Prieš porą metų Jungtinės Karalystės sostinėje prasidėjo metro siautėjusio priekabiautojo paieška, rašo „Lietuvos rytas“.
Pajutusios jo prisilietimus moterys net nespėdavo apsidairyti, o vyras jau būdavo dingęs minioje. Tačiau jis palikdavo pėdsaką: stebėjimo kamerų įrašuose po kiekvieno nusikaltimo buvo pastebimas vidutinio amžiaus žilstelėjęs vyriškis su akiniais, ūsais ir juoda striuke.
Transporto policija susidūrė su įprasta problema: nors pareigūnai turėjo jo nuotraukų, 8 mln. gyventojų turinčiame mieste nežinomos tapatybės vyro paieškos buvo bevaisės.
Tad policininkai kreipėsi į naujojo Skotland Jardo pastato 901 kabinete įsikūrusį detektyvų skyrių, sudarytą iš neįtikėtina atmintimi veidams pasižyminčių specialistų.
Pamatę neryškų nusikaltėlio veidą stebėjimo kameros įraše jie gali prisiminti matę jį prieš daug metų.
Toks policijos skyrius – pirmasis pasaulyje. Gebėjimas atpažinti veidus mokslininkams dar kelia daug klausimų, bet Londone iš neeilinių sugebėjimų turinčių pareigūnų skyrių subūręs detektyvas Mickas Neville’is yra įsitikinęs: kompiuteris niekada neatstos žmogaus akies žvitrumo.
Kameros kartais bevertės
Nors 8 mln. gyventojų turinčiame Londone įrengta apie milijoną stebėjimo kamerų, nusikaltimai čia vis tiek vykdomi.
„Eidamas Londono gatvėmis gali pasijusti filmų žvaigžde. Tave filmuoja kur kas daugiau kamerų, nei gali įsivaizduoti“, – aiškino dabartinis Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas, anksčiau užėmęs sostinės mero postą.
Pirmosios vaizdo kameros mieste atsirado 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, o jų nauda ypač pradėta tikėti prieš dvidešimt metų, kai mažametį iš parduotuvės Šiaurės Vakarų Anglijoje išsivedę paaugliai buvo atpažinti ir nuteisti dėl jo nužudymo.
Tačiau toks atvejis – retenybė. Dažniau stebėjimo kamerų užfiksuoti kadrai niekam nepadeda, nes technologijos negali atpažinti žmonių.
Be to, kaip pabrėžė M.Neville’is, stebėjimo kameros neatgraso nusikaltėlių.
„Žinoma, dalis jų yra apsvaigę arba tiesiog piktavaliai. Bet daugelis racionalių nusikaltėlių tiesiog priėjo prie išvados, kad policijai jų nuotraukos daug naudos neduos. Pirštų atspaudų duomenys įkeliami į centralizuotą duomenų bazę, o kadras taip ir lieka kompiuteryje“, – pažymėjo M.Neville’is.
Tad Londono policijos tyrėjas prieš dešimt metų ėmėsi pertvarkos: kitų užduočių negalintiems atlikti pareigūnams liepė peržiūrinėti vaizdo kamerų įrašus.
Apie Harvardo universiteto mokslininkų darbą su tobulai veidus atsimenančiais žmonėmis išgirdęs M.Neville’is ir pats pastebėjo, kad ne visi jo pavaldiniai dirba vienodai: „Žinojau apie nesugebėjimą atpažinti veidų, bet nežinojau, kad yra žmonių, turinčių tokių gebėjimų.“
Tad M.Neville’is su Kembridžo universiteto psichologais ėmė atrinkinėti geriausiai veidų pažinimo testą išlaikiusius pareigūnus ir iš jų suformavo specialų skyrių.
Gaudo ir laisvalaikiu
M.Neville’io departamento pareigūnai negali tiesiog „išjungti“ savo sugebėjimų išeidami namo.
Įtariamuosius jie atpažįsta ir tiesiog su draugais linksmindamiesi mieste. Dar neprisidėjęs prie grupės jaunas detektyvas Jamesas Rabbettas buvo apdovanotas už rekordinį 200 suimtų įtariamųjų skaičių per metus.
O pradėjęs dirbti specialiajame skyriuje per pusmetį jau atpažino net 600 stebėjimo kamerų užfiksuotų žmonių.
Kartais J.Rabbettui per savaitę pavyksta sugauti net penkis įtariamuosius ir ne tarnybos metu. Nors tai – sveikintinas pasiekimas profesinėje srityje, kartais nukenčia asmeninis gyvenimas.
„Tai tikra našta. Kartą Finsberio parke atpažinau brangenybių vagį ir ėmiau jį vytis, nes prieš metus mačiau jo veidą tarp ieškomų žmonių“, – sakė policininkas.
Pasitaiko ir klaidų
Tiesa, ne visų detektyvų gebėjimai atpažinti žmones yra tikslūs. Kaip ir paprasti žmonės, Londono policijos atpažinimo skyriaus meistrai tiksliau nustato savo rasės žmonių tapatybę.
Tai – žmogiška, mat visi išmoksta geriausiai atpažinti tokius veidus, kokius nuo vaikystės dažniausiai tenka jiems matyti.
Nors M.Neville’io vadovaujamame specialiajame skyriuje dirba tik baltaodžiai, iš 30 tūkst. Londono policijoje dirbančių pareigūnų maždaug 150 puikiai įveikia šias užduotis. Tad atpažinimo skyrius į juos kreipiasi pagalbos.
Vienas šių pagalbininkų – Čaringo Kryžkelės policijos nuovados areštinės prižiūrėtojas Idris Bada. Į juodaodžio rankas kasdien pakliūva apie 50 nusikaltėlių, tad jo atmintis – it iliustruotas Londono nusikaltėlių albumas.
Vienąkart I.Bada pažvelgė į kamerą ir atpažino įtariamąjį, su kuriuo prieš 30 metų lankė pradinę mokyklą.
O kartu su M.Neville’iu specialiajam skyriui vadovaujantis Paulas Smithas pasakojo kartą pamatęs netoli jo namų įvykdyto nusikaltimo nuotrauką. Berniukas iš degalinės pavogė labdarai skirtų pinigų dėžutę.
Pareigūnas negalėjo patikėti savo akimis, kai kadre atpažino savo sūnėną.
„Jis kenčia nuo autizmo ir yra priklausomas nuo slaugytojo. Bet tai tikrai buvo jis – ta pati striukė, ta pati laikysena, tas pats įprotis susigrūsti rankas į kišenes, – pasakojo P.Smithas. – Supratau, kad tai sukels man daug problemų, bet turėjau būti nešališkas.“
Tiesa, prieš ką nors sakydamas savo kolegoms pareigūnas dar kartą peržiūrėjo vaizdo įrašą ir lengviau atsikvėpė: „Kai jis sujudėjo, supratau, kad tai ne mano sūnėnas. Pasirodo, klydau.“
Klaidų pasitaiko ir kitų atpažinimo meistrų darbe. Apie 13 proc. tapatybių skyrius nustato neteisingai – pavyzdžiui, paaiškėja, kad nusikaltimo metu įtariamasis jau sėdėjo kalėjime.
Būtent dėl to visus M.Neville’io pavaldinių atpažintus įtariamuosius dar kartą peržiūri kitas specialistas. O dalis užfiksuotų nuotraukų yra laikomos duomenų bazėje, kurioje galima atsijoti nusikaltėlius pagal jų plaukų ar odos spalvą, kitus ypatingus bruožus.
Technologija negelbėja
Bet vien kompiuteriams atpažinimo darbas Londono policijoje nepaliekamas. Mat jie niekada nepranoks žmogaus sugebėjimų.
Tiesa, atsiranda rimtų konkurentų. Antai socialinio tinklo „Facebook“ ištreniruota veidų atpažinimo duomenų bazė jau yra sukaupusi 250 mlrd. nuotraukų ir žmonių tapatybę nustato geriau nei JAV federalinio tyrimų biuro kompiuteriai.
Bet „Facebook“ nuotraukos – itin ryškios, o veidai jose – aiškūs ir gerai apšviesti.
Tad apie automatinį veidų atpažinimą paklaustas M.Neville’is atkirto griežtai: „Tai nesąmonė. Kai oro uoste jūsų veidas yra palyginamas su paso nuotrauka, kampas ir apšvietimas yra tobuli. O bet kuris žmogus savo artimąjį atpažįsta iš nugaros. Joks kompiuteris niekada to nesugebės.“
Jam pritartų ir veido atpažinimo technologijas kuriančios įmonės „FST Biometrics“ kūrėjas Shaharas Belkinas: „Mokslininkai, žadantys sukurti kompiuterį, kuris beveik prilygtų žmogaus galimybėms, meluoja.“
Kad kompiuteriai netobuli, parodo ir tai, jog 2011 metais Londoną nusiaubus riaušėms iš automatinių sistemų policija naudos beveik nepešė.
200 tūkst. valandų stebėjimo kamerų įrašų surinkusi sostinės policija kompiuterinėmis programomis nustatė vieno riaušininko tapatybę. O M.Neville’io skyriaus ekspertas Gary Collinsas sugebėjo atpažinti 190.
„Nuo tada ir mūsų gyvenimas tapo lengvesnis“, – pripažino atpažinimo meistrų skyriaus įkūrėjas.
Tiesa, automatizuotas atpažinimas dažnai palengvina pareigūnų darbą dėl kitos priežasties: nusikaltėliai ne tik mėgsta vykdyti tuos pačius nusikaltimus – jie ir rengiasi taip pat.
Antai stebėjimo kameros užfiksavo, kad vienas vagišius į parduotuves brovėsi dėvėdamas tą patį džemperį, su kuriuo buvo kartą nufotografuotas policijos nuovadoje po suėmimo.
O kompiuteriams logotipus ir piešinius ant drabužių atpažinti labai lengva.
Kaip galima pasimokyti
Panašūs įsiminti žmonių veidus sugebančių detektyvų skyriai kuriami ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose šalyse.
Bet ypatingų gebėjimų turintys žmonės galėtų padėti ir kitose su saugumu susijusiose srityse.
Mat iki šiol iš muitinėse ir oro uosto patikros punktuose dirbančių žmonių niekas nereikalavo pademonstruoti, kaip jiems sekasi atpažinti veidus.
Antai Sidnėjuje 2014 metais atliktas tyrimas parodė, jog pareigūnai net 14 proc. atvejų nepastebėjo, kad prie langelio stovintys savanoriai pateikė asmens dokumentą su svetima nuotrauka.
Tiesa, tai gali būti paprasčiausios klaidos, tačiau didžioji dalis teisėsaugos institucijų veikia įsitikinusios, kad visi žmonės vienodai gabūs įsiminti veidus.
Tačiau realybė gali būti visai kitokia. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad 2 proc. amerikiečių nesugeba įsiminti beveik nė vieno veido. Dar 8 mln. JAV piliečių gali turėti lengvesnio pobūdžio atpažinimo sutrikimą.
Tad, kaip tikina psichologas Richardas Russelas, įmanoma, kad kai kurie JAV oro uostuose dirbantys pasų kontrolės pareigūnai visiškai neskiria veidų.
Paaugliai dažnai su padirbtais asmens dokumentais mėgina patekti į klubus ir kai kuriems jų pasiseka. Kas būtų, jei taip pat lengvai būtų galima patekti ir į lėktuvą? („The New Yorker“, LR)
