Tačiau būtent taip atsitiko Jungtinėje Karalystėje. Konservatorių premjeras Davidas Cameronas, prieš pernykščius rinkimus pažadėjęs tautai referendumą dėl tolesnės narystės Europos Sąjungoje ir taip iš esmės garantavęs toriams pergalę, dabar gali įeiti į istoriją kaip lyderis, lėmęs šalies išstojimą iš Bendrijos.
Į rinkimų programą įtraukęs pažadą surengti referendumą, D.Cameronas nuramino euroskeptiškąjį torių sparną ir nutildė manipuliavimo emocijomis bei melu meistrus iš nacionalistinės Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP).
Tačiau tuo pačiu gerokai padidino galimybę, kad Europos kaip vieningo, taikaus ir klestinčio regiono vizija jau netrukus gali subyrėti. Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES būtų šio bloko pabaigos pradžia.
Kažkiek juokinga. Britai turi savo valiutą, savo migracijos politiką, nepriklauso Šengeno erdvei. Jungtinei Karalystei ir taip taikoma tiek išimčių, kad vadinti šalį pilnaverte ES nare sunku.
Bet euroskeptikų stovykla puikiai žino, kad didžioji dauguma britų nesekė įmantrių derybų Briuselyje peripetijų, o nemažai rinkėjų susigundys populiariąja Europos populistų mantra: „Atsikratykime Briuselio diktato!“
Bene iškalbingiausia buvo penktadienį, kai politikai dar derėjosi dėl susitarimo išnašų, BBC žurnalistų atlikta dviguba apklausa – Londone ir Briuselyje.
Jei vadinamojoje Europos sostinėje kalbinti žmonės nesutrikę svarstė apie britų reikalavimus ir norą, kad Jungtinė Karalystė neatsuktų nugaros žemynui, tai Londone beveik visi tiesiog mandagiai gūžčiojo pečiais: atsiprašau, gėda, nežinau.
Priežastis paprasta: eilinis britas iš tiesų plika akimi nemato akivaizdžios šalies narystės ES naudos. Bet pamatyti naudą visada sunkiau nei tariamus minusus – būtent tai privalo kuo greičiau suvokti stovyklos „Taip“ atstovai.
O kad atsilieptų racionalus rinkėjas, skaičiuojantis pinigus ir darbo vietas, o ne tikintis romantiškomis nesąmonėmis apie išsilaisvinimą nuo europinės vergijos, tereikia pasirausti po statistiką.
Priklausydama ES, Jungtinė Karalystė išvengia eksporto mokesčių ir neturi klaidžioti po biurokratizmo labirintus. Tai svarbu, nes 45 proc. eksporto keliauja į Bendriją. Išstojus prekyba brangtų.
Taip, Bendrijos viduje Jungtinė Karalystė yra šalis donorė, į ES biudžetą įmokanti daugiau nei oficialiai iš jo gaunanti – vienam namų ūkiui tai sudaro 434 eurus. Tačiau ekonomistai skaičiuoja, kad narystės ES nauda vienam namų ūkiui išvirsta į 3,8 tūkst. eurų.
Tiesa, vyriausybė Londone dabar skaičiuoja, kad migrantai iš Europos gauna 10 proc. visų šalies dirbantiesiems mokamų pašalpų, nors sudaro tik 6 proc. visos darbo jėgos. Bet būtent dėl tokių pašalpų apribojimo ir susitarta Briuselyje.
Britai nenori ir „vis glaudesnės sąjungos“. Tačiau pagal naująjį susitarimą susitarta ir dėl šios išlygos. Aišku, nemažai skeptikų ir toliau oš įtardami, kad eurokratai siekia sukurti Jungtines Europos Valstijas, nors ES ateities viziją skirtingai įsivaizduoja ir vokiečiai, italai ar prancūzai.
O svarbi ne tik ekonomika ar ES ateitis, bet ir saugumas. Kremliaus strategai tikriausiai pradėtų šokti iš džiaugsmo, jei britai paliktų Bendriją – suskaldyti Vakarus jau seniai yra pagrindinis putinistų tikslas.
Rusijos propagandistai dirbs iš peties. Jau dabar populiariausių britų žiniasklaidos priemonių publikacijos apie galimą „Brexit“ tiesiog nusėtos komentarais, įtartinai panašiais į tokius, kokių netrūko prasidėjus krizei Ukrainoje ir Vakarams pritaikius sankcijas Rusijai.
Nereikia nė komentarų – Kremliaus įrankiu jau seniai dirba UKIP lyderis Nigelas Farage'as, beveik kas mėnesį pasirodantis Rusijos finansuojamoje televizijoje RT ir kiekviena pasitaikančia proga giriantis Vladimirą Putiną.
Stovyklos „Ne“ vedliai – apskritai margas būrelis. Pavyzdžiui, prie N.Farage'o prisijungė absoliučiai priešingų politinių pažiūrų buvęs parlamentaras George'as Galloway, kadaise garbinęs Irako diktatorių Saddamą Husseiną ir vis išspjaudantis antisemitinių pareiškimų.
Tiesa, pagrindinis euroskeptikų koziris – Londono meras Borisas Johnsonas. Populiarumu šalyje jis nusileidžia turbūt tik D.Cameronui ir, žinoma, karalienei.
Bet Bakingamo rūmai kištis į politiką negali, o B.Johnsonas sekmadienio vakarą pompastiškai paskelbė, kad agituos britus balsuoti už išstojimą iš ES.
Vis dėlto jo argumentai – „myliu Europą, bet ne ES“, „Sąjunga pernelyg politinė“ – skamba keistai, turint omenyje, kad vos prieš dvi savaites B.Johnsonas kalbėjo visiškai priešingai.
„Pasilikimas ES yra Britanijos geostrateginis interesas. Istorija rodo, kad jiems mūsų reikia. Pasitraukimas būtų labai neigiamas signalas Europai, ypač mūsų draugams Rytų Europoje, kuriems ES reiškia stabilumą, atvirumą ir klestėjimą“, – Bendriją kone garbino B.Johnsonas.
Tačiau tada jam susuko galvą galimybė stovyklos „Ne“ pergalės atveju išsiveržti į Konservatorių partijos lyderius.
Tai keista – juk D.Cameronas jau pareiškė nevesiantis torių į 2020 metų rinkimus. Tad B.Johnsonui, regis, nebuvo būtina išversti kailio – kaip jam prikiša už tolesnę narystę agituojantys konservatoriai, ES galima keisti iš vidaus.
Britai dabar turi keturis mėnesius, kad sau atsakytų sau: ar Jungtinė Karalystė yra patikima Europos šeimos narė, kartu kovojanti su įvairiais iššūkiais ir priimanti sudėtingus sprendimus?
Ar tiesiog veidmainė, niekuo nesiskundžianti, kai viskas gerai, bet bėganti į krūmus menkiausios krizės akivaizdoje? Kitaip tariant, Mažoji Britanija – nacionalistų, antiglobalistų ir ksenofobų būrelis, kurį taip puikiai dar 2005 metais išjuokė TV parodijų komedija „Little Britain“?
Atsakymą, regis, turi sociologai. Rimti, tie, kurie apklausas vykdo telefonu, o ne internetu. Naujausia „Ipsos-MORI“ apklausa parodė, kad tarp 18-34 metų britų net 76 proc. nori likti ES. Išstoti pasiryžę vos 14 proc. Tik 55 metų ir vyresni rinkėjai pasirinktų atsakymą „Pasitraukti“.
Aišku, skirtingų bendrovių skirtingi metodai, bet intriga kol kas kvepia tik palaikyti įtampą finansinių interesų turinčioje žiniasklaidoje.
Galiausiai referendumo dėl Škotijos nepriklausomybės atvejis jau parodė, kad net lygybę apklausose balsavimo dieną nusveria neapsisprendę – ilgiau ir kruopščiau pagalvoję – rinkėjai.
Kai birželio 24-ąją britai atsibus neatsižadėję draugų už Lamanšo sąsiaurio, kitų 27 ES narių lyderiai galės reikalauti atsiprašymo už iššvaistytą brangų laiką.
