ką jaučia pabėgėliai, tad padeda jiems ir nori palengvinti pirmuosius žingsnius.
– Prisiminkime Naujųjų metų nakties incidentus, kurie nutiko Kelne ir kituose Vokietijos miestuose. Ar šiuo metu dėl to juntama įtampa?
– Veikiausiai kai kurie žmonės, ypač moterys, pasijuto nejaukiai ir nesaugiai. Apie šiuos incidentus daug rašė laikraščiai, rodė vietinės ir užsienio televizijos. Žiniasklaida šiai temai skyrė labai daug dėmesio, o tai galėjo šiek tiek įbauginti žmones.
Miunchene tokių incidentų nepasitaikė, bet sulaukiame labai daug klausimų, ar būta incidentų, susijusių su pabėgėliais. Mūsų turima statistika kol kas nerodo tokio pobūdžio nusikaltimų augimo, bet vasarį Miunchene bus rengiamas didelis kelias dienas truksiantis karnavalas, daug žmonių atvyks į renginį, tad planuojame stiprinti saugumą.
Kas kartą prieš renginį sprendžiama, kokių priemonių bus imamasi kilus kokioms nors grėsmėms. Kasmet vykstant G7 konferencijai Miunchene vyksta demonstracijos, jų metu į gatves išeina iki 30 tūkst. žmonių. Tokiais atvejais sulaukiame kolegų iš kitų regionų paramos. Kai atsiranda poreikis, mūsų pareigūnai vyksta į pagalbą kolegoms Hamburge ar Berlyne.
– Ar šiuo metu saugumas traukinių stotyse ir kitose strategiškai svarbiose vietose yra sustiprintas?
– Kai vyksta įvairios demonstracijos, į gatves išeina kur kas daugiau pareigūnų, nei jų yra mieste įprastai. Taip pat daug dėmesio skiriame budėjimui keliuose. Mes skatiname pareigūnus išeiti iš nuovadų ir būti tarp žmonių, kad šie jaustųsi saugiau, o kartu ir žmonės, kurie planuoja nusikalsti, šių ketinimų atsisako.
– Dažnai išreiškiamas susirūpinimas, kad migrantų krizės kontekste auga ir neonacionalistinių judėjimų įtaka. Ar Miuncheno policijai kelia problemų šių organizacijų atstovai?
– Žmonės prijaučia įvairioms politinėms ideologijoms, ir tai nieko nestebina. Mes turime atskirą departamentą, kuris kuruoja šią sritį ir puikiai pažįsta šių organizacijų aktyvistus, kurie Miunchene yra gana tylūs.
– Ar fiksuojama Miunchene vadinamųjų neapykantos nusikaltimų?
– Esama žmonių, kurie iš principo nemėgsta kitataučių, bet pats Miunchenas – labai spalvingas miestas. Kai atvykstate į Miuncheną, jums tikrai turi būti nelengva surasti žmogų, kuris čia gimė ir užaugo, nes itin daug miestiečių yra atvykėliai. Mūsų mieste gyvena daug skirtingų kultūrų atstovų, tad ir miestiečiai yra draugiški kitataučiams.
Būna išpuolių prieš kitataučius, bet tai nėra itin opi problema, kur kas dažniau pasitaiko telefoninių sukčių ar tiesiog kišenvagių nusikaltimų.
Statistika rodo, kad dažnai nusikaltimus daro žmonės, atvykę iš Pietų ir Rytų Europos. Ir šie žmonės ima vogti, nes nieko neturi.
– Lietuvos visuomenę neseniai sukrėtė nelaimė Švedijoje, kai lietuvį paauglį mokykloje nužudė jo bendramokslis siras. Ši istorija paskatino labai negatyvias diskusijas apie pabėgėlius. Kas, jūsų nuomone, padėtų sutelkti visuomenę konstruktyviam dialogui tokių istorijų kontekste?
– Tai klausimas ne policijai. Galiu į jūsų klausimą atsakyti ne kaip policijos atstovė, bet kaip žmogus, kuris gyvena Vokietijoje. Visuomet skirtingų kultūrų, religijų susidūrimas nėra paprastas dalykas, nes tai skirtinga pasaulėžiūra, raida. Pavyzdžiui, jei aš nuvykčiau į islamo šalį ir eičiau į mečetę, elgčiausi taip, kaip vietiniai – pridengčiau plaukus ir pečius. Tai daryčiau todėl, kad apie tokias taisykles žinau, tačiau jei nežinočiau, veikiausiai taip nedaryčiau.
Į Vokietiją atvykstantys migrantai galbūt kartais net nežino tam tikrų mūsų kultūros ypatybių ir verčia mus kraipyti galvą iš nuostabos.
Manau, kad vienintelė išeitis – bendrauti ir stengtis vieniems kitus suprasti, o šis procesas turėtų prasidėti mokyklose, kur jauni žmonės pradėtų mokytis kalbos, pažinti kultūrą. Vokietija yra laisva šalis – juk nieko neverčiame keisti religijos, tik skatiname mus pažinti.
