„Šaunuoliai, į viršų, puiku, laikykitės!“ – iš penkto namo aukšto riksmais nurodinėja mergina.
O apačioje dedasi neįtikėtini dalykai – į dangų kyla iš žmonių suręstas dešimties aukštų bokštas, į kurio viršų lyg skruzdėlės per suaugusiųjų galvas ropščiasi smulkučiai šešiamečiai vaikai.
Žmonių pilys „Castllers“ (išvertus iš katalonų k. – „pilių statytojai“) – fantastiškas katalonų spektaklis, pastaraisiais metais išgarsėjęs visame pasaulyje.
Spektaklio scena – įvairiausių miestų ir miestelių aikštės. Čia per šventes žiūrovai užgniaužę kvapą stebi, kaip iš žmonių statomos rizikingai aukštos piramidės.
Geriausioms, sudėtingiausioms ir aukščiausioms piramidėms statyti reikia net tūkstančio „pilininkų“. Kartais jos viršija dešimties metrų aukštį.
Pietų Katalonijoje, Taragonos miesto apylinkėse, yra net keturi „pilininkų“ būreliai. Du jų – Viljafrankos ir Valso miestų – laikomi geriausiais Katalonijoje. Treniruotis jie renkasi tris kartus per savaitę, o pasirodymai vyksta savaitgaliais.
Ekstremalus sportas
„Pilys – tai beveik ekstremalus sportas, tam reikia daug jėgų ir pasiaukojimo. Mes treniruojamės tris kartus per savaitę – net futbolą žaidžiantys vaikai neturi tiek treniruočių.
Bet visi „pilininkai“ žino, kad nėra nieko labiau užkrečiančio, kaip žmogiškųjų pilių statymas. Tai – ekstremalių emocijų kokteilis: kai pavyksta pastatyti sudėtingą, aukštą pilį, atsiduri laimės viršūnėje. Jei pilis krinta, „pilininkai“ susižeidžia – nugarma į pragarą“, – „Lietuvos rytui“ sakė vienas „Xiquets de Tarragona“ būrio vadų Arnau Codorno.
Aukštas, stiprus, tvirto sudėjimo Arnau kartu su šimtais tokių vyrų sudaro žmogiškosios piramidės pamatus.
Tam reikia matematinio preciziškumo – likus ketvirčiui valandos iki pilies statymo, pamatus sudarantys nariai tvarkingai susiglaudę stoja į gyvą apskritimą, kuris turės išlaikyti bokštą. Bokšto pamatuose stovintys žmonės pasižymi ne tik fizine jėga, bet ir didele ištverme. Juk per jų galvas į bokštą turės sulipti daugybė žmonių.
„Vyras ir sūnus man pasakojo, kad stovėdami apačioje jie net nekvėpuoja – taip būna suspausti. Jie sako, jog susiglaudę ten jaučiasi lyg susilieję į vieną būtybę, girdi net šalia esančiųjų širdies plakimą“, – Taragonos seniūnijos balkone, iš kurio stebėjome „pilių“ pasirodymą praėjusį savaitgalį, pasakojo taragonietė Teresa Camps.
Tame balkone buvo ir daugiau „pilininkų“ artimųjų – jie užgniaužę kvapą stebėjo į dangų besistiebiantį bokštą, kuriuo į viršų sliuogė jų dukros, sūnūs, anūkai.
Tikslas – nenukristi
Pasirodymas vyko Šv.Teklės, Taragonos globėjos, šventės proga. Tai vienas svarbiausių „pilininkų“ susibūrimų, pritraukiantis didžiulį visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį.
Kitas svarbus renginys – pilių konkursas – vyks spalio pradžioje. Jam rengiamasi ištisus metus – čia rodomi sudėtingiausi žmogiškieji bokštai.
Apie žmogiškąsias pilis ekspertai ir žurnalistai kalba užkoduotai: „trys iš šešių“, „dešimt iš penkių“ ir t.t. Ką reiškia šie žmogiškąsias pilis nuolat apibūdinantys skaičiai?
Pirmasis skaičius reiškia aukštus – suprask, kiek žmonių užlips vienas ant kito. Antrasis reiškia struktūrą – kiek žmonių stovės kiekviename aukšte.
Taigi jei bokšto pavadinimas yra „dešimt iš penkių“, tai reiškia, kad pilis turės dešimt aukštų ir kiekviename aukšte bus po penkis žmones. Išskyrus pirmąjį – pamatus, kuriuos susiglaudę laikys visi likę būrio nariai.
Žmogiškųjų pilių statymo technika sudėtinga, tačiau tikslas – aiškus. Bokštą reikia statyti nedrebant.
Kulminacija – ant viršaus užsiropštęs mažas vaikas (kataloniškai jis turi specialų terminą – „enxaneta“), kuris ištiesia ranką į viršų.
Vadinasi, pilis pastatyta. Tačiau tai dar tik pusė darbo – jėgų ir ištvermės turi užtekti ir sklandžiai visiems nusileisti. Tuomet, kai lieka tik paskutinis pilies aukštas, įtampa nuslūgsta ir pasigirsta džiaugsmo šūksniai – pilis sėkmingai pastatyta ir išardyta!
Rengiami psichologiškai
„Jėga, pusiausvyra, drąsa ir išmintis – toks yra žmogiškųjų pilių šūkis. Jei nori tapti „pilininkų“ būrio nariu, turi būti stiprus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Turi mokėti išlaikyti pusiausvyrą bokšte ir, jei ištiktų nesėkmė, nesugniužti. Lipti žmonių kūnais į dešimties metrų aukštį reikia didelės drąsos, tačiau drąsa be išminties – nieko verta.
Per treniruotes mes atliekame ne tik begalę fizinių pratimų – mums reikia ir psichologinio pasirengimo.
Ypač daug dirbame su vaikais. Jie vainikuoja piramidę ir nuo jų viskas priklauso. Mes mokome juos galvoti pozityviai ir tikėti sėkme“, – sakė A.Codorno.
„Jau penkerius metus esu „Colla Jove“ Taragonos „pilininkų“ būrio narė. Daug sykių lipau į patį bokšto viršų, daug sykių nuo jo ir kritau.
Svarbiausia yra galvoti, kad tau pasiseks, viskas bus gerai, bokštas pavyks.
Lipdama aš nebijau, kad nukrisiu“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo septynmetė Aina, tą dieną, kai kalbėjomės, išgelbėjusi svyruojantį „Colla Jove“ būrio bokštą nuo kritimo.
Atsidavę visa dvasia
Kvapą gniaužia net nuotraukos, o ką jau kalbėti, kai spektaklį stebi iš arti: matai susikaupimą ir įtampą žmonių kūnais sliuogiančių bokštininkų veiduose.
Emocijas sustiprina ir kataloniškomis dūdomis („gralla“) atliekama muzika. Kiekvienas būrys turi savo mažytį orkestrą.
Žmonių pilys sukelia nepakartojamą jaudulį – tu nerimauji dėl pačiame viršuje esančių mažyčių laipiotojų kaip dėl savo vaikų.
O kaip jaučiasi mažylių tėvai, matydami savo atžalas, besiropščiančias į tokį aukštį?
„Turi būti visa dvasia atsidavęs būriui, kad galėtum leisti savo vaiką į tokį nuotykį. Aną savaitę mano šešiametė dukra atliko specialius bandymus – ją priėmė į būrį kopti į patį viršų.
Tam reikia smulkių, lengvų ir vikrių vaikų.
Mano vyras labai džiaugiasi ir didžiuojasi šia naujiena. Bet man baugu – juk bokštai dažnai suyra, vaikai krinta iš kelių metrų aukščio“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo mažosios Gretos, neseniai priimtos į „Colla Jove“ būrį, motina.
Visi Katalonijoje žino, kad pilių statymas – rizikingas. Nors daugumai žmonių jos kelia susižavėjimą, anaiptol ne visi yra pasiruošę leisti savo atžalas į „pilininkų“ būrius.
Per renginius greitosios pagalbos automobiliai kartais išvažiuoja iš aikštės su sirenomis.
Šv.Teklės renginys nebuvo išimtis – griūvant vienam Taragonos „Colla Jove“ bokštui kaklo slankstelį susižeidė vienas vyras, jį, nualpusį, sanitarai išnešė iš aikštės neštuvais.
„Pernai mūsų būriui labai nepasisekė – žmonių bokštas iširo per vidurį ir daugybė „pilininkų“ susilaužė rankas ir kojas.
Visą mėnesį per treniruotes metu šmėžavo gipsas ir ramentai.
Bet tokie tie „pilininkai“: po nesėkmių jie atkakliai ir toliau veržiasi į priekį.
Niekas kitas taip tiksliai, kaip šios žmonių pilys, negali atspindėti mūsų, katalonų, tautinių bruožų“, – patirtimi dalijosi T.Camps.
Išpopuliarino krizė
„Žmonių pilys yra kilusios iš valensijietiškų šokių, kai šokėjai lipdavo vienas kitam ant pečių.
Pirmoji žmogiškoji pilis Taragonos apylinkėse, Arbos miestelyje, iškilo 1770 metais.
Vėliau bokštų struktūra darėsi vis sudėtingesnė. O štai dabar žmogiškosios pilys yra pripažintos UNESCO pasaulio paveldu“, – sakė A.Codorno.
„Pilininkas“ pabrėžia, kad per pastarąjį dešimtmetį žmogiškieji bokštai labai išpopuliarėjo Katalonijoje ir išgarsėjo pasaulyje.
Iki šiol žmogiškųjų pilių statymu užsiėmėme Taragonos apylinkėse, o dabar beveik kiekvienas Katalonijos miestas turi savo „pilininkų“ būrius.
Pasak A.Codorno, dėl visko kalta ekonominė krizė: „Manau, kad pilių išpopuliarėjimas visoje šalyje gali būti susijęs su Ispaniją ištikusia ekonomine krize. Juk būti „pilininku“ nieko nekainuoja – kitaip negu sporto klubai ar įvairūs vaikų būreliai.
Per krizę atsirado daug bedarbių, jie turėjo daug laisvo laiko. O pilims statyti kaip tik reikia daug laisvo laiko.“
