Iš Bendrijos išstoti besiruošiančios Jungtinės Karalystės gyventojai, kurių šaknys – kitose Europos šalyse, plūsta į ambasadas norėdami išsaugoti ryšius su Europa.
Kai kuriems jų Vokietijos piliečio pasas reiškia galimybę keliauti po žemyną ar plėtoti verslą. Kiti tiesiog nori išlikti europiečiais.
Iš Vokietijos pabėgusių žydų vaikai ir anūkai naudojasi įstatymu, kuris leidžia nacių persekiotų žmonių palikuoniams atgauti pilietybę, kuri iš jų giminių buvo atimta nacistinės Vokietijos valdymo metais.
Daugiau nei 400 britų po referendumo domėjosi šia galimybe, o šimtas jau pateikė ir oficialius prašymus. Taigi susidomėjusiųjų penkis kartus daugiau nei ankstesniais metais.
Gąsdina ūmi nesantaika
Tiesa, dauguma pilietybę atgavusių žmonių neketina grįžti gyventi į Vokietiją, o tiesiog nori išlaikyti teisę laisvai keliauti po Bendriją.
49 metų dokumentinių filmų kūrėjas Benas Lewisas Vokietijos pilietybę susigrąžinti svarsto ir dėl to, kad po referendumo Jungtinėje Karalystėje paūmėjo nesantaikos nuotaika.
„Dėl visko kaltinami užsieniečiai. Toks jausmas, kad grįžo ketvirtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis“, – tikino režisierius.
Jungtinės Karalystės žydus Vokietijos pilietybė žavi ir kaip atsarginis planas.
Nors dauguma jų nenori palikti savo šalies, tokią galimybę jie pasilieka ateičiai.
„Nenoriu atrodyti paranojiškas, bet ilgą laiką vienoje vietoje saugiai jaučiasi tik žydas, kuris pamiršta savo istoriją. „Brexit“ dar plačiau atvėrė nesaugumo vartus“, – pareiškė Europos rabinų konferencijos vadovas Marcas Meyeris.
Bendrijos idėja saugi
Kai britai birželio pabaigoje balsavo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, 48-erių rašytojas Thomas Hardingas ėmėsi klausimo, kuris anksčiau atrodė nesuvokiamas: galbūt jam reikėtų prašyti Vokietijos pilietybės, kurią iš jo senelių atėmė dar Trečiasis reichas.
Sprendimui priimti jam prireikė vos kelių valandų: „Tai tiesiog praktiška. Be to, tai tam tikra prasme dvasinga – susitaikymas su praeities skausmu ir pastangos kurti naują, geresnę ateitį. Kaip europietis tikiuosi, kad taip ir bus.“
Brito nuomone, net ir tada, kai Jungtinė Karalystė kalba apie pasitraukimą iš Bendrijos, žydai vieningos ES idėjos turėtų neatsisakyti.
„Galima sakyti, kad Vokietijos žydų persekiojimas ir bėgimas simbolizavo Europos griūtį. O ES buvo sukurta tam, kad žemyne neprasidėtų dar vienas karas“, – tikino Th.Hardingas.
Ilgos praeities paieškos
Nors dalis britų apie vokišką pasą pradėjo galvoti tik dabar, kiti savo praeities šalyje ieško jau daug metų. Th.Hardingas apie savo susitaikymą su Vokietija net parašė knygą „Namas prie ežero“ („House by the Lake“).
Naciai nužudė šešis rašytojo giminaičius, o iš likusių atėmė turtą, pilietybę ir privertė išvykti.
Režimas nusavino ir vasarnamį, statytą jo prosenelio gydytojo Alfredo Alexanderio, pas kurį lankėsi fizikas Albertas Einsteinas ir aktorė Marlene Dietrich. Prieš trejus metus suniokotą ir apleistą pastatą netoli Berlyno aplankė ir britas.
Th.Hardingas užaugo šeimoje, kuri garbino Jungtinės Karalystės monarchę, atsisakė pirkti vokiškas skalbimo mašinas, o į Vokietiją nevykdavo netgi atostogauti. Bet kartą jo močiutė Elsie nusprendė anūkus supažindinti su savo istorija.
„Ji mums padavė rudą voką, kuriame buvo jos vyro ir uošvio pasai su svastikos antspaudais ir juodo audinio skiautė su geltona raide J. Jos žinia buvo aiški – čia mano ir jūsų istorija. Nepamirškite jos“, – prisiminė Th.Hardingas.
