Ant Vokietijos per Antrąjį pasaulinį karą buvo numesta apie 1,4 mln. tonų sprogstamųjų užtaisų. Penktadalis jų nesusprogo.
Šiandien daugybė šių bombų vis dar guli po gyventojų kojomis. Spėjama, kad daugiausia jų – per karą smarkiai subombarduotame Hamburgo mieste.
Šiame uostamiestyje darbuojasi drąsi patyrusių išminuotojų komanda, pasirengusi skubėti į pagalbą bet kurią minutę.
Vadovauja išminuotojams
„Ačiū, kavos negersiu. Gydytojas uždraudė, nes mano kraujospūdis per didelis, – atsisakė savo mėgstamo gėrimo Peteris Bodesas, kai jo pasiūlė kolega, ir čia pat šypsodamasis paaiškino: – Matote, tai mūsų pavojingos profesijos padariniai.“
Nesunku tuo patikėti, juk vyras jau beveik 30 metų atsakingas už Hamburgo išminavimą. Jis vadovauja ne tik miesto išminavimo tarnybai, bet ir visos šalies tarnybų asociacijai.
Įsteigti jas buvo nuspręsta praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo, kai vokiečiams pavyko gauti informacijos apie bombas, kritusias ant Vokietijos, bet taip ir nesusprogusias, o nugulusias po gyventojų kojomis.
Tada prasidėjo aviacinių bombų ir kitų sprogmenų paieškos.
Beveik visos Vokietijos žemės šiandien yra įsteigusios specialias išminavimo tarnybas.
Tačiau už paieškas jos jau nėra atsakingos – tai per daug ištuština valstybės biudžetą.
Tad dabar išminuotojai įpareigojo žemės savininkus prieš pradedant statybas būtinai apžiūrėti sklypą, ar jame nėra paslėpta bombų.
„Giliausiai mūsų rasta bomba gulėjo 17 metrų gylyje“, – „Lietuvos rytui“ apie radinį pasakojo P.Bodesas.
Nesusprogo tūkstančiai
Kasmet P.Bodeso vadovaujama 10 žmonių komanda Hamburge neutralizuoja apie 20 didelių aviacinių bombų, o maži sprogmenys skaičiuojami tonomis.
Pasak specialisto, kiekvienais metais jie iš viso neutralizuoja nuo 5 iki 7 tonų sprogmenų. Vis dėlto kiek tiksliai sprogstamųjų užtaisų guli po hamburgiečių kojomis, sunku pasakyti.
„Turime tikėti tuo, ką sako britų dokumentai, – tvirtino P.Bodesas. – Padidinti tie skaičiai ar ne, turime nuspręsti patys.
Bet bent jau žinome, į kokius skaičius orientuotis.“
Karo pabaigoje amerikiečiai ir britai buvo nusitaikę į Hamburgą. Dėl savo strateginio punkto – uosto – jis buvo negailestingai bombarduojamas.
Atakos pražudė apie 40 tūkst. gyventojų. Daug gyvybių nusinešė ir žemę pasiekusios, bet nesprogusios bombos.
„Karui pasibaigus vėl buvo statomi namai. Bet sprogmenys buvo nurenkami tik nuo paviršiaus. Neturintiems specialių žinių gyventojams tai kainavo gyvybę“, – pasakojo Hamburgo išminavimo tarnybos vadovas.
Spėjama, kad Hamburgo žemę per Antrąjį pasaulinį karą iš viso pasiekė apie 107 tūkst. bombų. 3 tūkstančiai jų nesprogo, o dalis bet kada gali būti surastos ir šiandien.
Atsakomybė vokiečiams
P.Bodesas turi keletą teorijų, dėl ko sprogo ne visi užtaisai. Viena jų – bombų sprogdikliai buvę blogai sukonstruoti, mat gamintojai tiesiog nespėjo įgyvendinti visų karinių reikmenų gamybos užsakymų.
Kitas paaiškinimas – bombų kritimo kampas buvęs klaidingas, dėl to jos nesprogo.
„Bet gali būti, kad toks ir buvo britų planas, – miestą užmėtyti bombomis, kurios sprogs tiktai po tam tikro laiko. Pavyzdžiui, po keliasdešimties metų, – spėliojo P.Bodesas. – Tokiose bombose sprogdikliai yra su acetono kapsulėmis ir jos gali sprogti bet kada.“
Per pastaruosius dešimtmečius senos karinės bombos nusinešė ne vieną statybos aikštelių darbuotojų gyvybę, kai jie kasdami pamatus nepastebėję pajudindavo pavojingus slėpinius.
Nuo 2000 metų visoje Vokietijoje žuvo ir 11 išminuotojų.
„Žinome, kad dirbame pavojingą darbą. Tačiau į iškvietimą važiuojame be baimės, o su pagarba sprogmeniui ir atsakomybe gyventojams“, – aiškino išminuotojų komandai vadovaujantis P.Bodesas.
Ilgainiui ir jo šeima nustojo nerimauti dėl kiekvieno gauto iškvietimo.
„Jeigu jie kaskart dėl manęs išgyventų, jau seniai būtų prireikę psichologų pagalbos“, – lyg pokštaudamas, lyg rimtai sakė vyras.
Turi išlaikyti budrumą
P.Bodesas ir jo komanda niekada nežino, kada bus iškviesti į išminavimo aikštelę.
Dėl to pamainomis su savimi nešiojasi mažus aparatus, kuriais iš pagalbos centro perduodama žinia apie iškvietimą.
Jei randamas nedidelis sprogstamasis užtaisas, su juo susitvarko du specialistai.
Didesniam sprogmeniui kviečiama gausesnė komanda.
Kiekvienas jų privalo išmanyti visas sprogdiklių sistemas – tokių yra apie 500.
„Šias žinias mes įgijome iš savo pirmtakų. Bet jiems tai kainavo gyvybę“, – sakė P.Bodesas.
P.Bodesas, kaip ir kolega Burkhardas Mantschas, su kuriuo jis darbuojasi nuo pat pradžių, buvo pervilioti iš Vokietijos ginkluotųjų pajėgų, vadinamų bundesveru.
Būtent iš ten jie atsinešė gausų žinių apie sprogmenis bagažą – jokio kito specialaus parengimo dirbti šį darbą Vokietijoje nėra. Iš bundesvero jie dabar kviečiasi ir naujus komandos narius.
Kiekvienas išminuotojas taip pat privalo gerai judėti po vandeniu, mat dažnai naikinti karinius sprogmenis tenka ir Elbės dugne.
Tai padaroma kur kas greičiau nei dirbant ant žemės. Ten, kur yra žmonių, labai svarbi jų evakuacija ir apsaugojimas, o tai užtrunka.
Paralyžiuoja miestą
Ne visos sprogmenų kapsulės, rastos Hamburge, sunaikinamos. Kai kurias P.Bodesas ir jo išminuotojų komanda parsiveža į savo patalpas kaip trofėjus.
Mažos nugula į vitriną posėdžių salėje. Didžiosioms bomboms skirta atskira patalpa. Čia puikuojasi ir dvi tonas sverianti iki šiol didžiausia bomba, kokia buvo rasta Vokietijos uostamiestyje.
Vis dėlto kai pranešama apie aptiktą dar vieną karinę bombą Hamburge, miestiečiai nebesistebi. Bet jiems tenka susitaikyti, kad kuriam laikui paralyžiuojamas įprastas miesto gyvenimo ritmas.
Kartais dėl pavojaus sustabdomas ne tiktai automobilių, bet ir viešojo transporto eismas. Kaip pasakojo P.Bodesas, išminuotojai savo darbą gali atlikti maždaug per valandą, bet pirmiausia privaloma evakuoti gyventojus.
Tai užtrunka ilgiausiai. Labiausiai nukentėjusi nuo bombų pietinė Hamburgo dalis ant Elbės kranto.
„Ten daug slaugos namų ir ligoninių, tad laiko sąnaudos dar didesnės“, – tvirtino P.Bodesas.
Kai gyventojai nuo sprogmens atitolinami per saugų atstumą, savo darbo imasi išminuotojai.
„Prie sprogmens stengiamės būti kuo mažiau. Pirmiausia atskiriame sprogdiklį nuo kapsulės. Tam turime specialią sistemą su 2400 barų vandens spaudimu.
Kai sprogdiklis atskirtas, pavojaus gyventojams nebelieka“, – išminavimo detalėmis dalijosi specialistas.
Daug metų nuo bombų vaduojantis Hamburgą P.Bodesas mintimis nuklysta ir į ateitį: „Žinote, aš jau laukiu pensijos. Gal tuomet vėl galėsiu, kaip įprasta, gerti kavą.“
