Pastarieji metai Prancūzijos prezidentui François Hollande’ui buvo ne patys saldžiausi. Dėl darbo santykių reformų visą vasarą protestuoja tūkstančiai nepatenkintų prancūzų.
Be to, šalį neseniai sukrėtė trečia dešimčių žmonių gyvybę nusinešusi teroro ataka – sunkvežimį į minią Nicoje nukreipė tunisietis.
Išpuolis, regis, buvo paskutinė vinis į F.Hollande’o populiarumo karstą. 61 metų politikas yra prasčiausiai vertinamas Prancūzijos prezidentas istorijoje.
Iki rinkimų – vos devyni mėnesiai, tad dabar jau rimtai svarstoma, kas pakeis nemėgstamą politiką.
Dažniausiai geriausias pasirinkimas keršto dabartinei valdžiai ištroškusiai tautai būna opozicijos atstovas.
Bet prancūzai vis labiau linksta link F.Hollande’o patikėtinio – ekonomikos ministro E.Macrono. 38 metų prancūzas nuo kitų politikos elito atstovų skiriasi ne tik amžiumi, bet ir išskirtine gyvenimo istorija.
Supykdė politiko reformos
Iš pirmo žvilgsnio keista, kodėl darbo kodekso reformomis nepatenkinti prancūzai neblogai vertina šių permainų vėliavnešį.
Ministras E.Macronas jau kurį laiką kovoja už tai, kad šalyje būtų įteisinta galimybė ilgiau dirbti, lengviau atleisti darbuotojus ir gauti didesnį pelną – o tai Prancūzijoje yra laikoma beveik nepatriotišku troškimu.
„Mūsų visuomenė kenčia nuo sklerozės. Toks modelis tiesiog nebeveikia“, – birželio mėnesį tikino ministras.
Geriausiai politiką vertina priemiesčių gyventojai. Jiems jis siejasi su pavėžėjimo paslaugas siūlančios kompanijos „Uber“ atvedimu į Prancūziją.
Mat daugumą kitur darbo neradusių imigrantų išgelbėjo galimybė įsidarbinti taksistais.
„Skurdžių kvartaluose E.Macronas žmonėms reiškia „Uber“, o „Uber“ reiškia darbo vietas“, – teigė Socialistų partijos atstovas Ali Soumare.
Kai F.Hollande’as prieš kelerius metus į savo komandą atsiviliojo E.Macroną, jaunas bankininkas buvo laikomas juodadarbiu, kuriam reikės prisiimti atsakomybę už sunkius prezidento sprendimus.
Tačiau kai F.Hollande’o reitingai pradėjo vilktis pažeme, o ministro išliko padorūs, mokytojo ir mokinio palyginimai baigėsi.
Tiesa, daliai prancūzų patinkančio ministro reformos šalyje sukėlė didžiulį įniršį. Norite liberalizuoti darbo kodeksą? Tada patys kuopkite šiukšles ir vairuokite traukinius.
Birželį protestuotojai Paryžiuje net lupo šaligatvių cemento gabalus ir mėtė juos į raminti susirinkusią riaušių policiją.
Bet E.Macronas iki šiol įsitikinęs – toks prancūzų pyktis buvo nepagrįstas.
„Gaila, kad mano žinutė buvo užgožta kruvinų riaušių vaizdų. Bet ši perlenkta reakcija tik parodo, kad senosios sistemos laikas jau pasibaigė“, – teigė E.Macronas.
Jaunas tapo seneliu
Tiesa, nors ir nori patikti paprastiems žmonėms, nemažai politikos ir verslo elito narių išugdžiusias mokyklas baigusiam ekonomikos ministrui tai ne visada pasiseka.
Antai streiko dalyviui pasišaipius iš jo prabangaus kostiumo, E.Macronas atrėžė: „Geriausias būdas įpirkti tokį kostiumą yra eiti į darbą.“
O išlipus iš prabangaus automobilio viename skurdesnių Paryžiaus rajonų jam į galvą buvo mestas kiaušinis.
Tačiau dalis prancūzų vis tiek tiki ministru.
Nuo kitų šalies politikų E.Macronas skiriasi ne tiktai sklandžia anglų kalba arba išsilavinimu – jo interviu žurnaluose kartais pasirodo su išnašomis, paaiškinančiomis filosofų citatas, bet ir asmenine istorija.
Nors iš tiesų ji ganėtinai prancūziška.
Ministras yra vedęs 24 metais vyresnę savo vidurinės mokyklos mokytoją Brigitte Trogneux, su kuria susipažino dar paauglystėje, bet jų keliai vėliau išsiskyrė.
Tiesa, prieš dešimtmetį susituokęs su B.Trogneux jau tapęs ir seneliu – iš ankstesnės santuokos jo žmona turi penkis anūkus.
Mylimąją ministras dažnai kviečiasi į svarbiausius posėdžius, nes jai būnant šalia E.Macronui esą lengviau priimti svarbius sprendimus.
Dūris globėjui į šoną
O jų pastaruoju metu buvo nemažai. Ministras nuolatos kartoja, kad yra ištikimas socialistų vyriausybei, kuri niekada rinkimuose nedalyvavusį kompanijos „Rothschild“ investicijų bankininką pasikvietė į komandą.
Ištikimybę E.Macronas prisiekinėja ir F.Hollande’ui. Tačiau jo darbai byloja ką kita. Antai balandžio mėnesį ministras nusprendė įkurti naują partiją „En Marche!“ („Pirmyn!“).
Vyriausybės nariui tokie pokštai – gana neįprasti.
O liepos 12-ąją ekonomikos ministras kreipėsi į tūkstantinę minią per pirmąjį savo naujai įkurtos partijos suvažiavimą.
Dar labiau prancūzai kilstelėjo antakius dėl to, kad E.Macronas savo renginiu dviem dienomis aplenkė F.Hollande’ą, kuris Bastilijos dieną turėjo skaityti savo tradicinį metinį pranešimą.
Per suvažiavimą ministras peikė valdžią, tačiau apie savo planus kandidatuoti į prezidento postą tiesiogiai nepranešė.
„Ši šalis yra pavargusi nuo neištesėtų pažadų. Mes esame vilties judėjimas ir kitais metais pasieksime pergalę“, – pareiškė E.Macronas savo rėmėjams.
Į suvažiavimą susirinko apie 3 tūkst. žmonių.
Tokios sausakimšos salės gali pavydėti ir pats E.Macrono viršininkas – premjeras Manuelis Vallsas, kurio kalbų klausosi vos keli šimtai, o Nicoje po išpuolio apsilankiusį dar ir nušvilpia.
„En Marche!“ jau vienija apie 55 tūkst. narių, o savanoriai jau beldžiasi į prancūzų namų duris klausinėdami, ką jie mano apie jaunąjį ministrą ir ko norėtų iš naujos politinės jėgos.
Žinoma, Socialistų partijai, kurios narys E.Macronas buvo 2005–2009 metais, visai nepatinka toks dūris į šoną.
„Pats laikas tam padėti tašką“, – apie visą žiniasklaidos dėmesį patraukusį ministrą televizijai tarstelėjo M.Vallsas.
Tačiau viena jau aišku – politikui sunku kritikuoti vyriausybės sprendimus, kai pats jau dvejus metus yra jos narys. Tad E.Macronas iš paskutiniųjų nori apsimesti opozicionieriumi.
„Esu naujokas ir noriu juo likti. Tai užkoduota mano genuose“, – tikino E.Macronas.
Laukia sunki kova
E.Macronui balandį ir gegužę rengiamuose prezidento rinkimuose tikriausiai tektų kautis su populiarumą atgavusiu buvusiu premjeru Alainu Juppe ir dviem buvusiais prezidentais – Nicolas Sarkozy ir savo globėju F.Hollande’u.
Tiesa, dar neaišku, ar pastarasis ryšis dar kartą stoti į rinkimų kovą. Bet didžiausią nerimą kelia kraštutinės dešiniosios partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen.
Teroro išpuolių krečiama šalis vis labiau svyra link imigrantams karą skelbti norinčios euroskeptikės, nors užsienis dėl tokio jų pasirinkimo ir stveriasi už galvos.
Tad jeigu M.Le Pen pavyks patekti į antrąjį rinkimų turą – o žvelgiant į jos reitingus šiuo metu tai atrodo visai tikėtina, – jai nugalėti reikės labai stipraus kandidato.
Regis, kad E.Macronas kol kas juo netapo. Tačiau jaunasis ekonomikos ministras turi vieną privalumą, kuriuo negali džiaugtis jo priešininkai, – marias laiko.
Net jeigu kitąmet politiko neaplankytų sėkmė, o partijai sustiprinti prireiktų penkerių ar net dešimties metų, jis vis tiek būtų labai jaunas Prancūzijos lyderis.
„Jis yra ne tik ambicingas, bet ir labai talentingas, – teigė senas E.Macrono draugas Marcas Ferracci. – Dabar jau tereikia išsirinkti tinkamą puolimo laiką.“ („Time“, „Politico“, LR)
Kitas prezidentas paaiškės anksčiau?
Kadangi dabartinio Prancūzijos prezidento F.Hollande’o galimybės būti perrinktam antrai kadencijai atrodo prastos, kai kurių analitikų nuomone, jį šalies lyderio poste gali pakeisti ir pagrindinės socialistų priešininkės – opozicinės Respublikonų partijos – kandidatas.
Prancūzijos tyrimų instituto „Cevipof“ politikos analitiko Bruno Cautreso nuomone, politikas, kuris laimės lapkričio 20 dieną Respublikonų partijos kandidato rinkimus, gali iškovoti pergalę ir pavasarį vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Mat jeigu prezidento rinkimai vyktų dabar, beveik visi respublikonų kandidatai laimėtų prieš F.Hollande’ą pirmajame ture, o antrajame nurungtų ir „Nacionalinio fronto“ kandidatę M.Le Pen.
Tačiau kas juo taps? Kova – labai rimta. Jau dabar apie ketinimus dalyvauti rinkimuose paskelbė 12 politikų, tarp jų – du buvę šalies premjerai F.Fillonas ir A.Juppe. Pastarasis kol kas pirmauja apklausose, nors vyriausybei vadovavo dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir yra labiausiai prisimenamas dėl didžiausio šalyje visuotinio streiko, kurį paskatino jo reformos. Jeigu dabar Bordo mero pareigas einantis A.Juppe taptų Prancūzijos prezidentu, jam per inauguraciją būtų jau 72 metai.
Rinkimuose taip pat dalyvauja du N.Sarkozy ministrai ir radikalesni politikai, tokie kaip „prancūzišku D.Trumpu“ vadinamas Jacques’as Myard’as. Pats 61 metų N.Sarkozy kol kas apie savo kandidatavimą kalba aptakiai, tačiau jo sugrįžimas į politiką prieš dvejus metus jau tada buvo laikomas pradėtu bandymu susigrąžinti postą, kurio jis neteko 2012 metais.
