Vokietijos kanclerė A.Merkel ir jos partija Krikščionių demokratų sąjunga (KDS) patyrė sukrėtimą: Meklenburgo-Pomeranijos žemėje, kuri buvo laikoma politikės bastionu, laimėjo prieš migrantus nusiteikusi populistų partija „Alternatyva Vokietijai“.
Regis, šios žemės rinkėjai iš tiesų rinkosi iš dviejų alternatyvų: balsavo už arba prieš A.Merkel pabėgėlių politiką, kurios kanclerė net patyrusi pralaimėjimą neišsižada.
Prieš metus šventąja kanclerę vadinę vokiečiai dabar nusivylę: per metus atsirado nemenka dalis žmonių, kurie A.Merkel atgręžė nugarą ir juos suviliojo populistų partijos „Alternatyva Vokietijai“ šūkiai.
Kaip Vokietija atsidūrė šioje situacijoje, o kanclerė prarado kontrolę, galima suvokti pažvelgus į trijų praėjusio rugsėjo pradžios dienų kroniką.
2015 metų rugsėjo 4-osios, penktadienio, rytą vienas žmogus Berlyne nujautė, kas atsitiks savaitgalį: pusryčiaudamas su grupe žurnalistų Vokietijos vyriausybės narys pasakė, kad per kitas 48 valandas šalis susidurs su tokiu iššūkiu, kokio dar nepatyrė.
„Žmonės keliaus per valstybių sienas. Jie nebelauks, jie eis greitkeliais, gatvėmis, geležinkelių bėgiais, – sakė vienas Vokietijos vyriausybės narys. – Irake sklando žinia, kad Vokietija priima visus. Daugelis daro išvadą: „Tai – kelias ir mums.“
Netrukus, penktadieniui einant į pabaigą, tūkstančiai pabėgėlių iš Budapešto geležinkelio stoties, kur jau glaudėsi daugelį dienų, patraukė pėsčiomis greitkeliu.
Vėlai naktį Vokietijos kanclerė A.Merkel nusprendė šiuos žmones traukiniais atvežti į Vokietiją.
Tai buvo sprendimas, kuris pakeitė Senojo žemyno veidą.
Daug neatsakytų klausimų
Pasekmės buvo netikėtos: plūstelėjo daugiau pabėgėlių, nei laukta. Netrukus į Vokietiją kasdien atvykdavo po 13 tūkst. migrantų. Jų skaičius dabar siekia per 1,1 mln.
Kanclerės sprendimas suskaldė ir tebeskaldo šalį, nesantaika įsiskverbė į šeimas, susivienijimus, redakcijas: kiek dar imigrantų išlaikysime?
Iš kur atvyksta žmonės, kuriuos priimame? Ar tarp jų yra galimų nusikaltėlių? O kaip mūsų pačių saugumas?
Bet svarbiausia: ar tiek žmonių būtų atvykę ir be A.Merkel padrąsinimo?
Tos trys 2015-ųjų rugsėjo pradžios dienos, kurios netrukus buvo pavadintos „A.Merkel įvykdytu sienų atidarymu“ ir net „antruoju Berlyno sienos griuvimu“, padalijo Vokietijos kanclerės karjerą į dvi dalis: iki nutarimo ir po jo.
Praėjus beveik metams daugelis ano meto veikėjų stengiasi sumažinti rugsėjo pradžios savaitgalio reikšmę.
Priešingu atveju jie privalėtų atsakyti į nemalonius klausimus: ar tai buvo teisingas sprendimas? Kodėl taip buvo apsispręsta? Ir kaip buvo pasirengta priimti pabėgėlius?
Penktadienį vyriausybės darbotvarkė buvo chaotiška. Kanclerės laukė tik iš anksto numatyti susitikimai – ji nuvyko į vieną bendrovę, pasakė oficialią kalbą ir apsilankė partijos jubiliejaus renginyje.
Jos kanceliarijos ministras, atsakingas už vyriausybės darbo koordinavimą, išvyko į verslininkų konferenciją Prancūzijoje.
Vyriausybės atstovas spaudai, po pietų turėjęs privačius susitikimus, išvyko savaitgalio atokvėpio. Vidaus reikalų ministras dėl aukštos temperatūros gulėjo lovoje namie.
Niekas tą penktadienio rytą nekalbėjo, kad reikia pasirūpinti papildomu laikinu prieglobsčiu ar organizuoti specialius traukinius ir sustiprinti policijos pajėgas.
Nors prieš kelias savaites prognozė dėl atvykstančių pabėgėlių buvo padidinta iki 800 tūkst., nieko taip ir nebuvo nuveikta.
Praėjus metams po lemtingų įvykių vyriausybė pripažino, kad nė vieno pabėgėlio, kuris tą savaitgalį ir vėlesnėmis dienomis atvyko į Vokietiją, saugumo pajėgos nepajėgė tinkamai patikrinti.
Taip staiga prarastos kontrolės kroniką atkūrė 12 laikraščio ir interneto portalo „Die Zeit“ reporterių. Jie atliko tyrimus visoje Europoje, lankėsi valstybinėse kanceliarijose, pabėgėlių prieglaudose, kalbėjosi su saugumo tarnybų valdininkais, analizavo dokumentus ir susipažino su padėties analize.
Reporterių tyrimas – iki šiol išsamiausia savaitgalio, kuris iš esmės pakeitė Vokietiją ir Europą, rekonstrukcija, kuri remiasi liudininkų prisiminimais.
Prarastos kontrolės kronika
7.30 val. Budapešto stotis
Apie 3 tūkst. pabėgėlių glaudėsi pirmame geležinkelio stoties aukšte – palapinėse, ant čiužinių, tarp šiukšlių ir betono nuolaužų. Tvyrojo nerimas, iki vėlyvos nakties nedidelės pabėgėlių grupės giedojo giesmes arba garsiai kalbėjosi.
Daugiau nei 150 tūkst. pabėgėlių iki rugpjūčio vidurio buvo oficialiai įregistruoti Vengrijoje. Bet nuo tos akimirkos, kai rugpjūčio 25-ąją Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba per socialinį tinklą „Twitter“ išsiuntinėjo pranešimą, kad neregistruoti pabėgėliai iš Sirijos priimami Vokietijoje, žmonės nebenorėjo registruotis Vengrijoje.
Jie rodė vengrų policininkams „Twitter“ žinutę ir sakė, kad nori keliauti į Vokietiją.
25-erių siras Mohammadas Zatareihas ir jo tėvynainis, buvęs mokytojas iš Damasko Ahmedas tądien nutarė pėsčiomis patraukti į šiaurę Austrijos kryptimi. Jie nežinojo, kad šis jų sprendimas pakeis istoriją.
8.30 val. Berlynas
Septintame aukšte įsikūrusiame A.Merkel biure susirinko bendradarbiai. Po rytinio pasitarimo jos laukė normali kanclerės darbo diena: skrydžiai po Vokietiją, šūsnys dokumentų, skambučiai, rankos paspaudimai.
Bet tą rytą tvyrojo slogi nuotaika: prieš tris dienas Turkijos paplūdimyje buvo rastas Viduržemio jūroje nuskendęs keturmetis siras berniukas, bėgęs į Europą.
Dar prieš aštuonias dienas A4 greitkelyje buvo aptiktas sunkvežimis su 71 migranto kūnais: 59 vyrai, 8 moterys, 4 vaikai – visi uždusę.
O kur dar per Vokietijos televiziją daugelį dienų rodomi Budapešto geležinkelio stoties vaizdai, kuriuos Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas komentavo kaip „Vokietijos, o ne visos Europos bėdą“.
A.Merkel biuro manymu Vengrija apgavo pabėgėlius, kai jiems leido nusipirkti traukinių bilietus į Austriją, bet paskui traukinį sustabdė nedideliame mieste už Budapešto.
12.30 val. Liuksemburgas
Čia atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris. Liuksemburge dukart per metus dviem dienoms susitinka 28 Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai.
Tą dieną jie kalbėjo ne apie pabėgėlius. Diskusijose dominavo Viduriniai Rytai, santykiai su Rusija, Irano branduolinė programa – įprastos temos.
Pabėgėlių krizę jie buvo suplanavę aptarti tik šeštadienį.
13 val. Stovykla Rėskėje
Vengrijos mieste Rėskėje prie Austrijos pasienio pro spygliuotų vielų tvorą diena po dienos plūdo pabėgėliai. Jie įkurdinti aptvertoje, perpildytoje palapinių stovykloje. Tą popietę apie 300 pabėgėlių pralaužė stovyklos tvoras ir patraukė šiaurės kryptimi.
17.15 val. Esenas
Nepaisant nestipraus lietaus, pora šimtų žmonių atėjo į centrinę miesto aikštę, kad pamatytų kanclerę.
Ji sakė parengtą rinkimų kalbą, gyrė KDS kandidatus.
Daugelis pabėgėlių aukštai iškėlę laikė plakatus „Ačiū, Vokietija“. Buvo ir vokiškų užrašų „Sveiki atvykę!“.
Po susitikimo Esene kanclerė turėjo skristi į Kelną. Bet pakeliui planšetiniame kompiuteryje pirmą kartą pamatė greitkeliu žengiančių pabėgėlių virtines.
Tai vaizdai, kurie neišvengimai sukėlė istorinius prisiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą, bėgimą ir išvijimą iš Rytų.
18.30 val. Viešbutis Kelne
A.Merkel atrodė atsipalaidavusi, beveik linksma, kai peržengė viešbučio Kelne slenkstį. Šiame Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės mieste ji su svarbiais partijos nariais šventė KDS 70-metį.
Kanclerė kalbėjo ir apie pabėgėlių krizę, pakartojo savąjį „Mes įveiksime“ ir sakė: „Esant šiai padėčiai, mūsų pareiga – padėti. Bet tam, kuris atvyko vien dėl ekonominių priežasčių, reikia pasakyti, kad jis negali likti.“
Ji pažėrė aštrios kritikos Vengrijai ir po šių žodžių sulaukė plojimų.
18.30 val. Vengrijos greitkelis
Nuo Budapešto iki Vienos – 250 kilometrų. Pabėgėlių grupės priešakyje žengė vyras, mosuojantis ES vėliava. Kitas prie savo megztinio prikabino A.Merkel nuotrauką, trečias stūmė neįgaliojo vežimėlį, kuriame sėdėjo vyras.
Šios trijulės nuotrauka, tapusi žygio simboliu, greitai paplito internete, o jų kelionė socialiniuose tinkluose pakrikštyta „vilties žygiu“.
20.15 val. Viešbutis Kelne
„Šventė – gerai, bet dabar vėl dirbsime, o tai gali būti taip pat malonu“, – KDS puotos pabaigoje pasakė kanclerė, o koks darbas laukė jau po kelių minučių, ji nenumanė.
Tuo metu, kai Budapešte posėdžiavo krizinių situacijų štabas, pabėgėliai toliau traukė greitkeliu, o A.Merkel įsėdo į šarvuotą „Audi 8“ ir išvažiavo į oro uostą.
Pakeliui A.Merkel susisiekė su Austrijos federaliniu kancleriu Werneriu Faymannu. Jis apibūdino padėtį, informavo, kas dedasi greitkelyje, įspėjo dėl prievartos, galimų aukų.
Jis tikino A.Merkel, kad pabėgėlius galima sulaikyti tik jėga, bet tada gresia humanitarinė katastrofa.
Dėl to Austrija ir Vokietija negalės uždaryti savo sienų. Šis jo pareiškimas tapo istoriniu sprendimo priėmimo momentu.
A.Merkel žinojo, kad būtų keblu įleisti visus norinčius, ji sakė turinti pasitarti su savo žmonėmis ir ragino W.Faymanną pasikalbėti su Vengrijos premjeru V.Orbanu.
21.15 val. Budapešto parlamentas
Po krizinių situacijų štabo posėdžio Vengrijos premjero V.Orbano administracijos vadovas Janosas Lazaras pareiškė, kad dar naktį autobusai važiuos į Rytų geležinkelio stotį ir prie greitkelio M1, kad pabėgėliai būtų atgabenti į Hedešhalomą, esantį pasienyje su Austrija.
Bet ar pabėgėliai galės kirsti sieną ir įvažiuoti į Austriją, turi nuspręsti šios šalies vyriausybė. Viena iki šiol nebuvo pareiškusi nuomonės šiuo klausimu, kancleris W.Faymannas tylėjo.
Prieš 22 val. Berlynas
Vokietijos kanclerė svarstė galimybę sienos atidarymą atidėti iki ryto, tačiau Austrijos kancleris W.Faymannas telefonu pareiškė, kad nebegali taip ilgai atlaikyti antplūdžio, ir maldavo priimti sprendimą dar naktį.
Žygiuojančius pabėgėlius galima sulaikyti tik jėga – vandens patrankomis, lazdomis, ašarinėmis dujomis, tačiau tai būtų baigęsi sumaištimi ir siaubingais vaizdais. A.Merkel bijojo tokių vaizdų, buvo įsitikinusi, kad Vokietija jų nepakeltų.
Tuo metu net nebuvo svarstoma, kas atvyks, negalvota, ar tarp jų nebus grupuotės „Islamo valstybė“ (IV) teroristų.
Po 22 val. Berlynas
Vėliau A.Merkel nusiuntė žinutę Bavarijos žemės premjerui Horstui Seehoferiui – informavo apie savo sprendimą. Politikas atostogavo ir į žinutę nereagavo. Kanclerė mėgino pasiekti jį įvairiais kanalais, bet jai nesisekė.
Vėliau H.Seehoferis aiškino, kad tą vakarą mobilųjį telefoną buvo išjungęs, – taip visada daro per atostogas. Todėl tūkstančiams pabėgėlių buvo atvertas kelias į Bavariją, kanclerei taip ir nepakalbėjus su šios žemės vadovu.
Kai kitą rytą jiems vis dėlto pavyko susisiekti, H.Seehoferis pareiškė: „Išleidai džiną iš butelio. Jis nebesugrįš.“
Nuo tada ir prasidėjo A.Merkel bei jos sąjungininko H.Seehoferio nesutarimai dėl pabėgėlių politikos, ir jie toliau aštrėja.
Po 23 val. Viena
W.Faymannas susisiekė su V.Orbanu ir pranešė, kad pabėgėliai gali įvažiuoti į Austriją.
0.30 val. Budapešto priemiestis
Pabėgėlių būrelis įsitaisė šalia greitkelio M1: tik nedaugelis galėjo miegoti, nes buvo šalta. Staiga pasirodė keturi autobusai su iškabomis „Speciali kelionė“.
Pabėgėliai susijaudinę pašoko, bet daugelis žvelgė skeptiškai – bijojo spąstų. Tačiau autobusas su pirmaisiais pabėgėliais pajudėjo Austrijos sienos link.
2.56 val. Greitkelis M1
Šiuo autobusu važiavęs pabėgėlis paskambino vis dar laukiantiems prie greitkelio. Per policijos automobilio garsiakalbį likimo draugams jis perdavė: „Aš netoli Austrijos sienos.“
Žmonės staiga ėmė plūsti į autobusus, o jiems talkinantys vengrų savanoriai šaukė: „Ponios ir ponai, atsiprašome už nemalonumus Vengrijoje.
Dabar linkime geros kelionės į Austriją. Sėkmės Vokietijoje.“
Skambėjo džiaugsmo šūksniai, kai kurie rodė didįjį pirštą: „Fuck Hungary.“
Šeštadienis. 13 val. Miunchenas
Pirmieji 400 pabėgėlių iš Vengrijos pasiekė pagrindinę Miuncheno geležinkelio stotį. Jie buvo palydėti į bendrą salę, kur savanoriai pagalbininkai dalijo vandenį, keksus, o vaikams – minkštus žaislus.
Atitvarų pakraštyje būriavosi smalsuoliai, keletas jų ėmė ploti, – iš pradžių droviai, baugiai, paskui vis smarkiau. Vienas praeivis užtraukė Vokietijos himną.
Pabėgėliai žvelgė suglumę, bet netrukus šypsojosi.
16 val. Miunchenas
Vyriausiasis Miuncheno burmistras Dieteris Reiteris stovėjo geležinkelio salėje, jam už nugaros kabojo plakatas su jo paties parašytais žodžiais: „Sveiki, atvykę į Miuncheną!“
D.Reiteris buvo tikras, kad jo miestas susidoros su jam tekusiu iššūkiu: „Turime salių, sulaukiame paramos, subūrėme neįtikėtinai daug savanorių. Matydamas džiaugsmingus veidus žinau, kad elgiamės teisingai.“
Prieš 18 val. Berlynas
Pirmą kartą po sprendimo priimti pabėgėlius A.Merkel kalbėjosi su V.Orbanu. Abu patvirtino, kad nakties akcija turi likti išimtinė. Daugiau vienas kitam neturėjo ką pasakyti.
18 val. Miunchenas
H.Seehoferis kalbėjosi su Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos prezidiumu. Pokalbio linija aiški: kanclerės sprendimas buvo klaidingas.
19.30 val. Viena
Vengrijos premjeras V.Orbanas per pagrindinį Austrijos transliuotoją išdėstė savo požiūrį į savaitgalio įvykius. Penktadienio vakarą A.Merkel ir W.Faymanną faktiškai privertęs atidaryti sienas, šeštadienio vakarą pasakė: Austrija ir Vokietija privalo jas uždaryti. Abi šalys turėtų aiškiai pasakyti, jog nebebus priimamas nė vienas pabėgėlis, antraip į Europą toliau plūs milijonai.
Sekmadienis. 22 val. Miunchenas
Krizių valdymo štabo dienos suvestinė: sekmadienį Miuncheno pagrindinę geležinkelio stotį pasiekė beveik 11 tūkst. pabėgėlių, savaitgalį – per 17,5 tūkst.
Dėl antplūdžio sekmadienį traukiniai su daugeliu tūkstančių asmenų buvo nukreipti į kitas federalines žemes. Neaišku, ko tikėtis toliau, nes Miuncheno krizių valdymo štabas iki šiol nebuvo gavęs jokių kanclerės nurodymų.
Padėtis po savaitgalio
Rugsėjo 6-osios vakarą, istorinio savaitgalio pabaigoje, Austrijos vidaus reikalų ministerija pranešė, kad Vengrijos sieną perėjo 15 tūkst. žmonių. Didžioji jų dalis skubiai keliavo toliau – į Vokietiją, tik 90 pabėgėlių pasiprašė prieglobsčio Austrijoje.
Diena iš dienos vien į Miuncheną plūdo tūkstančiai pabėgėlių.
Kitą savaitgalį, praėjus savaitei po kanclerės A.Merkel sprendimo, Bavarijos sostinės pagrindinėje geležinkelio stotyje buvo suskaičiuota 20 tūkst. naujų atvykėlių.
Federalinė vyriausybė svarstė, ar nereikėtų porai valandų uždaryti sienos. Tai buvo paskutinis momentas, kai džiną, anot H.Seehoferio, dar buvo galima grąžinti į butelį.
Vis dėlto suabejota, ar federalinė policija galės atlaikyti antplūdį, ir šio sumanymo buvo atsisakyta. A.Merkel nusprendė palikti sienas atviras, tačiau jas kontroliuoti. Kitomis savaitėmis į Vokietiją atvyko dešimtys tūkstančių žmonių – toliau nekontroliuojami ir neregistruojami. Šalis faktiškai prarado kontrolę.
Tai, ko Vokietija nuolat reikalavo iš Vengrijos – sistemingos visų imigrantų registracijos, ji pati neįvykdė. Kaip pripažįsta kanclerės tarnyba, valstybė kontrolę atgavo tik 2015-ųjų gruodį.
Rugsėjo 15-ąją V.Orbanas pranešė apie pietinės šalies sienos uždarymą. O 2016 metų sausio pabaigoje Austrija nusprendė įvesti „viršutinę ribą“ – tai buvo pabėgėlių politikos priėmimo pabaiga.
Sunki sprendimo našta
Ar A.Merkel padarė klaidą, kai pabėgėliams leido įvažiuoti į Vengriją? Kai dabar šis klausimas pateikiamas pareigūnams, kurie tą lemtingą savaitgalį dirbo gatvėse, lankėsi geležinkelio stotyse ar krizių valdymo štabuose, atsakymas būna „ne“.
Žvelgdamas į praėjusius įvykius vyriausiasis Miuncheno burmistras D.Reiteris sakė: „Dėl Budapešto stoties vaizdų tuo metu būčiau nusprendęs kaip A.Merkel. Kaip ir anksčiau, aš manau, kad, esant tuometei situacijai, ji nusprendė teisingai.“
Ir Christianas Kernas, tuomet holdingo OBB vadovas, ryžtingai dalyvavęs suvaldant krizę ir tuo metu pakilęs iki Austrijos kanclerio posto, aiškino: „Viskas įvyko labai spontaniškai – tai neturėjo nieko bendra su generalinio štabo sprendimu. Žmonės vis tiek būtų ėję palei bėgius.“
Vis dėlto niekas nebeabejoja, kad padaryta klaidų. Tik kiekvienas, kurio paklausiama, įvardija vis kitas. O A.Merkel klaida, kaip sako vienas garbus vokiečių politikas, – pabėgėlių klausimu ieškoti bendro europinio sprendimo.
Bet dar iki Vengrijos spaudimo buvo aišku, kad atvirų durų jos kolegos iš Europos nenorėjo.
O kitas Vokietijos vyriausybės narys nelaiko klaida Vengrijos ministro pirmininko V.Orbano sprendimo dėl sienos aptvėrimo: „Ir kitur Europoje esama tvorų, Ispanijoje, tarp Bulgarijos ir Turkijos, Graikijos ir Turkijos.
Tai niekam netrukdo.“
Istorinis A.Merkel sprendimas nebuvo humanitarinis impulsas, emocinio susijaudinimo padiktuotas žingsnis, taip pat moralinis savęs išaukštinimas.
Vokietijos kanclerė privalėjo apsispręsti – jausdama didžiulę įtampą, per tris valandas po to, kai Vengrijos premjerui pavyko ją įstumti į tokią padėtį ir kai nebuvo beveik jokios alternatyvos.
Galbūt istorikai kada nors galės įrodyti, jog ši dramatiška situacija susiklostė tik dėl to, kad tarp ES narių komunikacija buvo žlugusi, nes Briuselis, Berlynas ir Budapeštas paniro į kaltinimus, užuot buvę solidarūs.
Tačiau dabar galima manyti, kad jei rugsėjo 4 d. rytą pabėgėliai nebūtų pasiryžę iš Budapešto pagrindinės geležinkelio stoties pėsčiomis žygiuoti į Vieną, tą savaitgalį Europos istorija būtų pasisukusi kitaip.
